Paroda „Pabaigai atspari situacija“ projektų erdvėje „Atletika“
Šviežio dažų kvapo neskleidžiančioje, tačiau sąlyginai naujoje parodų erdvėje „Atletika“ vieną vėsų vakarą atidaryta paroda „Pabaigai atspari situacija“ (organizuota Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos). Ten rodomas filmas savo turiniu lyg ir flirtuoja su hibridiškumo apibrėžtimi, tačiau tai tik neaiškūs signalai, veikiau blaškymasis, lyg stroboskopas pulsuojantis įvairiose medijose, bet tik tiek – pulsuojantis. Iš pirmo žvilgsnio visa paroda susideda iš vieno meno kūrinio – trumpametražio filmo. Tačiau kūrinys skaidosi į vis kitus įmanomus patalpos ir suvokimo kampus, yra statomas skirtingų menininkų, kurie sudėlioja jį pagal savo norus, išgyvenimus ar vizijas. Muzikos takelį kūrė Gailė Griciūtė, patį filmą – Thuy-Han Nguyen-Chi. Po trumpos ir jaukios prakalbos menininkės nurodo pasiimti ir papildomą tekstą, parašytą Mahsos Saloor, taip paversdamos filmą nevientisu, bet gana įtaigioje sintezėje keistai gyvenančiu organizmu. O įtaigumas ištirpsta ir pats sau prieštarauja: nebematant kūrinio prieš akis būtų galima net svarstyti, jog įtaigumas egzistavo tik dėl jau minėto šalčio sukaustymo. Atidarymo vakarą į kūrinį pirmiausia įsigilinu be jokio papildomo konteksto, tik šaltis kauluose ir filmas priešais. Nuovargis gana jaukiai įsupa mane į tai melsvai nudažytus, tai steriliai baltus ir tvarkingus kadrus ir aš, regis, pasiduodu savo pačios keistomis prieigomis kuriamai meditacijai. Ten sėdėdama savaip jaučiu, jog kūrinys man visai patinka, bet jau kitą dieną suprantu, kad man patiko ne jis, o tik asmeninės prieigos, ir peržvelgiu savo patirtį iš naujo, atkurdama ją iš atminties, tačiau ryškiai, ir eidama tam tikru nepasitenkinimo keliu. Suprantu, kad į šį kūrinį reikėtų žiūrėti per tris patirtis – kalbos, vaizdo, muzikinės kompozicijos. Ir tuomet toji įtaigioji sintezė staigiai pranyksta.
Lasario Segallo paroda Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre
Dešimtajame XX a. dešimtmetyje į Lietuvą sugrįžo Vakaruose išblaškyta lietuvių emigrantų dailė, grįžo parodomis, albumais, net naujais muziejais. Paskutiniais dešimtmečiais Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centro darbuotojų dėka pareina kitos mūsų etninės bendruomenės, žydų išeivių dailė. Jau sugrįžo nemažai žymių vardų, tačiau pažvelgę į enciklopedinę Jolantos Širkaitės studiją „Vilniaus piešimo mokykla“ (kurioje mokėsi dauguma žydų dailininkų, vėliau išgarsėjusių pasaulyje) įsitikinsime, kad potencialus susitikimų sąrašas dar ilgas. Šiandien turime galimybę susipažinti su puikia vilniečio, Brazilijos modernisto Lasario Segallo (1889–1957) paroda, kūriniais, atkeliavusiais iš dailininko muziejaus San Paule. Vilniaus Gaono žydų muziejus 2010 m. jau rodė jo kelių ofortų ciklą „Vilniaus prisiminimai“ iš Judaizmo meno ir istorijos muziejaus Paryžiuje, tačiau tik ši paroda visapusiškai atskleidžia Segallo kūrybą. Kuratorės Kamilė Rupeikaitė ir Ieva Šadzevičienė, talkinamos Lasario Segallo muziejaus San Paule direktoriaus Giancarlo Hannudo, pristato ne tik dailininko kūrybą: gausi, nematyta dokumentinė medžiaga, nuotraukos, filmų ištraukos atskleidžia jo biografinį kontekstą, šeimos istoriją, likimo vingius.
Laisvės alėja, Kaunas. Rekonstrukcijos / projekto laikotarpis 2016–2020.
Sausio 10 d. (penktadienį) 18 val., galerijos „Meno parkas“ pirmojo aukšto ekspozicinėje erdvėje vyks Agilės Mažonaitės parodos „Laisvė“ atidarymas. Tai fotoprojektas apie architektūrinę renovaciją, lyg viso žmogaus gyvenimo kelio alegoriją, atspindinčią nepertraukiamus pokyčius, sociumo raidą.
2020 m. sausio 8–31 dienomis Seimo I rūmų Laisvės gynėjų galerijoje eksponuojama paroda, skirta 2019 metų Laisvės premijos laureatui, Lietuvos rezistentui, Sovietų Sąjungos gulagų sistemos kaliniui, Lietuvos istorijos metraštininkui Albinui Kentrai.
2019 metų Laisvės premijos paskyrimas Lietuvos rezistentui, Sovietų Sąjungos gulagų sistemos kaliniui, Lietuvos istorijos metraštininkui Albinui Kentrai dar kartą aktualizuoja Lietuvos laisvės kovų istorijos temą. Kartu savo originalia asmenybe Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra liudija naujus kovos už Lietuvos laisvę būdus ir formas.
Laisvės premija laureatui bus įteikiama Laisvės gynėjų dieną – sausio 13-ąją iškilmingame Seimo posėdyje.
