Apie Justino Vienožinskio plenerą jo sodyboje
Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros vedėjo ir dėstytojo profesoriaus Arvydo Šaltenio bei tapytojo Justino Vienožinskio, didžio meistro, moderniosios tapybos tėvo ir ypatingą reikšmę Lietuvos kultūrai turinčio žmogaus, palikuonių iniciatyva, po ilgos pertraukos įvyko tapybos pleneras, sukvietęs į dailininko sodybą-memorialinį muziejų Dačiūnuose. Dar visai neseniai, 2011-aisiais, čia vyko gausybė renginių, kuriais siekta paminėti Vienožinskio 125-ąsias gimimo metines ir įamžinti jo atminimą: buvo tvarkoma sodyba, restauruojami baldai, kuriama muziejinė erdvė, filmuotas Liudvikos Pociūnienės filmas „Meistras“ (2015). Tapytojo, pedagogo, meno kritiko ir stebuklingu atkaklumu pasižymėjusio visuomenininko garbei šią vasarą dar kartą į plenerą sukviesti jaunieji tapytojai, turėję pasisemti vietos dvasios ir prisiliesti prie žmonėse, peizažuose ir daiktuose pasislėpusios istorijos. Šaltenis prasitarė, jog pats yra Vienožinskio meninis anūkas, nes jo mokytojas Antanas Gudaitis mokėsi pas jį, todėl šiuo metu ir jis, dėstydamas akademijoje, perduoda tradiciją, kurią ir darbuotis atvykę jaunieji kada nors turės pratęsti. Matydamas visa tai, Vienožinskis (remiantis Šaltenio išsakyta prakalba atidarymo metu) „žiūri iš ten ir šypsosi“, tad ir šio teksto autorius tikisi nesugadinsiąs tenai jam nuotaikos savo kukliais raštais.
Rugpjūčio 14 d. (penktadienį) 18 val. trečią kartą Smiltynėje (Smiltynės pl. 9) rengiamas meno festivalis „Mėlynoji juosta“ atsigręžia į gamtą ir ekologiją bendrystėje su žmogumi.
Festivalis „Mėlynoji juosta“ ypatingą dėmesį skiria gamtai, ekologijai ir bendrabūviui. Festivalio rengėjai mano, kad svarbu kalbėti apie švarią ir tvarią aplinką, apie miestiečių savimonę ir atsakomybę aplinkai. Projekto dalyviai tirs žmogaus ir gamtos santykį. Menininkai pasitelkę stebėjimo, pažinimo metodus, kurs įvietintus meno projektus. Naudodami skirtingas disciplinas persvarstys miesto, kaip urbanistinio vieneto, ir vandens materijos ‒ jūros saitus ir takoskyras.
Kaip kolekcionieriai įtakoja meno raidą?
Kodėl vienos šalys puikuojasi prabangiomis meno kolekcijomis, o kitos, kaip Lietuva, negali pasigirti pasaulinio lygio šedevrų gausa? Vienas iš atsakymų netolimoje Rusijoje. XX a. pradžioje didžiausią moderniojo meno kolekciją pasaulyje sukaupė Maskvos pirklys Sergejus Ščukinas. Šaltoje Maskvoje atsidūrė karščiausios meno naujienos, geriausi Henri Matisse’o, Paulio Gauguino, Pablo Picasso kūriniai. Kaip dramatiška Ščukino aistra meno naujovėms įtakojo menininkų kūrybą ir Rusijos kultūrą? Tiesiogiai.
Ščukinas kolekcionavo tik le dernier cri de la mode, tik tai, kas radikaliai naujausia, pralenkę laiką ir dar nesuvokiama visuomenei. Jo skonis ir vaizduotė skrodė ateitį kartu su įžūliomis Vincent’o van Gogho, Gauguino, Picasso ar Matisse’o vizijomis. Rusų tekstilės magnato pinigai suteikė galimybę drąsiausiems menininkams kurti, o Paryžiaus galerijų savininkams – rizikuoti naujovėmis. Pirklių ir fabrikantų palikuonis žavėjosi meno eksperimentais, o prietarais ir daugybe draudimų apribota aristokratija tokio meno purtėsi.








Marijos Švažienės tekstilės darbai yra pažįstama visai Lietuvos meno mylėtojų auditorijai – jie nesyk eksponuoti Lietuvos ir užsienio galerijose. Dailininkės vardą taip pat garsino dar pereito šimtmečio pabaigoje sukurti tokie gobelenai kaip „Skrydis“ (1974), ,,Saulės žiedai” (1978), ,,Medis” (1980), ,,Saulės takas” (1981) ir daug kitų, papuošusių Vilniaus Antakalnio ligoninės, Onkologijos instituto, Vilniaus gimdymo namų Tyzenhauzų gatvėje, Santaros klinikos bei kitus Vilniaus, Ignalinos, Utenos visuomeninius interjerus ir suteikusių jiems ypatingą emocinį atspalvį. Išvardintieji darbai – tik menka dalis menininkės kūrinių, kurie drauge su J. Balčikonio, B. Jokūbonienės R. Jasudytės, V. Daujoto ir kitų meninės tekstilės dailininkų kūrybiniais ieškojimais formavo visos Lietuvos tekstilės raidos kontūrus. Inovatyvių kūrinių tarpe minėtinas pirmasis 1970 metais Lietuvoje Marijos Švažienės išaustas erdvinis gobelenas „Plaštakės”, gobeleno plokštumą padalinęs į atskiras, prie centrinio stačiakampio pritvirtintas kompozicines dalis, pabrėžiančias erdvės daugiamatiškumo, statikos bei judėjimo priešstatos įspūdį. Kūrybiniai dailininkės nuopelnai 1980 metais buvo įvertinti Valstybine premija.
