Jubiliejinė Marijos Švažienės paroda ,,Baroti” galerijoje

Marijos Švažienės tekstilės darbai yra pažįstama visai Lietuvos meno mylėtojų auditorijai – jie nesyk eksponuoti Lietuvos ir užsienio galerijose.   Dailininkės vardą taip pat garsino dar pereito šimtmečio pabaigoje sukurti tokie gobelenai  kaip „Skrydis“ (1974), „Saulės žiedai” (1978), „Medis” (1980), „Saulės takas” (1981) ir daug kitų, papuošusių Vilniaus Antakalnio ligoninės, Onkologijos instituto,  Vilniaus   gimdymo namų Tyzenhauzų gatvėje, Santaros klinikos bei kitus Vilniaus, Ignalinos, Utenos visuomeninius interjerus ir suteikusių jiems  ypatingą emocinį atspalvį.  Išvardintieji darbai – tik menka dalis menininkės kūrinių, kurie drauge su J. Balčikonio, B. Jokūbonienės R. Jasudytės,  V. Daujoto ir kitų meninės tekstilės dailininkų kūrybiniais ieškojimais formavo visos Lietuvos tekstilės raidos kontūrus. Inovatyvių kūrinių tarpe minėtinas pirmasis  1970 metais Lietuvoje Marijos Švažienės  išaustas erdvinis gobelenas „Plaštakės”, gobeleno plokštumą padalinęs į atskiras, prie centrinio stačiakampio pritvirtintas kompozicines dalis, pabrėžiančias erdvės daugiamatiškumo, statikos bei judėjimo priešstatos įspūdį. Kūrybiniai dailininkės nuopelnai 1980 metais buvo įvertinti Valstybine premija.  

Polinkis į erdvės, dinamikos ir statikos santykių apmąstymą dailininkės kūryboje pasireiškia ne tik tradicinės gobeleno plokštumos paneigimu, bet ir per pastaruosius dešimtmečius išryškėjusiu Švažienės polinkiu į erdvinius, kosminius motyvus, kurie beveik visai pakeitė aname šimtmetyje vyravusią muzikaliai ir lyriškai interpretuotą folklorinę, nacionalinę bei gamtinę jos gobelenų tematiką. Tačiau gamta visdėlto nepasitraukė iš dailininkės dėmesio ir interesų orbitos. Jau gerus tris dešimtmečius Marija Švažienė tapo, paveiksluose atskleisdama peizažų, augalų, vandenų spalvines subtilybes, kuriomis perteikia gamtos nuotaikos niuansus. Tiesa, Švažienės paveikslų žanras nėra visiškas grynas peizažas ar natiurmortas – gamtos vaizdai juose neretai esti supinti su vaizduotės detalėmis. Pati dailininkė savo tapybą vadina nuotaikų paveikslais. Menininkę inspiravusio vaizdo jausminė išraiška paveiksluose yra nepalyginami svarbesnė už smulkmeniškai realistišką  vaizdo atspindį.  Kaip tik todėl ypatingas dėmesys šiuose nuotaikų paveiksluose tenka šviesai bei koloritui, kurie, beje, yra ir labai svarbi Marijos Švažienės gobelenų raiškos priemonė. Jos kosminiai rutuliai yra itin paveikūs spalviniu požiūriu, ir kaip tik kolorito dėka maksimaliai subendrintos, geometriškai tikslios šių rutulių ir jas lydinčių elementų formos regisi esančios judrios, kupina vitalinės potencijos, o spalvos ir šviesos svarbą kūriniuose pabrėžia net gobelenų pavadinimai – „Mėlynas vakaras” (2017), „Žalios planetos kelias” (2018), „Švytinčios planetos” (2020). 

Išgyvenęs ypatingą pakilimą architektūros globoje gobelenas Lietuvoje šimtmečių sankirtoje tarytum „pritilo”, užleisdamas vietą smulkesnei ir kameriškesnei dekoratyvinės tekstilės sklaidai. Tačiau Marija Švažienė liko ištikima monumentaliai gobeleno formai, todėl susitikimas su jos brandžiais, su niekuo nesupainiojamais estetiškai švariais kūriniais jubiliejinėje parodoje Baroti galerijoje Klaipėdoje yra ne tik reikšmingas dailinkės kūrybinės biografijos įvykis, bet ir įsimintinas, įspūdingas reginys 7–25 rugpjūčio dienomis veikiančios parodos lankytojams.  

Dalia Karatajienė