7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dauguma ties panikos priepuolio riba

Spektaklis „Panika“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Ieva Tumanovičiūtė
Nr. 3 (1324), 2020-01-24
Teatras
Mantas Zemleckas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.

Perfrazuodamas Pedro Almodóvaro filmo pavadinimą, suomių dramaturgas Mika Myllyaho 2005 m. savo sukurtai pjesei „Panika“ pridėjo paantraštę „Vyrai ties nervų krizės riba“. Kadangi Almodóvaro kinas pasižymi ryškiais moterų portretais, atrodo, kad Myllyaho siekia būti šiuolaikinių vyrų psichologu. Nors pjesės veikėjai diskutuoja ir apie Almodóvaro filmą „Pasikalbėk su ja“, Myllyaho kūrinio estetika neturi nieko bendro su ispanų režisieriaus kinu, pasižyminčiu ryškiu, išradingu, savoms taisyklėms paklūstančiu meniniu pasauliu, kuriame veikia saviti personažai. „Panikos“ veikėjai, atvirkščiai, yra įprasti, esantys arti tikrovės – šiek tiek schematizuotos kaip realistinėje romantinėje komedijoje ar seriale. Nepaisant to, dvylikoje scenų per daugumai suprantamas ir atpažįstamas kasdienes komiškas situacijas atsiskleidžia gerą dalį Vakarų pasaulio vidurinio sluoksnio vyrų kamuojančios problemos: psichikos sutrikimai, sunkumai darbe ir asmeninių santykių peripetijos.

 

Pagal šią pjesę režisierė Kamilė Gudmonaitė, kryptingai tęsdama kūrybinę biografiją, pastatė devintą savo spektaklį. Šešerius metus nuosekliai eksperimentavusi, spektaklyje „Panika“ ji panaudoja amato atradimus bei meistriškumą, siekdama paveikti žiūrovų daugumą. Gruodžio 18 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre parodytas kūrinys siejasi su spektakliu „Keturi“ (NKDT, 2018), tyrinėjančiu specifinio socialinio sluoksnio – treninguotų rajono vaikinų – vyriškumo sampratą bei gyvenimo filosofiją. „Panikoje“ veikia kitokie trys draugai: grafikos dizaineris, televizijos žurnalistas ir inžinierius – tipiniai vidurinio sluoksnio atstovai, su kuriais didžiajai daliai žiūrovų lengviau susitapatinti nei su marginalais Kolianu ir Šuriku. Gudmonaitė atidžiai skaito Myllyaho pjesę ir ją interpretuoja išryškindama vyrų pažeidžiamumo, noro būti mylimiems bei draugystės motyvus.

 

Rūtos salėje vykstančiam spektakliui Barbora Šulniūtė sukūrė taiklią scenografiją. Pagrindinis jos elementas – stiklinis „narvas“, įrėminantis stilingą, su virtuve sujungtą, minimalistiškai įrengtą šiuolaikinę svetainę, joje ant šviesaus kilimo stovi juoda odinė sofa, virš jos kabo televizorius. Naktį į šį Makso butą pasibeldžia girtas jo draugas Leo, o ryte ateina brolis Jonis. Šis butas – ne tik pagrindinė spektaklio veiksmo vieta, bet ir šiuolaikinio miestiečio gyvenimo metafora, pabrėžianti individo atskirtį bei savęs įspraudimą į tapatybės rėmus. Savas „stiklo gaubtas“ dengia kiekvieną veikėją, įkalindamas jį savose problemose ir atribodamas nuo kitų. Nors estetiniu požiūriu šis scenografinis sprendimas nėra naujas, čia jis veikia prasmingai ir išvien su aktoriais.

