Dailės anonsai
Viktorija Mištautaitė
Maištininkas ar filosofas?
Jono Motiejaus Meškausko paroda „Jaukas“ galerijoje „The Rooster gallery“
Tamsi, uždarai tampri vieta spaudžia kūną. Drėgmės nuojauta smelkiasi vidun, tyliai kuždėdama apie gresiančius apokaliptinius vaizdinius. Persekioja jausmas, lyg visi susirinkusieji esame it degtukai dėžutėje: strategiškai suplanuoti ir išrikiuoti eilėmis. Būtent taip norisi „išpakuoti“ jaunosios kartos tapytojo Jono Motiejaus Meškausko personalinę parodą „Jaukas“ „The Rooster gallery“ galerijoje.
Rengėjų inf.
Viktoro Paukštelio paroda Čiurlionio dailės muziejuje
Vasario 15 dieną, trečiadienį, Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, Kaune, vyks parodos „Viktoras Paukštelis. Chromatika. Tapyba. 2020–2023“ atidarymas.
Marija Martinaitytė
Orų kodai
Grupinė paroda „Orų prognozės“ galerijoje „Atletika“
Apie ką kalbame, kai neturime apie ką kalbėti? Apie nieką. Arba orus. Jais užsipildo kitaip nejaukūs tampantys pokalbiai ir tai neišvengiamai virsta kasdienybės dalimi. Parodos, vykstančios galerijoje „Atletika“, pavadinimas „Orų prognozės“ (kuratorės Indrė Urbelytė ir Greta Eimulytė) šiuo atveju kiek apgauna. Čia tikrai tiesmukai nebandoma nuspėti rytojaus oro. Arba bent ne tik jo. Tarp miglos bei trenksmų pasislepia ir užsikoduoja atsakymų paieškos apie dar labiau už orą nenuspėjamus reiškinius ar tyrinėjimai apie jau įvykusius ir atsikartojančius veiksmus bei aplinkos refleksijos. Tik tarp kokių orų tai užsišifruoja?
Aistė Kisarauskaitė
Kas mąsto apie amarus?
Arūnės Tornau paroda „Svetimkūniai“ galerijoje „The Room“
Dažnai sakoma, kad niekam neįdomu, ką jaučia, mėgsta, kaip eina į parodą meno kritikas (-ė), o įdomu tik pats menas (na, dar kokie skandalingesni menininko biografijos faktai). Man irgi menas nepaprastai įdomus, vis dar taip pat, kaip anksčiau, pažadina kažką užmiršta, rezonuoja su nuotaikomis ir jausmais, su pomėgiais ar aistromis, rodo, ką gerai žinai, bet niekada atskirai net nesiruošei apie tai mąstyti, kaip, tarkim, kas gi ims atskirai mąstyti apie amarus, kai gatvėje taip stilingai sninga? Na, gal ir mąsto apie amarus tokie kaip mano vyresnioji dukra, kuri turi įsirengusi žiemos vakarų tamsoje šviečiančias spintas, pilnas egzotinių augalų su į burtažodžius panašiais vardais. Ji žino, kur nusipirkti boružių, puikiai susidorojančių su amarais.
Viktorija Mištautaitė
Mara
Darkart apie VI tarptautinę šiuolaikinio metalo meno bienalę „METALOfonas: vietos atmintis (2022)“ Taikomosios dailės muziejuje
Pagal senovės baltų tikėjimą, nuo rudens lygiadienio prasideda Maros periodas – poilsio, atmirimo ir tamsiųjų jėgų metas. Buvo tikima, kad šiuo laikotarpiu visa, kas nepasiruošę tęsti gyvybės ciklo, privalo mirti. Žiemojimas – šiuolaikiškai jaukus žodis, po jo patalais slepiasi mums ypač reikalingi (bet sudėtingi) veiksniai: sulėtėjimas, susikaupimas, apsivalymas, pabuvimas su savimi ir t.t. Tačiau kas lieka, kai išsineriame iš senos odos? Improvizuotas atsakymas – vietos atmintis. Būtent ją jautriai tyrinėja taikomosios dailės muziejaus angare įsikūrusi VI tarptautinė šiuolaikinio juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas“.
Kristina Stančienė
(Ne)formaliai
Dalios Truskaitės „Dabar“ galerijoje „Artifex“
Dalia Truskaitė, pristatydama projektą „Dabar“, eksponuojamą galerijoje „Artifex“, sako, kad kuriant šį darbą ją dominusi „formali“ erdvės perkirtimo, dekonstravimo problema. Iš vielos rankomis nupintas perregimas, lengvai siūbuojantis tinklas, horizontaliai perklojęs kamerinius galerijos kambarėlius ir padalinęs juos beveik pusiau, yra ir šiek tiek tekstilinis, ir kartu tęsia ankstesnius erdvinius menininkės eksperimentus. Pavyzdžiui, butaforinių kolonų invaziją į Pamėnkalnio galeriją 2018 m. (projektas „Vieta“). Ji tąkart turėjo ir nemažai mimikriškų bruožų, nes plika akimi vargiai galėjai atskirti „tikras“ kolonas nuo „netikrų“. Tai provokavo klausimus apie žmogiškąją atmintį, jos patikimumą, racionalų ir grįstą emocijomis aplinkos patyrimą.