2020 01 14 – 02 01
Parodoje „Kitas kailis” Joana Kairienė pristato pastaraisiais metais rinktą su parodos tema susijusių artefaktų kolekciją. Tai buvo jos tyrimo eiga. Tyrinėdama menininkė palaiko dialogą su abstrakčiu ir nuolat besikeičiančiu pašnekovu. Vykstančio pokalbio metu išryškėja vieno pašnekovo didėjantis noras atpažinti save kito kailyje.
„...Užsimerkiu. Atsimerkiu tavo odoje. Nesuprantu, ar čia vis dar aš, ar jau tu. Kodėl esi ant mano paviršiaus?
Matau tavo raštus visur. Drabužiai, daiktai, TV laidos, parduotuvės…Dar nesupratau šio poreikio kilmės. Kodėl tu mane taip trauki? Kodėl tavo spalva mane taip traukia?
Jaučiu tavo kvėpavimą tarp savo įkvėpimų. Mes tampame viena. Išeinam į gatvę. Atsisuku pažiūrėti, ar tu vis dar ant mano paviršiaus. Matau tave už kampo prie vitrinos. Ryškios šviesos apšviečia manekeną po tavimi. Tada dingsti.
Atidarymas sausio 14 d. 18 val. VDA galerijoje „Akademija".(Pilies g. 44, Vilnius)
Paroda veiks sausio 14–31 d.
HOT parodoje pristatoma skirtingų kūrinių sudaroma aplinka, įkvėpta stipriausios individualios motyvacijos. Autorius jungia ta pati akademija, jų kūriniai kalbasi tarpusavyje minties, gamtos ir šiandienos kolektyvios patirties temomis.
Lankiau kiekvieną menininką jų studijose ir kalbėjausi su jais apie jiems dabar svarbiausius dalykus ir apie tai, kaip jie atsispindi kūryboje. Eksperimentinė kūryba, dideli siekiai ir žinių dalijimasis su kitais yra tarp šių menininkų pasikartojantys motyvai.
HOT paroda pristato eksperimentinę instaliatyvią aplinką, sudarytą iš šiuolaikinės kolektyvios patirties refleksijų.
Rūta Matulevičiūtė
Dalyviai: Mantas Daujotas, Anastasija Kodzisova, Rūta Matulevičiūtė, Laura Slavinskaitė, Giedrė Šiaulytė, Tadas Tručilauskas, Rūta Vadlugaitė
Paroda atidaroma sausio 7 d., antradienį, 18 val. Šv. Jono Gatvės Galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius).
Karina Kazlauskaitė (1980) studijavo metalo meną Vilniaus dailės akademijoje, baigė magistro studijas ir 2016 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. Nuo 2008 - 2015-ųjų gyveno ir kūrė Norvegijoje, priklausė Norvegijos profesionaliųjų menų ir amatų sąjungai, surengė keletą personalinių parodų. Kazlauskaitės darbai buvo rodomi ne tik Lietuvoje bet ir Norvegijoje, Latvijoje, Ispanijoje, Brazilijoje, Amerikoje.
Sausio 10 d., penktadienį, 18 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma Adelės Pukelytės kūrybos paroda „Dvi linijos, trys žalios ir mėlyna“. Geometrinės, minimalistinės tapybos lauke kurianti menininkė parodoje pristato pastarųjų metų darbų kolekciją, kurioje apmąsto spalvos, erdvės ir struktūros santykius.
2019.12.20-12.30
Atidarymas gruodžio 20 d. 18:00 val.
Lentvario geležinkelio stotis, II a.
Geležinkelio g. 13
Šio nuotraukų rinkinio pagrindinis tikslas – užuojauta. Talentingas auksarankis visų galų meistras Legailas Konstibauskas yra likimo priverstas naikinti savo gimtąjį Vilnių. Jis pjauna medžius, ardo istorinį miesto grindinį ir griauna paminklus, galinčius papasakoti apie nelengvą ir labai įvairią miesto praeitį. Prieš dvidešimt metų Legailas buvo priverstas paimti banko paskolą, reikalingą sudėtingai mylimos močiutės Leokardijos blužnies operacijai. Taigi tenka mokėti nemenkas palūkanas, dirbti nekenčiamus darbus – betonu užpilti senų pastatų pamatus, aikštėse kloti slidžias pigias plyteles. Skaudu matyti, kai virš kapinių iškilusio popierinio pastato languose daug metų plazda užrašai „parduodama“, „išnuomojamos patalpos“. Konstibauskas, kaip niekas kitas, žino, kad kam nors ten įsikėlus teks pradėti nuo remonto. Reikėtų viltis, kad ateis laikai, kai Legailas galės pastatyti kokybišką namą, pasodinti sveiką medį ir su žmona Kuvlembyra užaugins laimingą sūnų. Viliuosi ir linkiu.
2020 m. sausio 7 – vasario 1 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Rimvydo Kepežinsko kūrybos paroda „Logorėja".
Atidarymas 2020 m. sausio 7 d., 18.00 val. VGMC (Latako g. 3)
Parodos autoriaus teigimu, logorėja – tai viduriavimas žodžiais. Parodos eksponatai – kaligrafija ir medžio raižiniai, kuriuos sieja žodžiai arba sakiniai. Anot menininko, dauguma atvejų tai yra jo paties ne visada rišlūs tekstai arba ištraukti iš konteksto sakiniai, išgirsti arba perskaityti bele kada, bele kur, atspindintys desperatišką pažiūrį į aplinką. Parodą skirdamas pirmos sodrios pensijos sutiktuvėms, jos atsiradimą autorius kildina iš ironijos ir cinizmo. „Bandau tapti pozityviu, gėrį nešančiu ir optimizmu trykštančiu piliečiu. Instrukcijų, ką reiktų pamatyti mano darbuose, nerasite. Tiesiog imkit mane ir skaitykit (Martyno Mažvydo knygelės pačios bylo lietuvininkump ir...)“ – sako menininkas.