Teatras

Milda Brukštutė

Kalbamės su aktoriumi Gediminu Rimeika

Sausio 20, 21 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ premjera – Karolio Vilko režisuotas spektaklis vaikams „Indėnukas Džo“. Sceonografas – Romanas Duda, kostiumų dailininkė – Ieva Šimukonytė, šviesų dailininkas – Povilas Laurinaitis, projekcijų autorius – Jonas Rūkas. Vaidina: Šarūnas Gedvilas, Žygimantė Elena Jakštaitė, Laurynas Jurgelis, Lijana Muštašvili, Imantas Precas, Gediminas Rimeika, Asta Stankūnaitė, Rūta Šmergelytė. Kalbamės su indėnuką Džo vaidinančiu Gediminu Rimeika.

Audronis Liuga

In memoriam Jurijui Barbojui (1938–2017)

Paskutinę 2017-ųjų dieną mirė teatrologijos profesorius, ilgametis Sankt Peterburgo Teatro, muzikos ir kinematografijos akademijos Teatro teorijos katedros vadovas Jurijus Michailovičius Barbojus. Mums, lietuvių teatrologams, įgijusiems profesines žinias mieste prie Nevos, Barbojus buvo pirmasis ir svarbiausias Mokytojas. Man jis toks liko iki šiol.

Kamilė Žičkytė

Kamilės Gudmonaitės spektaklio „Keturi“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Kai prieš trejus metus rengiau interviu su debiutuojančia teatro režisiere Kamile Gudmonaite, ji užsiminė apie studijoms repetuojamus eskizus – Williamo Shakespeareʼo „Timoną Atėnietį“ ir ištrauką iš Viktoro Pelevino romano „Čiapajevas ir Pustota“ bei artėjančias premjeras – „Kelionė į Tandadriką“ ir „Dievas yra DJ“. Per tą laiką visi minėti spektakliai susitiko su žiūrovais. Kai kurie jau spėjo ir atsisveikinti.

Ingrida Ragelskienė

Klaipėdos jaunimo teatro premjera „Nuogas karalius“

2017 m. gruodžio 28 d. žiūrėdama Klaipėdos Jaunimo teatro spektaklio „Nuogas karalius“ premjerą išgyvenau prieštaringus jausmus. Sakyti tiesą, rašyti tiesą, niekada neveidmainiauti – maždaug tokios sparnuotos tezės vis sukasi teatro kritiko galvoje kiekvieną kartą prieš žiūrovų salėje užgęstant šviesai ir pasineriant į tai, ką galėtume pavadinti teatro stebuklo mirksniu arba tiesiog spektaklio pradžia. „Nuogas karalius“ vertė suklusti ir įsijungti budrumo režimą – premjeros anonsas režisieriaus Valentino Masalskio lūpomis žadėjo „suteikti malonumą visai šeimai“ ir kartu pakalbėti „apie mūsų visuomenės aklumą, apie mūsų ribotumą, prisitaikymą ir susitaikymą su esama situacija“.

Milda Brukšutė

Aktorių Elvyros Piškinaitės, Viliaus Kirkilionio, Almyros Grybauskaitės ir režisieriaus Algirdo Mikučio mintys

2017 m. net keturi Lėlės teatro aktoriai bendrakursiai atšventė garbingus 60 metų jubiliejus. Be to, suėjo lygiai 40 metų, kai jie pirmą kartą, dar būdami studentai, pasirodė „Lėlės“ teatro scenoje ir suvaidino Vitalijaus Mazūro spektaklyje „Avinėlio teismas“.

Regis, tai – užgimstančios dokumentikos teatre metai. Tik tiek, kad kol kas šie spektakliai atrodo gana dirbtinai ir paviršutiniškai. Vis dėlto džiugu, kad prie šios manijos prisidėjo ir „Sirenų“ festivalis, pačiu laiku mums parodęs gerokai daugiau bei paveikesnių tokio žanro galimybių. Be dokumentinių pavyzdžių – „MDLSX“ ir „NACHLASS, kambariai be žmonių“ ilgam įstrigo ir lėta Kornélio Mundruczó „Gyvenimo imitacijos“ apleisto buto, užimančio visą sceną, apsivertimo scena.

Dalia Jakaitė

Premjera Šiaulių dramos teatre

Tuo metu, kai teatre miršta komedija ar bent jau išsikreipia jos žanro samprata, retkarčiais pamatai gerą socialinę dramą. Bent iš dalies tai tiktų ir Šiaulių dramos teatre pastatytam spektakliui pagal Marios Irene Fornes pjesę „Dumblas“. Režisieriai – Goda Palekaitė ir Aaronas Kahnas.

Daiva Šabasevičienė

Eimunto Nekrošiaus „Cinkas (Zn)“ pagal Svetlaną Aleksijevič

Eimuntas Nekrošius visą savo kūrybinį gyvenimą paskyrė visuomenės tyrimui. Jo laboratorijos mėgintuvėliuose analizuojama meno psichologija. Lietuvoje jam, neturėjusiam lygiaverčių partnerių, niekada nebuvo lengva. Nekrošiaus premjera „Cinkas (Zn)“ Jaunimo teatre, bendradarbiaujant su teatru „Meno fortas“, tapo svarbiu šiuolaikinės Lietuvos teatro sistemos elementu. Šis spektaklis, kaip ir cheminis elementas cinkas, svarbus skonio vystymui ir gebėjimui matyti tamsoje. Paradoksalu, bet „barokiškai“ tiršta Svetlanos Aleksijevič literatūrinė dokumentika ir nemažiau tirštas režisieriaus asociacijų laukas suformavo skaidrų paveikslą – mūsų ateities kroniką.

Milda Brukštutė

Apie savianalizę ir dokumentiką teatre

Po pastarųjų spektaklių daugiau minčių kyla apie save, nei apie teatro pasaulį. Nes teatralai, regis, vieningai pasidavė savianalizės – ne teatro, o žmogaus – malonumui. Ir asmens vidinė drama tapo svarbesnė už įvairiausius kontekstus, konfliktus ir pačią kūrybą. Žiūrima, kaip jaučiamasi vienoje ar kitoje situacijoje, o ne stebima iš šono pati situacija. Analizuojama, o ne rodoma. Iš vidaus patenkama į išorę, o ne iš išorės į vidų. Viskas ganėtinai uždara ir užburta. Nes užsitęsus šiam, vadinkime, metodui, vargu ar gali pavykti išvengti gromuliacijos. Nepavyksta. Ir įstringama per arti vaizdo stebėtojo pozicijoje. Jis taip arti, kad, regis, būtinai ką nors užčiuops, bet, deja, nieko ypatingo taip ir nepamato.

Ingrida Ragelskienė

Agniaus Jankevičiaus „Naktis“ Klaipėdos dramos teatre

Po lapkričio 24 d. kelionės į Klaipėdos dramos teatrą žiūrėti premjerinio spektaklio „Naktis“ noriu sau ir kitiems užduoti keletą klausimų. Kodėl režisierius, visuomenės kritikas, anarchosocialistas arba mentalinis revoliucionierius Agnius Jankevičius savo pirmam pastatymui Klaipėdos dramos teatre pasirinko spektaklio-manifesto formą? Ir kodėl šiam manifestui panaudojo lenkų dramaturgo Andrzejaus Stasiuko slavų–germanų tragifarsą „Naktis“? Beje, žodis „panaudojo“ ypač tinkamas apibrėžti šiam individualiam režisieriaus ir dramaturgo santykiui.