Persmelkiantys

„Aš niekad nebuvau priklausomas. Nei viduje, nei išorėje“, – yra sakęs menininkas Linas Katinas. Kūrėjams visais laikais buvo aktualu siekti vidinės laisvės jausmo ir dirbti pagal savo kūrybinius principus. Tačiau kodėl viena iš individualiausių, originaliausių žmonių grupių iki šių dienų vis dar renkasi priklausyti įvairioms kūrėjų sąjungoms, grupuotėms ir judėjimams? Ar šiais laikais, kai jau manomės esantys patys laisviausi ir nesuvaržyti, dar reikėtų kalbėti apie priklausymą kam nors, kad ir kas tai būtų: organizacija, socialinis sluoksnis, profesionalų sambūris ar net etninė grupė? 

Minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, LDS Klaipėdos skyrius liepos 24 d. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidarytą parodą „Vakarų vėjai ’20: (Ne)priklausomi“ dedikavo šiam vienam iš reikšmingiausių mūsų valstybės įvykių ir taip pat ironiškai pasižiūrėjo į priklausymą dailininkų ar bet kuriai kitai sąjungai bei plačiau nagrinėjo pačios (ne)priklausomybės reikšmes. Tai didžiausia šio krašto menininkų apžvalginė paroda, kuri jau keletą metų keičia kryptį ir iš suneštinės stengiasi tapti konceptualesne. Manau, šiais metais rezultatas visai vykęs.

Bandydami įamžinti laisvės trisdešimtmetį, menininkai pasitelkė platų žanrų spektrą: nuo abstrakčios tapybos iki instaliacijų, nuo batikos iki kompiuterinės grafikos. Parodos reprezentacinės medžiagos ir ekspozicijos ašimi tapo grafikės Gražinos Eimanavičiūtės-Kaščionienės meteorologinių duomenų vizualizavimo ciklas „Nepriklausomi vėjai“, kuriuose vaizduojami vėjo greičio duomenys nuo 1990 metų kovo 11-osios iki 2020 metų kovo 11-osios. Skaitmeninėje spaudoje duomenys iš trijų miestų: Vilniaus, Kauno ir Šiaulių (deja, nebuvo galima sukurti Klaipėdos orų informacijos vizualizavimo, nes trūko duomenų iki 1998 m.). Šios 8 metrų pločio vėjo kardiogramos – ne tik gamtos reiškinių, bet ir audringo mūsų pačių perėjimo į visai kitą erą liudijimas. Ieškodami ryškesnių bangelių, žyminčių audras ir uraganus, pakedename ir savo pačių atminties intervalų kreives, kartu stebėdamiesi, kad tokios mažos šalies miestai gali taip smarkiai skirtis ne tik dialektais, istorija, kultūra, bet net ir orais. 

Kaip ir ką tik gimę kūdikiai, verkiantys dėl staiga kardinaliai pasikeitusios būsenos, mūsų tauta šaukia „Mes laisvi“ Laimos Gedvilaitės-Sakalauskienės to paties pavadinimo mišrios technikos kūrinyje. Tačiau išgyvenę ilgametę prievartą ir primestinius draudimus, netrukus patys vėl sukuriame naujus. Šią situaciją savo instaliacijoje „Regalijos iš ciklo Ribos. Kvietimas Būk meru“ fiksuoja Neringa Poškutė-Jukumienė, priversdama praeinantį žiūrovą neišsigąsti draudimo juostų, sustoti, pasižiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje ir pamatyti žinutę reklamjuostėje „Būk meru“. Kas kitas, jeigu ne tu pats? Dažnai apatiškai nusišaliname nuo politinio gyvenimo, nusikratydami atsakomybę ir kaltę suversdami tiems kitiems, kurie „išsirenka blogą valdžią“. Instaliacijos videodarbe ant veidrodžio projektuojama Klaipėdos miesto mero Vytauto Grubliausko spaudos konferencija, bet tai galėtų būti beveik bet kuris šių dienų politinis veikėjas, irgi turintis talentą daug šnekėti ir nieko nepasakyti. Tokios kalbos gali priminti CK plenumus, kurių turinys būdavo tik formalumas. Vaizdo įraše menininkė uždeda veidrodžio merui emalinės įspėjančios juostos karūną ir regalijas tarsi primindama, kad tai mes esame tie, kurie renkasi savo lyderius, turinčius mus vesti į priekį, o ne dar labiau paklaidinti iliuzinėje veidrodžių karalystėje. 

Gal kiek ironiška, bet minėtosios instaliacijos garsas, susipindamas su muzika, sklindančia iš šalia esančios Anatolijaus Klemencovo instaliacijos „Celė“, sukuria savotišką ambientinį sąskambį, kuriame tuščios politiko kalbos ir bulgarų ortodoksų choras, lydimas švelnių japoniškos fleitos – šiakuhačio – tonų, suskamba kaip šiuolaikybės absurdo apmąstymas. Įėjęs į celę negali jaustis vienas, nes į tave žvelgia daugybė mistiškų veidų. Pasak autoriaus, tai tam tikrų jo meditatyvinių būsenų išraiškos – tai dar kitoks veidrodis, į kurį pažiūrėjęs tampi kitoks ir supranti, kad visada buvai ne toks, kokį įsivaizdavai. Šioje vienutėje muzika kaip taiklus skirtingų kultūrų sąlyčio taškas nukreipia mintis į visas religijas ir filosofines kryptis siejančias aukštesniojo prado paieškas. 

