Benigna Kasparavičiūtė Lietuvoje žinoma ne tik kaip nuolatinė baravykų rinkimo ar virvės traukimo čempionatų dalyvė, daugkartinė prizininkė, bet ir kaip daugelio cepelinų valgymo varžybų nugalėtoja. Tačiau tikriausiai nedaug kas žino, kad ji – ir mūsuose kol kas dar menkai propaguojamos pozityviojo meno tendencijos pradininkė bei viena pagrindinių puoselėtojų. Sutikite, šiais neramiais laikais, kai aplink tiek melo ir apgaulės, pagiežos ir neapykantos, kartais paprasčiausiai užmirštame pasirūpinti elementariu dvasingumu.
Gruodžio 10 d., 17:00 val.
Lentvario geležinkelio stotis
Geležinkelio g. 13, II a.
Kviestiniai menininkai, dizaineriai ir tyrėjai pristatė savo taikomus kūrybos metodus ir pasidalino jais su jaunaisiais kūrybinių dirbtuvių-paskaitų dalyviais. Trijų dalių ciklas – orientuotas į susidurimus su daugiaprasmiškumu ir nežinomybe, idėjų generavimo technikas bei tarpdisciplininius tyrinėjimus.
Dalyviai, užsiėmimuose STREET VIEW ir KITA ODA drauge su Anastasija Sosunova kolekcionavo reljefus, diskutavo kiek mums visiems svarbūs kūno kalbos gestai. Menininkas Tomas Martišauskis kvietė susikurti savo asmeninį, unikalų išlikimo rinkinį. Politikas, antropologas Arvydas Grišinas (PhD) pasitelkdamas akmenis, kvietė pažvelgti į savo tapatybę bei santykius su kitais. Dizainerio Valentino Duduko ir nepriklausomo knygyno „Six Chairs Books“ įkūrėjos, kuratorės Justinos Zubaitės duetas – kalbėjosi apie mėgstamiausius žurnalus, leidybos procesus ir drauge su jaunaisiais kūrėjais parengė kolektyvinį, savo pirmąjį DIY („pasidaryk pats“) žurnalą.
Laisvydės Šalčiūtės paroda „Meliuzinų rojus“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Būna, kad literatūriniai personažai tampa beveik tikrais tautos herojais. Adomo Mickevičiaus Gražina, Antano Vienuolio Paskenduolė Veronika, Žemaitės Marti, regis, tikrai buvo ir gyveno tarp mūsų. Nuėjusi į Laisvydės Šalčiūtės parodą „Meliuzinų rojus“ pamaniau, kad taip gali atsitikti ir dailės personažams. Bent jau Meliuzinai tai tikrai.


Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės kūrinio istorija
Kalėdos – labai tinkamas metas sakyti pamokslus apie vertybes ir dorybes bei dalintis istorijomis su laiminga pabaiga, kurios praskaidrina nuotaiką ir įtikina, kad mūsų pasaulis gerų žmonių rankose. Kaip tik turiu tokią vieno diplomuoto Vilniaus gobeleno istoriją, kupiną gyvenimo vingių ir nuotykių.





2019 m. gruodžio 10 d. 19 val. sostinės galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) bus atidaroma neseniai įkurto dviejų menininkių dueto pavadinimu „Technologies of Non/Self“ (liet. ne/savęs technologijos) paroda „Pabaigai atspari situacija“. Kolektyvas „Technologies of Non/Self “ – tai lietuvė garso menininkė Gailė Griciūtė bei tarp įvairių disciplinų kurianti menininkė iš Vokietijos Thuy-Han Nguyen-Chi. Parodą bus galima aplankyti iki 2020 m. sausio 10 d.
„JCDecaux“ premijos paroda „Ne dėl to, kad kas prašė“
Ką tik pasibaigusios ketvirtosios „JCDecaux premijos“ parodos kuratoriai Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius iš 75 atsiųstų menininkų paraiškų atrinko penkis, kurie ir buvo pristatyti Šiuolaikinio meno centro parodoje pavadinimu „Ne dėl to, kad kas prašė“. Kodėl norisi pagalvoti apie šį projektą? Nes jau kelintą kartą atėjus į „JCDecaux premijos“ parodą pasijaučiu mažumėlę apgautas, taip neartikuliuotai, kažkur tarp inkstų ir kepenų. Iki galo nepavyksta patikėti kuratorių pasakojamomis istorijomis, kad ir kaip įtikinamai jie tai daro. Vis pagalvodavau, kur čia šuo pakastas. Vietoj šuns radau pinkles.







