Ilgesys būti, arba išdžiuvusi būtis

Išdžiūvusios būties dykros: sustojęs laikas, kažkoks neatpažintas informacijos srautas, nuplautos spalvos ir it išsausėjusi oda šalti paveikslų paviršiai. Spalvų, gausaus dažų sluoksnio ir labiau akiai įprastų siužetų ilgesys ištinka tapytojos Eglės Ulčickaitės darbų parodoje „Anekdota“. Pamėnkalnio galerijos erdvė kovo mėnesiui tapo lyg saugia ola, pilna artefaktų: dėvimų baltinių fragmentas, papūgų formomis užpildytas tapetas, pusiau nugriuvęs pastatas, gėlėti ir religiniai ornamentai (o gal medalionai) bei kitos minties ištraukos. Šviesa iš užslėptų gelmių parodos idėjos (o ir kūriniuose) pradeda skverbtis radus autorės poetinį santykį su paroda.

Kai žodžiai pasvyra, jais drąsiau pasakyti, kad parodos idėją gali padiktuoti tapytojo negalios būsena.

Ilgas netapymas.

Ilgesys norui tapyti.

Tapymas, kai ilgu. Nes kitaip nenutilsi.

Perskaičius Ulčickaitės žodžius, kiekvienas kūrinys tampa kaip haiku – trys eilutės, ir dažniausiai sulig antrąja tiesiai į paširdžius. Tapyba iš galėjimo ar negalėjimo. Iš pašaukimo, garso, tylos, ilgesio, gausos ar nykumo. Tapytojos darbuose randasi laiko plotmė, perskverbianti trisdešimt metų atgal į praeitį (autorė įvairiuose interviu pamini, kad tyrinėja sovietmečio laikotarpį, savo santykį su juo), ją sluoksniuoja dabarties patirtų vietų nostalgija, iki galiausiai dabar jau sustingusio laiko tikrovės. Darbai kaip gintaro inkliuzas – kupini buities detalių, interjerų, veikėjų, gyvių, siužetų ir motyvų, kurie, matyt, paskui save tempiasi esamas arba susigalvotas prasmes. Tik jomis tampa jau nebe atskiri motyvai, o nauja forma ir organizmas. Kūriniuose sunkiai užčiuopiu dabarties pulsavimą, gyvybingumą. Todėl, darau prielaidą, paveikslų esamoji būtis jau išdžiūvusi, bet ir tai yra laikina stadija.

Prislopintų, šviesių tonų darbai (išskyrus drugelio diptiką) lyg ir turėtų pranykti baltame, galeriniame fone. Tačiau, matyt, čia užvis labiau siekiama sukurti tuštumos, švaros erdvę. Būtent ji vaizdų ir informacijos prikrautai galvai iš pradžių atrodo neįprastai, vėliau, šiek tiek apsipratus, ima žadinti prabangaus nuobodulio jausmą. Žinote, tokio, kurio šiame produktyvumo amžiuje sau neleidžiame (veikiausiai iš baimės). Nuobodulys – kaip atskira kūrybos dimensija, o ne kaip tuštumos maskavimas. Baigus priešintis vyraujančiai ramybei pradedu suprasti (savaip) menininkės „tapymo negalios būseną“. Stagnaciją, vidinį paralyžių, galbūt net nejauką dėl medijose vyraujančių spalvų, mirgančių, judančių daiktų, įvykių ir pro mus praeinančio srauto greičio.

Ieškojau tarp savo motyvų tų, kurie priešinasi vaizdavimui. Kurie kuo mažiau tapybiški.

Kad turėčiau priežastį netapyti.

Niekas apie tai nekalba. Joks tapytojas atvirai neprisipažins vengiantis tapybos.

Dar po kiek laiko kūriniai man pradėjo tarpusavyje susisieti, atrodė, kad tarp jų atsirado toks pat ryšys kaip tarp gerosios savo pusės-fasado rodymo ir gyvenimo paraščių. „Žaizda – tai vieta, pro kurią į jus srūva šviesa“, – prisimenu poeto Rumi žodžius. Ulčickaitė meistriškai atveria tokių atvirų, opių plotų, bet lygiai taip pat meistriškai juos pripildo ornamentų ir raštų. Apsidrausdama nuo sopulio.

Tiesa ta, jog visi darbai pridengti naiviu primityvumu tikriausiai tam, kad būtų kuo labiau pažinūs. Kad neslėptų ir nepaslėptų tiesiog žydėjimo, kabėjimo, tįsojimo, lėtėjimo, buvimo, puvimo ar nykimo. Šie veiksmažodžiai taposi iš ilgesio būti ar iš baimės kasdienoje pražūti? Svarstau, galbūt kūryba menininkei yra savotiškas tos buvusios, esamos, būsimos būties ilgesys ar net (iš)saugojimo būdas. Ir vis negaliu akių atitraukti nuo didelio formato kūrinio „Namas“. Pagrindiniame paveikslo plote ištapytas (pasakytum) niekam neįdomus, prastos būklės medinis namas vienkiemyje be stogo, be langų. Viršuje kyšo kelios gegnės ir mūrinis kaminas (galbūt po gaisro). Pro kiauras statinio ertmes matyti žalias pievos ir žydras dangaus plotas. Fantazuoju, kad tapyti pūvančias, tręštančias lentas, yrantį prisiminimą – lyg būti dvidešimt pirmo amžiaus buda. Nepasiūlyti lankytojui „saldainio“, bet dovanoti buvimo (tikrų namų) ilgesį – drąsu.

Išdžiūvusioje būties dykroje randu brandos raukšlę. Traktuoju tai kaip tam tikros formos gyvybės giją, rastą kūriniuose. Matyt, kai žinai, kaip viską pasakyti paprastai ir ramiai, dingsta poreikis rėkti. Šioje parodoje galima pradingti, žiūrėti į niekur, nuobodžiauti ir vienu centimetru paaugti.

Paroda veikia iki kovo 31 d.

Tekstas kursyvu – menininkės žodžiai iš parodos anotacijos.