Kas mąsto apie amarus?

Dažnai sakoma, kad niekam neįdomu, ką jaučia, mėgsta, kaip eina į parodą meno kritikas (-ė), o įdomu tik pats menas (na, dar kokie skandalingesni menininko biografijos faktai). Man irgi menas nepaprastai įdomus, vis dar taip pat, kaip anksčiau, pažadina kažką užmiršta, rezonuoja su nuotaikomis ir jausmais, su pomėgiais ar aistromis, rodo, ką gerai žinai, bet niekada atskirai net nesiruošei apie tai mąstyti, kaip, tarkim, kas gi ims atskirai mąstyti apie amarus, kai gatvėje taip stilingai sninga? Na, gal ir mąsto apie amarus tokie kaip mano vyresnioji dukra, kuri turi įsirengusi žiemos vakarų tamsoje šviečiančias spintas, pilnas egzotinių augalų su į burtažodžius panašiais vardais. Ji žino, kur nusipirkti boružių, puikiai susidorojančių su amarais.

Apie tuos amarus verčia galvoti ir Arūnės Tornau tapyba („Amaras I–VI“, 2022). Vasario 2 d. galerijoje „The Room“ atidarytoje parodoje „Svetimkūniai“ abstrakčiose menininkės drobėse per dažų sluoksnį beveik gali girdėti knibždant kirvarpas, tarpais autorės siuvinėjimu į tapybos paviršių išlenda išsipešę siūlai – vabalo ūsai ar jų kojos, paveikslo centre įsitaiso erkė, ten visuomet kažkas tyliai graužia materiją – rūdys, laikas, o dabar ir smulkioji, nepastebima vabaliukų bei kirminiukų armija.

Reikia priminti, kad šiuo metu neseniai atsidariusioje erdvėje „Business Stadium Gallery“ (Šeimyniškių g. 19 B) Vilniuje eksponuojama ir kita Arūnės Tornau paroda „Prieblandos zona“ (veikia iki kovo 19 d.). Šioji gerokai didesnė, tačiau labiau apžvalginė, o galerijoje „The Room“ rodomos naujausios drobės, neseniai sukurti objektai, gvildenamos naujos temos. Menininkė šį kartą kviečia mintimis nužingsniuoti prie ežero ar upės, kur tuoj lėtai nusileis vasaros vakaro prieblandos uždanga, pažvelgti į vandenį, žolę, kur gyvena smulkiosios vabalų, kirminų kolonijos, pamatyti, pagerbti jų egzistavimą.

Taigi, kodėl mums turėtų rūpėti amarai, ypač jei jie yra tapę tapybos paroda? Taip, amarai paprastai rūpi daržininkams, gal kiek didesnei publikos daliai pavasarį taps aktualios erkės, kažkam – širšės su savo lizdais, netikėtai išaugusiais įvairiuose pastatuose, tačiau visi šie gyviai žmogui tėra tam tikras trukdis, kurį reikia kuo greičiau pašalinti ir užmiršti. Mums daugelis šio knibždančio pasaulio būtybių tėra kenkėjai, tačiau toks savanaudiškas požiūris nubrėžia tik mūsų interesus – reikia, kad užaugtų daržovės maistui, išliktų sveiki baldai (nesugraužti kirvarpų), būtų sveikas kūnas, nes erkių nešiojamos ligos žmogui pavojingos... Tačiau jei galėtume pažvelgti boružės akimis, greičiausiai pamatytume bandas romiai besiganančių žolėdžių amarų, kurie yra puikus šio plėšrūno grobis.

