Dailė
Dalia Truskaitė, pristatydama projektą „Dabar“, eksponuojamą galerijoje „Artifex“, sako, kad kuriant šį darbą ją dominusi „formali“ erdvės perkirtimo, dekonstravimo problema. Iš vielos rankomis nupintas perregimas, lengvai siūbuojantis tinklas, horizontaliai perklojęs kamerinius galerijos kambarėlius ir padalinęs juos beveik pusiau, yra ir šiek tiek tekstilinis, ir kartu tęsia ankstesnius erdvinius menininkės eksperimentus. Pavyzdžiui, butaforinių kolonų invaziją į Pamėnkalnio galeriją 2018 m. (projektas „Vieta“). Ji tąkart turėjo ir nemažai mimikriškų bruožų, nes plika akimi vargiai galėjai atskirti „tikras“ kolonas nuo „netikrų“. Tai provokavo klausimus apie žmogiškąją atmintį, jos patikimumą, racionalų ir grįstą emocijomis aplinkos patyrimą.
Kolonoms „pasisekė“, nes jos buvo parodytos dar gerokai iki pandemijos. Žiūrovo santykį su Dalios erdviniais žaidimais, kaip ir ne vieno kito menininko kūrybinėje biografijoje, paveikė pandeminis užsidarymas ir izoliacija. Pasirodo, eksponuotas Vokietijoje, Diuseldorfe, galerijos „Meno parkas“ filiale, griežčiausio karantino sąlygomis, šis kūrinys kybojo vienišas absoliučioje tyloje, netrikdomas lankytojų. Menininkė sakė, kad eksponuodama darbą vis susidurdavo su praeivių žvilgsniais anapus didelio vitrininio stiklo, draugiškai pasimojuodavo, ir šie ištirpdavo vakaro prieblandoje... Keistas jausmas: pareiga atlikta, kūrinys laiku ir vietoje, tačiau dėl kažkokių paranormalių aplinkybių neprieinamas žiūrovui. O juk „subjektas“ kaip tik ir turėjo būti tas erdvės tyrėjas, savo kūnu bei pojūčiais užmezgantis santykį su kūriniu ir erdve.
Kiek modifikuotas ir iš naujo pritaikytas kitai erdvei, šis projektas galerijoje „Artifex“, taip pat plačiai atsiveriančioje praeiviams pro lango stiklą, kelia jiems nuostabą ir susidomėjimą. Aplankiusi menininkę ekspozicijoje šeštadienio popietę, buvau ne vienos juokingos scenos liudininkė. Žmonės stabteli prie lango, smalsiai žiūri, nesiryždami užeiti, nes vietos žmogui galerijoje beveik nebeliko. Tinklas iš pirmosios galerijos erdvės tęsiasi į tolimesnę, o kita jo „atšaka“ veda žvilgsnį į kairėje esančią galerijos patalpėlę. Jis kybo taip, kad žiūrovas gali stoviniuoti pasienyje tik pirmojoje salėje. Norėdamas prasmukti tolyn, turi tūptis ir keliauti „žąsele“ arba klūpomis. Palindus po tinklu, netaisyklingos jo pynimo „akys“, vietomis blizgi, vietomis gal jau besioksiduojanti matinė viela, švelnus siūbavimas sukuria vandens ar kažkokio takaus, gyvo paviršiaus pojūtį. Galbūt taip į mus iš savo pasaulio žvelgia žuvys ir kiti vandens gyviai, o gal vorai, tykantys grobio savo beveik nematomuose spąstuose, arba paukščiai, tyliai tūnantys lizduose ir žiūrintys į mus pro šakų raizginį?
Gamtines asociacijas šioje lakoniškoje, minimalistinėje instaliacijoje papildo ir budistinis vyksmo sudabartinimas. „Dabar“, sako Dalia savo projekto pavadinimu, – taigi, svarbu, ką išgyvename dabar, kaip dabar atrodo ir kaip mus veikia pasikeitusi galerijos erdvė, staiga kylančios mintys ar pojūčiai. Visa tai tampa gal net svarbiau už patį kūrinį, kuris veikia kaip vyksmo tarpininkas, dalyvis, bet nebūtinai kaip svarbiausias dėmuo.
Įvietinto meno projektais ir minimalistine, lakoniška išraiška Truskaitė įsiterpia ir į panašaus, taip pat ir į lietuviško, šiuolaikinio meno kontekstą. Žiūrovas, atsidūręs „skulptūros erdvėje“, nuo seno domina Vladą Urbanavičių, efemeriškas architektūrines formas yra kūręs Žilvinas Kempinas. Savitų menininkų „instaliatorių“ galėtume vardinti dar ir dar. Dalios sumanymuose savaip tarpsta racionalus, apskaičiuotas poetiškumas, o griežta matematika ir geometrija dera su romantika, kartais – su sentimentais.
Taigi, buvo kolonos, dabar – pintas vielos tinklas. Tačiau „gimtasis“ stiklas taip pat tebėra Dalios puikiai valdoma medžiaga. Būtent stiklo objektai pelnė jai sėkmę – geriausios „ArtVilnius ’21“ instaliacijos apdovanojimą. Stiklo dirbtuvės veikia ir Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos Naujosios Vilnios filiale, kur Dalia dirba direktoriaus pavaduotoja ugdymui ir mokytoja. Tad galima sakyti, kad ji čia ir simboliškai, ir labai realiai taip pat tvarko erdvę, netgi reguliuoja laiką (pamokų tvarkaraščius), sprendžia įvairiausias (ne)formalias mokyklos gyvenimo problemas.
Man visuomet buvo įdomūs menininkai, kurių gyvenime nemenką dalį užima pedagoginis darbas. Žinoma, ne tie, kuriems tai lyg kūrybos trukdis, su kuriuo taikstomasi vien dėl socialinių garantijų ir finansinių aspektų, o pašvęstieji, neprarandantys polėkio, išleidę ne vieną ugdytinių kartą ir vis dar randantys, ką pasakyti naujiems mokiniams, nors amžiaus tarpsnis, skiriantis mokinį ir mokytoją, vis didėja. Mano ikoniniai mokytojai ir menininkai yra Arvydas Šaltenis, Marija Teresė Rožanskaitė, Juozapas Miliūnas, Igoris Piekuras (vardinu tuos, su kuriais susidūriau asmeniškai). Daliai formalieji pedagogikos, administravimo aspektai sekasi gerai – ji nuolat dalyvauja įvairiose institucinėse darbo grupėse, komisijose, kur kalba sukasi apie dailės dėstymą. Ironiška, bet, vos tik atidariusi parodą, savaitgalį Dalia skyrė mokyklos programos redagavimui... Atrodo, kad jai vis dar patinka bendrauti su paaugliais, tebėra įdomios jų kūrybinės ir gyvenimiškos dilemos, nors šioje srityje ji jau daugiau nei dvidešimt metų. Dažnai pakalbame apie tai, ką daryti, kad jaunuoliams mokykloje patiktų, kaip palaikyti deramą ugdymo lygį ir kartu neperlenkti lazdos, leisti jiems dailės pamokose atsikvėpti nuo bendrojo ugdymo mokyklų rutinos.
Nukrypus į menininko „antropologijos“ temą, galima reziumuoti, kad Dalios Truskaitės kūrybinis mąstymas yra (ne)formalus. Ir darbo veikla – formalųjį švietimą papildantis ugdymas – privalo išsitekti tam tikruose rėmuose, tačiau yra neįsivaizduojamas be laisvės, polėkio, improvizacijos.
Paroda veikia iki vasario 18 d.