 

Dešinėje scenos pusėje įrengta treniruoklių salė su svarmenimis, kamuoliais ir bokso maišu simbolizuoja stereotipinį išorinį vyriškumą. Kairėje matomi Rytų kultūros ženklai – bonsas, meditacijos bei jogos pratimų kilimėlis ir ant sienos pakabinti hieroglifai – rodo vidinio dvasingumo siekį. Vakarų ir Rytų elementai nuo debiutinio Gudmonaitės spektaklio „Sapnas“ būdingi jos kūrybai. Taip pat ir „Keturiuose“ šiuolaikinio dvasingumo paieškos paradoksaliai pasireiškė per paslaptingą būtybę – ketvirtąjį. „Panikoje“ ketvirtuoju tampa budistų vienuolis, pasirodantis televizoriaus ekrane ar kaip mažytė raudonai apsigobusi lėlytė, simbolizuojanti tai, ko kiekvienas iš veikėjų ilgisi. O labiausiai jie išgyvena dėl meilės (jos praradimo ar nebuvimo), kurią geriausiai supranta per vakarietišką masinės kultūros idealizuotą santykį su romantiniu partneriu. Nors humoras būdingas visiems Gudmonaitės spektakliams, „Panika“, kitaip nei kiti, žanriniu požiūriu priskirtina komedijai, todėl ir į sandūrą tarp Vakarų ir Rytų čia žvelgiama ironiškai. Rytų praktikas veikėjai suvokia kaip terapiją ir siekia pasimokyti atsiriboti nuo savęs pačių: suvaidina, kad miršta, ir tada stebi save iš šalies; visai kaip mes, žiūrovai, matantys juos, personažus.

 

Ritmiškoje, dinamiškai režisuotoje Gudmonaitės „Panikoje“ svarbiausi yra aktoriai, jie dirba kūrybingai, laisvai ir mėgaujasi vaidindami jiems suprantamus ir artimus personažus – spektaklyje nėra dirbtinio teatro didingumo, religiniam artimo patoso ar intelektualinių rebusų. Myllyaho sukuria aiškias dramaturgines veikėjų linijas – kiekvienas jų išgyvena lūžį ir pasikeičia, todėl aktoriai sėkmingai individualizuoja apibendrintus personažus ir įsijaučia į jų patirtis bei emocijas.

 

Manto Zemlecko vaidinamo Makso namuose vyksta veiksmas ir iš visų veikėjų jis atrodo sąmoningiausias. Skaitydamas saviugdos knygas, medituodamas, atlikdamas jogos pratimus jis gilinasi į savo vidinį pasaulį ir mėgina sau padėti išgyventi išsiskyrimą. Tačiau iš tiesų jis yra izoliavęsis nuo išorinio pasaulio, taip pat atskleidžia ir despotišką savo pusę. Viename jautriausių spektaklio epizodų per galinę scenos sieną rodomas iš arti filmuojamas Maksas atsiveria, išsako savo baimes ir pasirodo pažeidžiamas bei sutrikęs. Vis dėlto kol kas ši scena neišvengia ir paskaitos apie panikos priepuolius tono. Pastaruoju metu žiniasklaidoje ši tema darosi itin populiari ir tai rodo jos aktualumą greito tempo, streso bei konkurencijos iškamuotiems miestiečiams.

 

Gudmonaitės kūrybai būdingas socialinis matmuo: spektaklyje „Trans Trans Trance“ (OKT, 2017) nagrinėjusi moteriškumą ir translytiškumą, „Keturiuose“ ir „Panikoje“ režisierė susikoncentruoja į vyriškumo problemas. Vis dėlto kalbėti apie psichinę sveikatą vyrams, pagal tradicinius vyriškumo stereotipus mokomiems slopinti emocijas ir nerodyti silpnumo, vis dar gali būti sunkiau, o ypač keblu pripažinti turint problemų ir kreiptis pagalbos.

 

Taip nutinka Gyčio Laskovo Leo – paprastam, nuoširdžiam vaikinui, nuo mokyklos laikų viską dariusiam taip, kaip visi, ir tuo patenkintam. Tačiau ir jis neišvengia krizės, o sutrikęs ir sugniužęs pirmą kartą yra priverstas analizuoti savo jausmus. Tai jam nauja ir neįprasta, be to, jis nori greito rezultato.

