Viską stebinti viesulo akis

Pastaraisiais metais aplink siaučia ne vienas daugiau ar mažiau matomas įvykių uraganas. Koronaviruso atmainų srautai, prasiskverbiantys pro visus plyšius, uždarė mus namuose taip, tarsi aplink šėltų galingiausios stichijos, nors jie iš tiesų irgi yra stichija, taip pat naikinanti, tik rezultatai išryškėja ne iš karto. Po pandemijos atsigaunantį pasaulį užgriuvo karo baisumai, gal matomi tik ekrane, tačiau griaunantys visą iki šiol buvusią pasaulio tvarką. Tad Vytauto Tomaševičiaus parodos, kovo 7 d. atidarytos Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje Vokiečių g. 2, pavadinimas „Ramybė viesulo aky“ nepaprastai taikliai apibūdina ne tik menininko, bet ir daugelio iš mūsų savijautą, kai nelabai gali kažką pakeisti, todėl belieka stebėti, laukti, kuo ir kada viskas baigsis. Uragano akis neturi konkrečios vietos, galima tarti, kad tai būsena, gerai pažįstama ne vienam.

Vytauto Tomaševičiaus kūryba visuomet buvo tam tikra aktualių socialinių reiškinių refleksija, suausta iš popkultūros elementų, skaitmeninio pasaulio vaizdų fragmentų, prisiminimų ir nuotaikų, tad visai nenuostabu, kad šia paroda menininkas vėl tiria bei preparuoja aplink siautėjantį pasaulį. Nūdien, kai Rusijos valdžia atsigręžusi į Sovietų Sąjungos modelį, kai Putinas vis aktyviau įtvirtina totalitarinės represinės valstybės režimą, vėl aktualizuojasi ir mūsų šalyje likęs sovietmečio palikimas, kurio temą menininkas išskleidė ankstesnėse parodose. Šioje ekspozicijoje taip pat matomas sovietmečio dailės ir buities reliktų sluoksnis, sukryžmintas su dabarties meno aktualijomis bei popkultūros reiškiniais. Iš tiesų, viskas gyvenime ir yra susipynę, ganėtinai sunku atskirti, ar „International Kleinish Blue“ dažai yra meno, ar popkultūros reiškinys („Nepaprasta Kleino mėlyna“, 2022).

Tačiau viena svarbiausių Tomaševičiaus savybių yra ne tik gebėjimas pastebėti tas ne visada matomas socialinių reiškinių sroves, ne tik galėjimas reflektuoti šio griaunančio uragano aktualijas, atspindėti jas tapybos kalba, bet ir specifinė ironija. Būtent ji sulydo nesujungiamus pasaulius: seksą, popso simbolius, specifinę meno srities dalyvių kalbą, politinį falšą ir absurdą, kurio vis daugėja totalitarinės valstybės agresorės retorikoje. O gal daugėja ir meno lauke? Putinas parodoje atsiduria netoli praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio kino filmų superherojaus, liūdnai laikančio išvirkščią žinomo prekybos tinklo maišelį („Trajektorija“, 2020), o ant Seimo stogo stūkso žalios Petro Cvirkos skulptūros („Lengvai psichodelinis peizažas, arba kultūrininkų mitingas prie Seimo rūmų“, 2023).

Galima tik pridurti, kad dabarties uraganai vis labiau plėšo į gabalus, atrodė, buvusią gana vientisą pasaulio sistemą. Bauginančiu greičiu didėja plyšiai tarp atskirų politinių sistemų sukonstruotų realybių, o kasdienės žinios kartais darosi panašesnės į girtų scenaristų ir negabių aktorių paskubomis namie susuktus videofilmus. Todėl itin džiugu, kad Tomaševičius yra menininkas, kuris geba atsiliepti į slinktis ir keisti savo plastinę kalbą. Nauji motyvai, nauja raiška, matoma mažosiose tapybos formose, itin puikiai tinka atspindėti melagienomis paremtiems informaciniams cunamiams, iškreiptam kasdienybės suvokimui, viena kitai prieštaraujančioms įvairių žmonių grupių vartojamoms „realybėms“. Rašau, kad „realybės“ čia vartojamos taip, kaip vartojamos įvairios kalbos, nes nerandu tikslesnio termino apibūdinti toms gyvenimo sistemoms, kurias tam tikros (net labai gausios) žmonių grupės susikuria kaip veikimo ir suvokimo pagrindą, kartais net leidžiantį šaltakraujiškai žudyti kitus žmones. Nauja atsaini, lyg nebaigta ar nemokšiška, nepatogi tapybos raiška puikiai tinka plėtojamoms ne visai patogioms temoms.

Reikia pripažinti, kad Tomaševičius iš tiesų moka maloniai nustebinti, tad ir šioje parodoje pateikia naujų plastinių atradimų. Taip pat moka prajuokinti, todėl su malonumu Jums siūlau po ilgų teismų vėl Dailininkų sąjungai grąžintoje ekspozicinėje erdvėje su didžiuliais stikliniais langais ne tik stebėti lauke vis dar siaučiančią žiemą, pavasarį pavertusią į melagieną, bet ir nerti į aistrų uraganą tapyboje ir smagiai iš jo pasišaipyti. Juokas, ironija net sunkiausiomis akimirkomis lieka kritinio suvokimo įrankiu, būdu atlaikyti kraupią realybę, tačiau Tomaševičiaus parodoje juokas yra šiltas, kartais net draugiškas. Jis su uragano akies tyla leidžia mums atsikvėpti, pakikenti, prisiminti žmogiškas aistras ir meno pasaulio malonumus – tokius kaip ši paroda.

Paroda veikia iki kovo 31 d.