Marijos Marcelionytės-Paliukės paroda „Ryšiai. Mikorizė“ VDA galerijoje „Akademija“
Vilniaus dailės akademijoje visi skaito Bruno Latourą, nes o kaip kitaip. Latouro akimis, tinklai – arba kitaip hibridiniai būviai, susiejantys įvairias sferas į neišpainiojamas sąveikas, – yra daugialypiai konglomeratai, realūs kaip gamta, naratyviniai kaip diskursas, kolektyviniai kaip visuomenė (percituoju Kristupą Sabolių). Vilniaus dailės akademija – irgi daugialypis organizmas su hierarchine, tačiau tinkline struktūra, kurios siūlai tarsi grybienos gijos nusidriekia į daugybę visuomeninio gyvenimo sričių. Struktūra, kurios absolventai susitinka netikėčiausiose vietose, atpažįsta vienas kitą, bendradarbiauja ir (kartais) naikina vieni kitus profesine prasme. Hibridiškumas ir tinklas akivaizdus, tačiau kartais reikia vienos taiklios akies, kad pamatytų ir įvardintų. Ar gali tinkle esantis gyvas organizmas suvokti savo įsitinklinimą? Kartais taip.





Lietuvos dailės muziejus gruodžio 6 d., penktadienį, 18 val. kviečia į Juozo Galkaus parodos „Ne tik gatvei...“ atidarymą, kuris vyks Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius).
Spaudos konferencija – 11 val. Dalyvaus dailininkas Juozas Galkus, dailininkas Jonas Gudmonas, parodos kuratorės: Gražina Gurnevičiūtė ir Živilė Intaitė.
„Plakatas – dailės kūrinys, bet ne muziejui, o gatvei“, – taip maestro Juozas Galkus apibūdino nevienareikšmį ilgus metus jo puoselėto žanro paskirtį. Ilgai vyravo nuostata, esą plakatas – vienadienis gatvės reiškinys, kurio tikslas – perteikti kiekvienam vartotojui prieinamą, greitai „suvirškinamą“ informaciją. Kai informacija tapdavo nebeaktuali, plakatai dingdavo kartu su juose skelbtais įvykiais – niekas nesusimąstydavo apie jų išliekamąją vertę. Šiandien, sparčiai kintant kūrybos technologijoms, reklamai užvaldant vis daugiau erdvių, keičiasi ir požiūris į plakatą. Diskusijos apie grafinės reklamos meniškumo kriterijus verčia versti plakato istorijos puslapius, atidžiau įsižiūrėti į sukurtus geriausius pavyzdžius.
Gruodžio 11 d. 18 val. galerija (AV17) kviečia į lenkų skulptorės ir instaliacijų menininkės Michalinos Bigaj parodos „Įsiminiau, tai neturėjo kvapo” atidarymą.
Pastaruoju metu Michalina Bigaj didelį dėmesį savo kūryboje skiria kvapo tematikai ir anosmijai – visiškam (įgimtam) uoslės nebuvimui. Pasak autorės: „Vidutiniškai žmogus geba atskirti kelis tūkstančius kvapų, tačiau aš jų neužuodžiu nuo gimimo. Taip pat neturiu jokių prisiminimų susijusių su kvapais. Moksliniai tyrimai parodė, jog žmonės, kurie nepatiria uoslės stimuliacijos, turi didesnę tikimybę susirgti depresija, patirti seksualinę disfunkciją ar sunkumus susirandant tinkamą partnerį. Juslės trūkumas automatiškai priverčia organizmą adaptuotis. Nors kai kuriems gyvūnams uoslės praradimas reiškia mažesnes galimybes išgyventi gamtoje, man ši disfunkcija tapo nepastebima”.
Parodos „Įsiminiau, tai neturėjo kvapo” leitmotyvu tampa skirtingi šio trikdžio poveikiai tam tikrų gamtos rūšių funkcionalumui bei gyvenimo kokybei. Parodoje pristatoma taktilinė, skulptūrinė instaliacija veikia kaip juslių žaidimų aikštelė, kupina įvairių, skirtingoms biologinėms rūšims reikšmingų kvapų.
„Ilgi metai fotoreporterio darbo lediniuose „Literatūra ir menas“ bei „Kultūros barai“ leido Algimantui Kunčiui sukaupti fotografijų archyvą, šiandien vizualiai atkuriantį XX a. antros pusės Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Parodos lankytojai galės išvysti gerai žinomus tos epochos kultūros lauko dalyvius – rašytojus, kompozitorius, dainininkus, skulptorius, architektus, dailininkus, muzikantus, dirigentus, vargonininkus, baleto šokėjus, režisierius, aktorius, scenografus, menotyrininkus ir muzikologus, kino, fotografijos ir kitus kūrėjus, patekusius į fotografo akiratį“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus muziejininkė, parodos kuratorė Onutė Butkutė.
Algimanto Kunčiaus sukauptą archyvą tyrinėjantys menotyrininkai pažymi, kad jo fotografijos išsiskiria „vidiniu žvilgsniu“ ir gebėjimu savitai perteikti kitoje objektyvo pusėje buvusias asmenybes, jų kūrybą ir netgi privačią aplinką: Algimantas Kunčius pats buvo tos kultūrinės terpės dalis, todėl galėjo pamatyti tai, kas kitiems ne visada būdavo matoma.