Paskutiniais metais moderniu ir žaismingu medžio prakalbinimu instaliacijose stebinantis Danius Drulys šioje parodoje pristatė savo naujausią instaliaciją „Aguonos. Priklausomybė“, kurioje įvairių dydžių 30 prinokusių aguonos stiebų kalba ne tik apie narkomaniją, bet ir apie laisvės suteikiamą atsakomybę rinktis. Apsvaiginanti nepriklausomybė posovietiniam blokui dovanojo ne tik neaprėpiamą gausybę iki tol uždraustų vakarietiškos kultūros elementų, bet ir įklampino į laukinio kapitalizmo, organizuoto nusikalstamumo ir masinio priklausomybių liūno viliones. Ir nors žinome, kad sparnuotą frazę „Sovietų Sąjungoje sekso nėra“ būtų galima plėsti ir plėsti, tik 10-ąjį dešimtmetį ilgai tamsoje tvinkęs priklausomybių pūlinys sprogo. Nebejausdami autoritarinių režimų priespaudos, vis dėlto susirandame naujų mūsų laiko ir energijos „uzurpatorių“: esame priklausomi nuo kavos, interneto, apsipirkinėjimo, greičio, konfliktų, net meilės. Kiekvieną dieną vis gausėjančios legalių ir nelegalių, malonumą ar skausmą suteikiančių stimuliantų gretos mus paverčia savanoriais vergais. 

Aštrios socialinės kritikos niekada nestokojančio Aurimo Anuso kūriniai „Sarancha food unlimited“ (liet. „Neribotas skėrių maistas“) ir „Improvizacija graždankos tema“ sarkastiška Ezopo kalba pasakoja apie patirtas istorines skriaudas. Pasak autoriaus, darbai turėtų priminti  gėdingus „šlovingosios Rusijos“ istorijos puslapius, bei padarytus ir daromus nusikaltimus žmonijai ir žmogiškumui. Graždanka, kirilicos rašto atmaina, turėjusia pakeisti lotyniškus rašmenis, užrašytas teiginys „Kalbėti lietuviškai griežtai draudžiama“ pribloškia, primena lietuvių spaudos draudimo laikus – tą klaikų bandymą sutrikdyti natūralią lietuvių tautos raidą ir dirbtinai suartinti ją su svetima kultūra, religija ir civilizacija. Šalia kaip auka ant altoriaus padėtas skėrių šašlykas simbolizuoja primestą patogiai skurdžių ir bukų malonumų gyvenimo būdo iešmą, kurį dar naiviai, nieko blogo neįtardami atsinešame iš SSRS epochos kaip savo pačių tradiciją. 

Kartais, kad taptum tikrai nepriklausomas, turi atsisakyti visko. Tada atsiranda distancijos jausmas, neprisirišimas. Taip kaip Saulės Želnytės kūrinyje „Nuotolis“, kuriame, anot pačios autorės, tai, kas išgyventa, paliekama nebūčiai, tik kaip atskaitos taškas, orientyras ateičiai. Kitokią būtį nagrinėja ir Tomo Vaičaičio „Pelenų galva“, kurioje mirties ir atgimimo būsenos pereina viena į kitą. Keramikės Daivos Ložytės kūrinys „Geltonas“ – tai ne tik paauksuota šamoto urna, bet ir ant protėvių kaimelių ir bažnytėlių pastatyti amžinieji namai, kurių stogas pakeliamas prisikeliant kitam gyvenimui. „Niekas šioje žemėje nėra nepriklausomas“, – priduria autorė. Laisvė tokiu būdu gali ateiti kaip Davido Bowie dainoje „Lazarus“: „Tokiu ar jokiu būdu / Tu žinai, aš vis tiek būsiu laisvas / visai kaip tas mėlynasis strazdas. / Argi tai neprimena manęs?“ Ar žmogus gali išlikti visiškai nepriklausomas ir ar įmanoma absoliuti laisvė, klausia ir Romualdas Inčirauskas savo juvelyrinių kūrinių ciklu „Chirurginiai“. Darbuose kūniškasis trapumas sutvirtinamas aliuminiu ir plienu, o pankiška skiautere norisi atbaidyti lengvai pažeidžiamą organizmą puolančius virusus. 

Nuo traukos dėsnių nepriklausomos Liudos Liaudanskaitės akvarelių kėdės „Požiūris“, Rodiono Petroffo neegzistuojantys miestovaizdžiai paveiksluose „Sąmyšis“ ir „Griovys“, charakteringos Ernesto Žvaigždino ir Antano Garjono tapybos pavyzdžiai, Žydrūnės Kriūkaitės-Juciuvienės tautiniuose raštuose QR kodu užkoduotas žodis „Lietuva“, Zitos Inčirauskienės autentiškos namų medinės kambario staktos fragmentai, kuriuose buvo žymėti vaikų ir anūkų ūgiai – šie ir kiti parodoje eksponuojami kūriniai rodo, kaip nepriklausomybės temą interpretuoja 31 LDS Klaipėdos skyriaus menininkai. Vis dar laikydamiesi saugaus socialinio atstumo, net ir meno kūrinius norime matyti „kvėpuojančius“. Parodos architektūrinei komandai (Neringai Poškutei-Jukumienei, Danguolei Ruškienei, Aurimui Anusui ir Daivai Ložytei) pavyko išlaikyti švarios erdvės kompoziciją, kurioje minimalistinės balta ir juoda spalvos randa saugią opoziciją gyvam ir džiaugsmingam geltonam koloritui. Atsirandančioje perspektyvoje nepradingsta nė vienas kūrinys, o žiūrovo promenada netampa kliūčių ruožo įveikimo išbandymu. Vis dėlto mes patys, kaip Mozės po dykumą keturiasdešimt metų ratais vedžiojama žydų tauta, turime atsisakyti senojo mentaliteto ir atgimti kaip savo pačių susikurtos laisvės kūdikiai, sklandantys lyg Tomos Šlimaitės kūrinyje „Be pavadinimo“.

Paroda veikia iki rugpjūčio 23 d.