 

Vaidas Maršalka suvaidina Jonio, sėkmės lydimo, madingo ir „pasikėlusio“ vaikino, mito griūties istoriją. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo pasitikintis savimi, nevengiantis pasityčioti iš kitų ir šiuolaikiniame technologijų pasaulyje besijaučiantis kaip žuvis vandenyje. Jis veda laidą ir nuo pradžių yra rodomas per televizorių (vaizdo projekcijų autoriai Ridas Beržauskas, Šulniūtė, Jonas Litvinas). Tačiau paaiškėja, kad ir jis trokšta išsivaduoti iš savo kalinančio įvaizdžio.

 

Spektaklyje muzika atlieka ne vieną funkciją: tarkim, Jonio pasirodymą lydi „alfa patino“ pasitikėjimą ir žemiausius instinktus žadinantis motyvas, o vienoje scenoje daina ironiškai kuria holivudinio filmo patosą. Tačiau pati svarbiausia čia – grupės  „Radiohead“ daina „Creep“, ją kartu buitiškai dainuodami vaikinai ne tik perteikia savo jauseną, bet ir sukuria itin intymią akimirką, parodančią kiekvieno jų netobulumą bei stiprią draugystę.

 

Nors gali pasirodyti, kad komiškam spektakliui trūksta gelmės, vis dėlto jis sąžiningai atspindi šiuolaikinio vidurinio sluoksnio žmogaus problemas, ir jei jos atrodo paviršutiniškos, tai nereiškia, kad veikėjams mažiau skauda. Šiandien nedaugelis kankinasi dėl dostojevskiškų temų, jas Gudmonaitė nagrinėjo garso spektaklyje „Sapnavau sapnavau“ (VJT, 2019), paveikiančiame rimtomis ir išskirtinėmis kalinių bei nusikaltimo aukų istorijomis. Tačiau teatre svarbu ne tik susipažinti su kitu, bet ir atpažinti save, – būtent taip veikia „Panika“, retkarčiais nevengdama pataikauti publikos daugumai. Nors kūrinyje ir nėra itin originalių minčių ar sprendimų, sukurtas jis profesionaliai, o stebint aktorių aistringai vaidinamus personažus galima iš šalies pamatyti save ir pasijuokti iš daugeliui būdingo elgesio. Tad tikėtina, kad ši vakaro pramoga daugumai padės geriau suprasti save.

Mantas Zemleckas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Vaidas Maršalka, Gytis Laskovas ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Vaidas Maršalka, Gytis Laskovas ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gytis Laskovas ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gytis Laskovas ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gytis Laskovas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gytis Laskovas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Mantas Zemleckas ir Gytis Laskovas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Mantas Zemleckas ir Gytis Laskovas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Vaidas Maršalka spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Vaidas Maršalka spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gytis Laskovas ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gytis Laskovas ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Mantas Zemleckas ir Gytis Laskovas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Mantas Zemleckas ir Gytis Laskovas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Mantas Zemleckas ir Gytis Laskovas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Mantas Zemleckas ir Gytis Laskovas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Vaidas Maršalka ir Gytis Laskovas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Vaidas Maršalka ir Gytis Laskovas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gytis Laskovas ir Vaidas Maršalka spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gytis Laskovas ir Vaidas Maršalka spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gytis Laskovas ir Vaidas Maršalka spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gytis Laskovas ir Vaidas Maršalka spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Mantas Zemleckas, Gytis Laskovas ir Vaidas Maršalka spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Mantas Zemleckas, Gytis Laskovas ir Vaidas Maršalka spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Mantas Zemleckas ir Gytis Laskovas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Mantas Zemleckas ir Gytis Laskovas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Vaidas Maršalka, Gytis Laskovas ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Vaidas Maršalka, Gytis Laskovas ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Vaidas Maršalka, Mantas Zemleckas ir Gytis Laskovas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Vaidas Maršalka, Mantas Zemleckas ir Gytis Laskovas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.