Teatras

Santa Lingevičiūtė

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“

Balandžio 16–22 d. vyko ketvirtasis „Dramokratijos“ festivalis. Jo pradininkės Gabrielės Labanauskaitės žodžiais, sukurtos ir atrinktos pjesės – ne baigtinis rezultatas, o nuolatinis procesas. Taip, aštuonias skaitytas pjeses tikrai galima pavadinti darbiniais projektais, kuriuos reikėtų šlifuoti.

Justina Daugalaitė

Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Lė-kiau-lė-kiau“

Naujasis Eglės Kižaitės režisuotas spektaklis „Lė-kiau-lė-kiau“ kalba apie paauglystės problemas. Pastaruoju metu ši tema visuomenėje sulaukia nemažai dėmesio – socialiniuose tinkluose skamba „Jaunimo linijos“ inicijuota „Begėdžio“ akcija, apie sunkumus, kylančius bandant „suaugti“, kalba vis daugiau populiariosios kultūros atstovų. Kižaitė į paauglystėje kylančias problemas pažvelgė jautriu kūrėjos žvilgsniu ir Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje atskleidė ypatingo žmogaus gyvenimo tarpsnio skaudulius bei aktualijas.

Kalbėti apie paauglius sunku. Baisu atrodyti atsilikusiam, senamadiškam. Baisu jų nesuprasti ar vertinant žvelgti į jų išgyvenimus. Galbūt todėl paaugliams skirti spektakliai nėra dažni Lietuvos teatre. O ir žiūrovus pasiekiančiuose kūriniuose nesunku pajusti aiškią distanciją tarp pamokslaujančio kūrėjo ir maištaujančio paauglio (tiek veikėjo, tiek žiūrovo). Spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“ kūrėjams šių dalykų pavyko išvengti. Dramaturgė Daiva Čepauskaitė pjesę kūrė remdamasi konkrečiomis jaunuolių patirtimis. Ji įsitraukė į „Vaikų linijos“ interneto svetainėje esantį paauglių forumą „Diskutuok su bendraamžiais“, ten susipažino su tikromis (tačiau anonimiškomis) paauglių patirtimis ir išgyvenimais. Pjesės autentiškumas leido scenoje kurti nesunkiai atpažįstamas situacijas, su kuriomis lengva tapatintis.

Laura Šimkutė

„Roberto Zucco“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre

Žiaurumas neteko savo statuso. Jis tapo tik dar viena priemone, padedančia patenkinti nenumaldomą geismą, užpildyti tuštumą, liekančią po eilinio vienkartinio malonumo. Herojaus statusą įgauna antiherojai, prostitučių, sutenerių ir nusikaltėlių kvartalas tampa ramiausia miesto vieta, broliai parduoda mylimas seseris, meilės nebėra – iš jos likęs tik kūniškas geismas. Ultravioletinės Mažosios Čikagos ir jos paribių sąstingį išjudina ultražiaurumas.

Ieva Tumanovičiūtė

„Pamišėlis“ Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatre

Ant OKT studijos sienos kabo trofėjiniai ragai. Prie tokių derėtų medžiu apmuštos užmiesčio namo sienos ir grindys, girgždančios nuo savo ginklus medžioklėje pasiruošusių išbandyti vyrų žingsnių. Atvirkščiai pakabinti gyvūno ragai spektaklyje „Pamišėlis“ yra vienas iš vyriško pasididžiavimo atributų.

Rimgailė Renevytė

Dar kartą apie Árpádo Schillingo spektaklį „Autonomija“

„Būtent iš pagarbos žiūrovui Brechtui gimė atsiribojimo idėja, nes atsiribojimas yra kvietimas sustoti. Atsiribojimas nutraukia, įsiterpia, iškelia kažką į šviesą, priverčia pažvelgti dar kartą. Atsiribojimas pirmiausia yra raginimas žiūrovui mąstyti pačiam ir jausti vis didesnę atsakomybę, suvokti ir priimti scenos gyvenimą tik tada, kai šis įtikina jį.“ Šis Peterio Brooko aprašytas Bertolto Brechto teatro santykis su žiūrovu tinka ir Árpádo Schillingo kūrybai, aktorių ir žiūrovą traktuojančiai kaip savotiškus spektaklio bendrininkus ar sąmokslininkus. Tačiau teatras, veikiantis per (nebūtinai saugų) atstumą, kai aktoriai atsiriboja nuo personažų, o žiūrovai – nuo spektaklio, aktorių ir personažų, dar toli gražu nereiškia atsiribojimo nuo paties teatro.