LDS galerija „Arka“ kartu su skulptoriumi Rimantu Milkintu, 2019-2020 m. vykdė Vilniaus miesto savivaldybės finansuotą programos „Kuriu Vilnių“ projektą, kurio metu R. Milkintas sukūrė skulptūrinę instaliaciją „@per tris dienas”.
Rugpjūčio 14 d., penktadienį, 17 val., prie LDS Skulptūros ir vitražo centro, įsikūrusios Dariaus ir Girėno g. 25, įvyks oficialus skulptūros atidengimas ir projekto pristatymas.
Skulptūrinė instaliacija „@per tris dienas” atidengiama festivalio „Skulptūra ir vitražas“, kurį organizuoja Skulptūros ir vitražo centras bei „Meno stalčius“ metu.
Paroda „Vakarų vėjai ’20: (Ne)priklausomi“ KKKC Parodų rūmuose
„Aš niekad nebuvau priklausomas. Nei viduje, nei išorėje“, – yra sakęs menininkas Linas Katinas. Kūrėjams visais laikais buvo aktualu siekti vidinės laisvės jausmo ir dirbti pagal savo kūrybinius principus. Tačiau kodėl viena iš individualiausių, originaliausių žmonių grupių iki šių dienų vis dar renkasi priklausyti įvairioms kūrėjų sąjungoms, grupuotėms ir judėjimams? Ar šiais laikais, kai jau manomės esantys patys laisviausi ir nesuvaržyti, dar reikėtų kalbėti apie priklausymą kam nors, kad ir kas tai būtų: organizacija, socialinis sluoksnis, profesionalų sambūris ar net etninė grupė?
Rugpjūčio 5 d., trečiadienį, 17:30 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma tapytojos Sofijos Rickevičiūtės retrospektyvi paroda „Saulėgrįža“.
Parodoje eksponuojama kelis skirtingus menininkės kūrybos laikotarpius bei svarbiausias stiliaus kryptis atspindinti kolekcija. Joje – didelio ir kamerinio formato aliejinė bei akrilinė kūryba, kurioje vyrauja erdvūs, šviesūs, vaiskaus ir vasariško kolorito paveikslai. Sofijos Rickevičiūtės tapybą galima skirstyti į kelias temas: tai abstrahuoti peizažai, gamtiniai motyvai, natiurmortai, marinistiniai siužetai, o taip pat išsiskiria autorės plėtojama sakralinė tematika.
Šių metų rugpjūčio 6 d., 19 val. Vilniuje duris atveria „Swallow“ – nauja šiuolaikiniam menui skirta erdvė, orientuota į originalių meninių ir kuratorinių projektų vadybą, įgyvendinimą bei eksponavimą, meno edukaciją ir sklaidą bei jauno Lietuvos ir Baltijos šalių meno pristatymą užsienyje. Parodų erdvė lankytojams pasiūlys įvairias šiuolaikinio meno parodų ir renginių programas, koncertų, paskaitų bei diskusijų ciklus ir menu grįstą edukacijinį turinį tiek fizinėje, tiek virtualioje erdvėse.
Pirmojoje Swallow parodoje „Palydos“ atspindimas santykis su miestu neįprastu pereinamuoju laikotarpiu, kai dėl besikeičiančio socialinio ir gamtinio klimato pasaulis tampa vis nestabilesnis ir sunkiau atpažįstamas, o šiandien taip pat yra krečiamas, regis, nenugalimo viruso plitimo. Norint suvokti šį santykį mums kaip niekad reikalingi nauji pasakojimai, leidžiantys šį pasaulį išvysti naujai. Tai byloja netylančios spėlionės apie tai, kaip atrodys mūsų ateitis, o pastarųjų įvairovę ir piešiamus scenarijus vienija tik bendras sutarimas, kad ji atrodys visai kitaip, nei iki šiol atrodė praeitis. Juk po to, kas įvyko, niekas negali likti, kaip buvę.
Nuo liepos 29 d. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veikia tapytojo Martino Jankaus kūrybos paroda „Mažoji retrospektyva“.
Nors „Mažojoje retrospektyvoje“ nesiekiama aprėpti visos Martino Jankaus kūrybos, lankytojai parodoje galės išvysti tiek ankstyvuosius, tiek pastaraisiais metais sukurtus dailininko kūrinius. Kūryboje menininkas domisi kraštovaizdžiais – kaip galimybe perteikti ne tik nepaliestos gamtos formas, bet ir savo vidinių išgyvenimų ar nuotaikų metaforas. Kaip teigia autorius, „vienatvė ir tylėjimas – dvi neįkainojamos kūrybos prielaidos.“ Ši jausena atsispindi ir tyliuose, paslaptinguose peizažuose, prislopintame žemės spalvų kolorite, dažnai – noktiurnuose, kai iš prieblandos išnyra vos įžiūrimi tapomų vaizdų siluetai.
Ken Friedman yra koncepcinis menininkas ir dizaineris, kurio kūryba yra dalis Fluxus tarptautinės meno, dizaino, muzikos ir architektūros laboratorijos. Jo darbai yra eksponuojami muziejuose ir galerijose per visą pasaulį, tarp jų Modernaus meno muziejuje ir Gugenheimo muziejuje Niujorke, Tate galerijoje Londone, Hood dailės muziejuje Dartmouth, JAV ir Staatsgalerie Stuttgart. Ken daug metų artimai dirbo su Jurgiu Mačiūnu ir kolaboravo su pasaulinio garso Fluxus menininkais Nam June Paik ir Milan Knizak.