Dailės anonsai
Alberta Vengrytė
Menas turi prisidėti prie pokyčių
Pokalbis su Zoë Charlton
Kalbamės jūsų vizito Vilniaus dailės akademijoje metu. Neseniai pradėjote skaityti paskaitas George’o Masono universitete Ferfakso mieste, Virdžinijoje (JAV). Taip pat dėstėte Amerikos universitete Vašingtone, kur savo katedroje buvote pirmoji afroamerikietė. Dirbate ir aštuonių narių valdymo komitete Baltimorės meno muziejuje tam, kad „pergalvotumėte teisingas ir atskaitingas kultūros institucijų struktūras ir funkcijas įvairiose vietos ir regionų bendruomenėse“. Kaip visa ši akademinė veikla sutampa su jūsų kūrybine veikla? Amerikos akademinė bendruomenė jums atrodo labiau nutolusi ar įsitraukusi į aktualiausius šiuolaikinio meno procesus? Ar turėjote galimybę žvilgtelėti į Vilniaus akademinę bendruomenę – ar ji labai skiriasi?
Viktorija Mištautaitė
Ilgesys būti, arba išdžiuvusi būtis
Eglės Ulčickaitės tapybos paroda „Anekdota“ Pamėnkalnio galerijoje
Išdžiūvusios būties dykros: sustojęs laikas, kažkoks neatpažintas informacijos srautas, nuplautos spalvos ir it išsausėjusi oda šalti paveikslų paviršiai. Spalvų, gausaus dažų sluoksnio ir labiau akiai įprastų siužetų ilgesys ištinka tapytojos Eglės Ulčickaitės darbų parodoje „Anekdota“. Pamėnkalnio galerijos erdvė kovo mėnesiui tapo lyg saugia ola, pilna artefaktų: dėvimų baltinių fragmentas, papūgų formomis užpildytas tapetas, pusiau nugriuvęs pastatas, gėlėti ir religiniai ornamentai (o gal medalionai) bei kitos minties ištraukos. Šviesa iš užslėptų gelmių parodos idėjos (o ir kūriniuose) pradeda skverbtis radus autorės poetinį santykį su paroda.
VDA inf.
VDA galerijoje Akademija – daugiau nei 80 metų trukusios Leono Žuklio karjeros retrospektyvinė paroda: monumentaliosios ir kamerinės skulptūros, bareljefai, medaliai
Marija Martinaitytė
Judančių vaizdų kismas (II)
Paroda „Mediaramos“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Gimtadienis tęsiasi – privalgę pyragų, plaukiame siūbuojančiu laivu, prikimštu įvairių vaizdų vaizdelių, siužetų ir kontekstų. VDA Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros 25-mečio (savi)refleksijai skirtos parodos „Mediaramos“ dalys atsiranda vis nenuskęstančiame „Titanike“. Dviejuose parodų salių aukštuose susijungia dabartinių studentų (pirmame aukšte parodą jie – Viktorija Balkutė, Dovydas Černiauskas, Natalija Lokcikaitė bei Julija Kuprijaškinaitė – ir kuruoja) ir jos formavimąsi stebėti galėjusių dėstytojų (antro aukšto parodos kuratorės – akademijoje dėstančios Irma Stanaitytė-Bazienė ir Laura Stasiulytė-Gudaitė) vizijos.
Marija Martinaitytė
Judančių vaizdų kismas (I)
Paroda „Mediaramos“ galerijoje „Atletika“
Sluoksniuoti vaizdiniai pyragai ir per seną namų televizorių leidžiamas visą gyvenimą apžvelgiantis filmukas. Jauniausios Vilniaus dailės akademijos katedros dvidešimt penkerių metų gimtadienio proga parodos forma galerijoje „Atletika“ sukamas namų filmas. Šioje Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros jubiliejų atliepiančioje „Mediaramų“ parodoje (kuratorės Irma Stanaitytė-Bazienė, Laura Stasiulytė-Gudaitė) per prisiminimus ir refleksijas išryškėja bendra tematika ir vis pasikartojantys vaizdiniai. Matome judančio vaizdo ir videomeno raidą bei kismą Lietuvos kontekste – atsigręžiama į naudotas dabar jau pasenusias ikiskaitmenines technikas (ypač daug dėmesio VHS įstrigusiems vaizdams), parodomi edukacijos apie videomeną formavimosi būdai, susitelkiama į praėjusio ir dabartinio amžių sankirtą, kai formavosi VDA Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedra, bei nostalgiją tam laikotarpiui.
Aistė Kisarauskaitė
Viską stebinti viesulo akis
Vytauto Tomaševičiaus paroda „Ramybė viesulo aky“
Pastaraisiais metais aplink siaučia ne vienas daugiau ar mažiau matomas įvykių uraganas. Koronaviruso atmainų srautai, prasiskverbiantys pro visus plyšius, uždarė mus namuose taip, tarsi aplink šėltų galingiausios stichijos, nors jie iš tiesų irgi yra stichija, taip pat naikinanti, tik rezultatai išryškėja ne iš karto. Po pandemijos atsigaunantį pasaulį užgriuvo karo baisumai, gal matomi tik ekrane, tačiau griaunantys visą iki šiol buvusią pasaulio tvarką. Tad Vytauto Tomaševičiaus parodos, kovo 7 d. atidarytos Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje Vokiečių g. 2, pavadinimas „Ramybė viesulo aky“ nepaprastai taikliai apibūdina ne tik menininko, bet ir daugelio iš mūsų savijautą, kai nelabai gali kažką pakeisti, todėl belieka stebėti, laukti, kuo ir kada viskas baigsis. Uragano akis neturi konkrečios vietos, galima tarti, kad tai būsena, gerai pažįstama ne vienam.
Kristina Stančienė
Siaubo privalumai
„Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“ Kaune
Nemalonūs, bauginantys vaizdiniai – amžinas žmonijos vaizduotės penas ir dirgiklis, ilgainiui transformavęsis nuo žodinių pasakojimų iki šiuolaikinių medijų – kino industrijos, interneto. Paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“ Kaune, M.K. Čiurlionio muziejuje, sustabdo siaubo ikonografiją maždaug ties XIX a. pabaiga – XX a. pradžia ir per dabartinės lenkų menininkės kūrybą nutiesia giją į šiuolaikybę.
