Dailė
Apie ką kalbame, kai neturime apie ką kalbėti? Apie nieką. Arba orus. Jais užsipildo kitaip nejaukūs tampantys pokalbiai ir tai neišvengiamai virsta kasdienybės dalimi. Parodos, vykstančios galerijoje „Atletika“, pavadinimas „Orų prognozės“ (kuratorės Indrė Urbelytė ir Greta Eimulytė) šiuo atveju kiek apgauna. Čia tikrai tiesmukai nebandoma nuspėti rytojaus oro. Arba bent ne tik jo. Tarp miglos bei trenksmų pasislepia ir užsikoduoja atsakymų paieškos apie dar labiau už orą nenuspėjamus reiškinius ar tyrinėjimai apie jau įvykusius ir atsikartojančius veiksmus bei aplinkos refleksijos. Tik tarp kokių orų tai užsišifruoja?
Migla Naujojoje Vilnioje. Onos Barboros Šlapšinskaitės darbe „Druzhba“ iš užšifruotų pokalbių išnyra miglotos kelionės. Keliaujama po vaikystę, Naująją Vilnią, draugystes, nesusikalbėjimus, šaltus pokalbius iš praeities, o galiausiai – nebesutinkamų pakeleivių takais... Menininkė apmąsto savo paauglystėje nutrūkusius ryšius dėl besiformuojančių skirtingų politinių nuomonių, dėl atsiradimo skirtingose pusėse kalbant apie 2014 m. Rusijos pradėtą karą Ukrainoje. Bandymas eiti savais keliais sugrąžina prie apmąstymų apie senuosius. Grįždama į Naująją Vilnią, kurioje praleido nemažai laiko, keliauja savos praeities maršrutais ir sukuria tą nutrūkusių draugysčių miglą ir neaiškumą atspindintį šifrą, kurį naudodama aprašo maršrutus, Naująją Vilnią ir jau nebeatpažįstamas druzhbas. Vienas iš tekstų nugula ant aptrupėjusios (kaip ir tos draugystės) sienos. Nors ir naudojama slapukaujanti abėcėlė, viskas tampa aišku.
Interviu su rėkiančia perkūnija. Riksmai, šauksmai, trenksmai. Ir viskas viduje. Ramiai sau užduodami klausimai ir brutaliai skambantys išrėkiami atsakymai. Barboros Matonytės „Scream for me“ kūrinys nukelia į tamsią erdvę, kur atrodo, jog slapta už durų klausausi kažkieno pokalbio. Kažkas kalbasi su savimi, bet visiškai ne paslapčia. Čia nėra šnabždesių ar nutylėjimų, atvirkščiai – metalo muzikos vokaliniai riksmai, įvairūs šūksniai. Nepatogu klausytis, tai supranta ir kalbantysis – vis klausiantis ir atsakantis, tarsi su pasiūlymu, jog, ko gero, galiu išeiti, jei nesijaučiu patogiai.
Degi kaitra Vilniaus pavėsiuose. Greta Eimulytė, bendradarbiaudama su nuo kaitros (ir ne tik) slepiančiu pavėsiu ir šešėliais, kuria gimtojo Vilniaus grafinį miestovaizdį, greičiau atspindintį ne tiek pažįstamas ar nepažįstamas architektūrines formas, kiek jausminį, juslinį ir poetinį miesto paveikslą. Nepastovūs tamsūs šešėliai, susijungiantys su šviesia ir deginančia miesto saule, sutalpina į save viską – karštai kaip trečio laipsnio nudegimas įkaistantį asfaltą ir atgaivinančius sodus, vėjuotą vasarišką poilsį ir varginančią kaitrą.
Debesuota virtualybėje. Virtualybės debesys parodoje atsiskleidžia dvejopai. Eriko Siliuk ir Algio Sprindžiūno instaliacijoje eksperimentiniais memais sukuriama erdvė, leidžianti be perstojo dalintis savomis mintimis, kurti ne visada nuoseklią aktualių įvykių ir atsakymų į juos dėlionę. Autoriai atkuria (ar greičiau tiesiog naudoja) nenuoseklią ir ne visada bei ne visiems suprantamą ironiją, juokeliais ir ryškiomis spalvomis apvilktą internetinę kalbą, kuri net ir rimtais atvejais bando bent šiek tiek pasilinksminti. O Norberto Hinco darbe „Sužadėtuvių žiedai“ apmąstomas žiedu fiksuojamo pažado ritualas. Nuo senų laikų pažįstamo simbolio sukuriamas pastovumas sugriaunamas jį modifikuojant ir perkeliant į ne tik nepažįstamą vizualiai, bet ir fiziškai nepasiekiamą virtualią erdvę – gal ten kažkada nusikelsime, kai nebebus vietos dabartiniame pasaulyje?
Audros artimoje ir tolimoje senovėje. Orų prognozė pasibaigia audringai. Deniso Kolomyckio „Vietininkas“ apžvelgia ir raudona spalva išjaučia stipriais mazgais (kurių motyvas atsikartoja ir šiame kūrinyje) surišančius ir įkalinančius rėmus. Apmąstoma tiek vidines, tiek išorines audras sukelianti kontrolė ir kančios kulto aukštinimas. Apie dar vieną audrą byloja ant laiko pėdsakais nudažytos sienos bėgiojantis žirgas, matomas Liudviko Kesmino darbe. Kaip išduoda ir anotacija, šis žirgas mums primena apie Rusijos imperijos laikų neoficialią galią ir tramdymą iškeliančią simboliką, bet čia ji tarsi sudaužoma, nes šis žirgas bėgioja jau be pančių. O priešais jį stovintys dar du žirgai vaizduojami išsilaisvinimo ir pasipriešinimo akimirką – nors dar su tramdymo ir išnaudojimo žymėmis, bet, kaip ir sugestijuoja darbo pavadinimas „Prašome nelipti“, jau nieko nebeprisileidžiantys ant savo nugaros.
Paroda veikia iki vasario 19 d. galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius)
