Judančių vaizdų kismas (I)

Sluoksniuoti vaizdiniai pyragai ir per seną namų televizorių leidžiamas visą gyvenimą apžvelgiantis filmukas. Jauniausios Vilniaus dailės akademijos katedros dvidešimt penkerių metų gimtadienio proga parodos forma galerijoje „Atletika“ sukamas namų filmas. Šioje Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros jubiliejų atliepiančioje „Mediaramų“ parodoje (kuratorės Irma Stanaitytė-Bazienė, Laura Stasiulytė-Gudaitė) per prisiminimus ir refleksijas išryškėja bendra tematika ir vis pasikartojantys vaizdiniai. Matome judančio vaizdo ir videomeno raidą bei kismą Lietuvos kontekste – atsigręžiama į naudotas dabar jau pasenusias ikiskaitmenines technikas (ypač daug dėmesio VHS įstrigusiems vaizdams), parodomi edukacijos apie videomeną formavimosi būdai, susitelkiama į praėjusio ir dabartinio amžių sankirtą, kai formavosi VDA Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedra, bei nostalgiją tam laikotarpiui.

Galerijoje lankytoją pasitinka vieni pirmųjų 10-ojo dešimtmečio pabaigoje naujai susikūrusios katedros absolventų Dainiaus Gasparavičiaus ir Vygando Šimbelio darbai. „Sniegas“ (Gasparavičius, 2000 m.) apmąsto perrašinėjamus VHS įrašus ir tuo metu vis prastėjančią jų kokybę bei taip kintantį vaizdą: fiksuojamas sniege skęstančio miesto kampelis, kuriame mažai kas vyksta, kartkartėmis pasimato keli praeiviai. Greitai jie ir vaizduojama aplinka išnyksta ne tik iš tikrųjų filmuotoje pūgoje, bet ir būtent vizualinėje, kurią sukuria nuolat besisukančios ir laiko tėkmėje susidėvinčios VHS kasečių juostelės. Sniego audroje išnykęs aiškus vaizdas tęsiasi ir „RGB poetikoje“ (Šimbelis, 2000 m.), kur abstrakčios formos ir ryškios spalvos pakviečia į patyriminę kelionę, kurią dar papildo Vytauto Juozėno kurta muzika.

Koridoriaus gale tarp dviejų galerijos erdvių pasislėpęs Mato Petkūno darbas dvelkia nostalgija ne tik VHS estetikai, bet ir tam laikmečiui, nukeliančiam porą ar trejetą dešimtmečių atgal: ką tik mokslus baigęs menininkas bando keliauti laiku. Jo kūrinys „Malonu susipažinti“ (2022 m.) susideda iš Kalvarijų turguje pirktose vaizdajuostėse nepažįstamų žmonių užfiksuotų akimirkų įrašų bei paties menininko filmuotų savo gyvenimo nuotrupų kompiliuotės. Į praeitį gręžiamasi ne tik atkartojant rasto ir pasisavinto vaizdo techniką, bet ir fiksuojant panašias šešėlines temas – svetimos šventės iš praeities bei jau dabartiniai klaidžiojimai išgėrus labai natūraliai susijungia. Šiame darbe vis atsikartojantis vidinių problemų ir jų rezultatų išryškinimas bei svetimų akimirkų peržvelgimas galėtų atrodyti kaip rimtas nostalgijos tiesiogiai nepažintiems laikams ar tarp kartų besitęsiančių problemų grandies tyrinėjimas. Tačiau vizualinės kompiliuotės fone girdimi dainų žodžiai dvelkia naiviu plėšymusi, prisidengiančiu suvaidinto anarchizmo ir svaigulio sukeltos paviršinės filosofijos kaukėmis. Galbūt šis naivumas tik sustiprina kelionę į ne tokią tolimą, bet nepatirtą praeitį?

Ramunės Bartusevičiūtės videofilmas „I love „I love Lucy“ (2015 m.) susluoksniuoja dvi bandomąsias be pertraukos rodomo amerikietiško serialo „I love Lucy“ serijas – viena niekada netransliuota ir dingusi, o kita perfilmuota. Dvi vienu metu matomos serijos leidžia apmąstyti santykį tarp beveik mechaniškai atkartojamų serialo aktorių judesių bei frazių ir tarp jų atsirandančio atstumo laike: vienas nuo kito atsiliekantys veiksmai tarsi perskelia laiką, kuris vis iš naujo vėl susilieja į vieną.

Kiti darbai pažvelgia į besiformavusią videomeno edukaciją, pasireiškusią ir toliau besireiškiančią įvairiomis formomis. Dabar, kai internetas leidžia susipažinti su nesibaigiančiais filmų ir vaizdo įrašų archyvais, filmų nuomos punktas praranda ne tik savo rekreacinę paskirtį, bet ir vaizdų, kuriuos būtų galima nagrinėti ir iš kurių mokytis, bibliotekos vaidmenį. Aurelijos Maknytės instaliacija „Videonuoma“ natūraliai į galerijos erdvę perkelia vieno Vilniuje veikusio vaizdo įrašų nuomos punkto „Eliksyras“ lentynų sieną su vaizdajuostėmis ir tarsi primena apie tą alternatyvų mokymosi būdą ir begalines kasečių eiles, prie kurių renkantis gali praeiti amžinybė.

Kitoje salės pusėje esantis ekranas jau retrospektyviai apžvelgia ne neoficialios vaizdų bibliotekos turinį, o tris dešimtmečius apimančias Lietuvos videokūrėjų darbų rinktines, rodytas įvairiose institucijose ar platformose. Na, o parodą užbaigia iš jos ribų išeinantis ir apraše nė neminimas televizorius, rodantis maždaug dviejų dešimtmečių senumo laidą „Mes ir menas“, skirtą videomenui. Tai paskutinis parodos akcentas, primenantis apie šios medijos gimimą.

Paroda veikia iki kovo 25 d.

Galerija „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) dirba trečiadieniais–penktadieniais 16–19, šeštadienias 13–17 val.