Maištininkas ar filosofas?

Tamsi, uždarai tampri vieta spaudžia kūną. Drėgmės nuojauta smelkiasi vidun, tyliai kuždėdama apie gresiančius apokaliptinius vaizdinius. Persekioja jausmas, lyg visi susirinkusieji esame it degtukai dėžutėje: strategiškai suplanuoti ir išrikiuoti eilėmis. Būtent taip norisi „išpakuoti“ jaunosios kartos tapytojo Jono Motiejaus Meškausko personalinę parodą „Jaukas“ „The Rooster gallery“ galerijoje.

Pradžioje suspausdamas žiūrovą, „sumažindamas“ jį erdvėje bei nuteikdamas naiviai juodai ir baltai klasikai, kūrėjas perkelia jį į kitas dimensijas ir puikiai suvaldytas perspektyvas. Arba dar kitaip – teleportuoja į neegzistuojantį platų, erdvinį būvį, kurio atsispyrimo ir vertybiniu tašku tampa iš gatvės parsineštas kartonas.

Kūrinių pasakojimas sukasi apie kosmoso tematiką. Tačiau tai – labiau kodas įsivardijimui apie (ne)patirtų plotmių beribiškumą, kiekvieno asmenines pilkąsias (nematomas) zonas, su(si)reikšminimą ir, kaip rašoma anotaciniame tekste, ryšių įžvelgimui tarp susvetimėjusios realybės ir prisijaukintos nerealybės. Didelio formato varpų ansamblis, kosmonautas savo planetoje, neegzistuojantys malūnai, kažkokios ryšių stotys – suneštiniai vaizduotės elementai ar nežinomo kambario fragmentai. Darbuose įžvelgiama ir pop art’o bei senosios fotografijos įtaka.

Patinka, kaip iš dalies neturintys jokio ryšio dėmenys susijungia per žaidimą: formato dydžiu, tarpais tarp kūrinių, dinamiška kompozicija – lyg atskiros dalys susideda į vientisą dėlionę juodame galerijos fone. Menininkas čia tampa tarsi režisieriumi, kuriančiu iškreiptos perspektyvos šiuolaikinio žmogaus gyvenimo siužetą, it filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“ tematikai uždėdamas filmo „Kava ir cigaretės“ estetikos filtrą. Ekranizacijos užsklandą iliustruoja pravažiuojantis „geliko“ marsaeigis (autoriaus performuotas „Mercedes-Benz“ visureigio modelis), paskui save vilkdamas paskutinį dabartybės suvokimą.

Monochromine tapyba atliktų darbų paviršius gyvas: banguotas, vietomis viršutinis sluoksnis apiplyšęs, galbūt kiek paveiktas išorinių veiksnių, o gal istorijos. Iš esmės tapybai pasirinkta materija yra įnoringa, nes kartonas, priešingai nei drobė, netoleruoja klaidos. Nesusikalbėjimas tarp „rankos ir smegenų“ gali virsti nesusipratimu kūrinyje. Meškauskas gana jautriai įsiklauso į savo naudojamą medžiagą ir ją ištapo. Atitinkamas kiekis dažų sluoksnių kuria gylį, o minimalesnis – raibuliavimą. Taip kartono gofruotumas tampa dar viena kūrinio plotme (dykuma, erdve, fonu, šešėliu) ir meninės raiškos forma.

„J.M. Meškauskas nesistengia apdabinti visko mąsliomis neskaitytų knygų citatomis ar spalvos neutralumu kūriniams suteikti kažkur sustingusios realybės pojūtį, lemiantį jų formos bei turinio bipoliškumą“, – perskaitau anotacijoje šį, tarytum nuo laiko atsiribojantį pareiškimą. Vis dėlto, manau, nemažai knygų reikėjo perskaityti, kad suprastum, jog autentikai nereikia jokios priedangos (nebent kūrėjas pats pakliuvo į susikurtą jauką, o gal patekau aš?). Tapyboje atsisakydamas mums priimtinos formos (perkeldamas ją ant kartono gabalų), menininkas sutelkia dėmesį į jos esmę ir kelia atvirus klausimus. O išversdamas į vizualiąją kalbą savo lokatoriais susirinktą chaotišką, atsitiktinių vaizdų archyvą, rodo puikius stebėtojo įgūdžius. Tik galbūt šiuo metu labiau norisi būti maištininku nei filosofu. O būtent pastarieji įėjo į meno istoriją ar buvo esminės ją keičiančios figūros.

Meno kritikas ir poetas Charles’is Baudelaire’as ragino menininkus moderniame gyvenime ieškoti „to, kas amžina, tarp to, kas laikina“. Po 159 metų (nuo esė) vedami jauko patenkame į aklavietę. Turbūt tai yra naujoji mūsų amžinybė. Sunumeruotais, vinimis prie sienų prikaltais darbais ir pagrindine spalva debiutuojantis jaunosios kartos tapytojas parodoje sumaniai išpakuoja mūsų degtukų dėžutės turinį ir tūrius. Klampu kaip smaloje, bet kas toliau?

Paroda veikia iki vasario 26 d.

„The Rooster gallery“ (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius) lankoma ketvirtadieniais–šeštadieniais 16–19 val., sekmadieniais 14–17 val.