Taigi, Arūnė Tornau ne tik verčia pamąstyti apie amarus ne iš vartotojiškos žmogaus perspektyvos, bet ir pažvelgti į juos kaip į reikšmingą visuotinio Žemės tinklo dalį, kur tiek širšės, tiek boružės, tiek daugybė negirdėtų vardų vabaliukų atlieka savo darbą, kažką sunaikindami, o kažką išsaugodami ar pamaitindami. Menininkės pasaulio matymas tarsi apvalytas nuo to žmogaus vartotojiško vertinimo, taip galėtų žvelgti akmuo ar voverė, kuriems amarai galbūt tėra tam tikri vizualiniai ženklai (tikiuosi, kad voverės amarų neėda). Ji neįtraukia į savo apmąstymų lauką perversijų, susijusių su kenkėjų antplūdžiais, – kliše tapusio skėrių antpuolio, kenkėjų sugraužtų miškų, nors ir šie gamtos kataklizmai puikiai telpa Žemės gyvenimo cikluose. Jos vabaliukai tyliai užsiima savais reikalais, kaip mūsų kojas nepastebimai žolėje aplimpa erkės.

Nuo pat atkurtos nepriklausomybės pradžios menininkė greta tapybos kuria ir objektus. Pradžioje – iš laiko ir kirvarpų sugraužto medžio: senovinių įrankių, kubilų dalių, langų papuošimų fragmentų, vėliau – iš anapilin išėjusios mamos patalynės audinių, gydytojų chalatų, o ne taip seniai pradėjo naudoti ir papjė mašė techniką. „Svetimkūnių“ parodoje eksponuojami ir popieriniai objektai: ant grindų sustatyti iš smulkių popieriaus lapelių išauginti į viršų smailėjantys bokštai. Nykščio dydžio stačiakampiai, sulipdyti vienas ant kito, aiškiai matosi prieš šviesą. Tapyboje taip pat šį kartą išauga tūriniai objektai – paveikslo centre tupi erkė, iškilios siuvinėtos kirmėlės. Iš pilko galerijos grindų betono kyla popierinės netaisyklingos formos, primenančios tiek širšių lizdus, tiek termitų statinius ar net tirpstančius ledynus, o gal tai trapūs balzgani milžiniškų drugių kokonai?

Greta šių popieriaus stalagmitų ir amarų ciklo parodoje eksponuojama didelio formato tapyba „Vakaras prie vandens“ (2021), „Daiktai vandenyje I ir II“ (2022), sudaryta iš tų pačių autorės braižą apibūdinančių smulkių potėpių, brūkšnelių ar pagremžimų. Menininkė pasakoja, kad vakaras prie vandens jai yra tarsi laimės simbolis, bet šie kūriniai primena, jog toji „gliancinė“ nurimusio vakaro harmonija iš tiesų suausta iš stambių ar beveik neįžiūrimų siūlų, šešėlių, potėpių, pabraižymų. Prie ausies zyzia uodai, vanduo slepia plėšrių žuvų gyvenimą, žolėse kvarkia varlės, o temstančiame danguje charakteringais šešėliais šmėkščioja šikšnosparniai. Gal todėl viena iš Arūnės Tornau didžiųjų drobių vadinasi „Vienas mažas šešėlis“ (2022).

Tas šešėlis gali būti į vandenį suvirtusių medžių, širšių, gal net mūsų – parodos žiūrovų, mintimis sugrįžtančių į tą įvairių gyvybės formų tinklą, kartais nemokšiškai vadinamą gamta. Ir tame tinkle tiek amaras, tiek kirvarpa turi savo vietą, sau skirtus darbus, kuriuos kantriai dirba, kaip dirba ir gatvėse stilingai krintantis sniegas. Tiesą sakant, rašydama šį tekstą pamaniau, kad raidės, kurias Jūs dabar skaitote, taip pat panašios į amarus. Apie juos, širšes, kirvarpas, uodus ir kitas smulkias gyvybės formas, dažnai mums keliančias pasidygėjimą, galvoti verta, nes iš tiesų jie įausti į reiškinių, kuriuos priskiriame laimės kategorijai, audinį – nurimusio vakaro paežerėje, vasaros, jie dera prie akinamai baltos žiemos, sniego, dera ir prie tapybos. Ką įrodo Arūnės Tornau kūriniai, tyliu dūzgesiu mums primindami apie Žemės tinklo balansą.

Paroda veikia iki kovo 25 d., ji yra Vilniaus m. savivaldybės projekto „SU-MENĖK 2023“ dalis. Susitikimas su parodos autore vasario 11 d., šeštadienį, 12 val.