Monika Jašinskaitė

Gretos Grinevičiūtės spektaklis „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“

Kovo 29 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko Gretos Grinevičiūtės spektaklio „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ premjera. Grinevičiūtė yra jauna šokėja, baigusi šiuolaikinį šokį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ją greičiausiai jau matėte: kaip atlikėją Airos Naginevičiūtės, Jono Tertelio, Vyčio Jankausko kūriniuose, kaip kūrėją spektaklyje „B ir B dialogas“, o gal net blondinės amplua per nacionalinio transliuotojo žinias. „Šokis dulkių siurbliui...“ – pirmas jos pilnametražis solinis darbas, tad šiame tekste iš arčiau pažvelkime į keletą jo elementų.

Laura Šimkutė

Nacionalinio Kauno dramos teatro gastrolės Vilniuje

Gastrolės leidžia praplėsti akiratį, susipažinti su tuo, ką kuria kolegos kituose miestuose. Jos leidžia nesirūpinti pašaliniais dalykais – kelione ir laiko sąnaudomis, nes teatras atvyksta pas tave. Belieka tik iki jo nueiti. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 3 ir 4 d. parodyti du Nacionalinio Kauno dramos teatro spektakliai: Inesos Paliulytės režisuota komedija „Aš – Moljeras“ pagal Molière’o „Tariamą ligonį“ ir dramaturgo biografijos motyvus bei Vaidoto Martinaičio režisuotas spektaklis vaikams „Žydroji paukštė“ pagal belgų dramaturgo Maurice’o Maeterlincko pjesę.

Aušra Kaminskaitė

„Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremonija

Rašydama apie „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremoniją turiu prisipažinti, kad ją stebėjau per televiziją. Tačiau tokiu būdu šventę stebi didžioji dalis žiūrovų, tad kalbėti apie transliaciją ne mažiau svarbu nei apie gyvą renginį.

Heineriui Mülleriui skirtas edukacinis projektas „Müllermachine“

Jaunimo teatras kartu su Goethe’s institutu balandžio 27, 29 d. surengs edukacinį projektą „Müllermachine“, skirtą vienam įtakingiausių XX a. pabaigos Europos teatro novatorių dramaturgui, poetui, režisieriui ir visuomenės veikėjui Heineriui Mülleriui.

Tarptautinė konferencija Jaunimo teatre

Balandžio 28 d. 11 val. Jaunimo teatras rengia tarptautinę konferenciją „Pasipriešinimo teatras“. Joje dalyvaus lenkų režisierius Krystianas Lupa, rusų teatro kritikė, žurnalo „Teatr“ vyriausioji redaktorė Marina Davydova ir vokiečių teatro kritikas Thomas Irmeris. Konferencijos dalyviai dalinsis visuomeninio aktyvumo patirtimi, aiškins savo pilietinio ir kūrybinio pasirinkimo motyvus, kalbės apie scenos meno ir apskritai kūrybos reikšmę demokratinių laisvių išsaugojimui. Norintys dalyvauti konferencijoje turėtų užsiregistruoti el. paštu [email protected]. Vietų skaičius ribotas.

***

2015 m. pabaigoje režisierius Krystianas Lupa pagrindiniame lenkų dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ paskelbtame straipsnyje „Pokalbis su mįslinga antrąja puse“ rašo: „Šiandien demokratijos problema, kad turime tik varganas priemones atsakui į mūsų politinių mechanizmų ligas ir patologijas! Jaučiame, kad pilietiniai protestai ir mitingai yra per silpnas protesto būdas, ypač kai susiduriame su aukščiausios valdžios cinizmu. (...) Ką gali daryti paprastas pilietis? Šikti gatvėje? Demokratinė valstybė nesukūrė erdvės pilietiniam politiniam diskursui. Išties iš piliečių atimta galimybė dalyvauti tokiame diskurse, jie yra nereikšmingi priimant sprendimus, ir tai lemia vis didėjantį abejingumą.“