7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Sibiro šamano pėdsakai Pohuliankoje

Aleksejaus Žitkovskio pjesės „Kalniukas“ premjera Lietuvos rusų dramos teatre

Julijus Lozoraitis
Nr. 6 (1327), 2020-02-14
Teatras
Juliana Volodko (Nastia) ir vienas iš vaikiškų personažų spektaklyje „Kalniukas“. D. Matvejevo nuotr.
Juliana Volodko (Nastia) ir vienas iš vaikiškų personažų spektaklyje „Kalniukas“. D. Matvejevo nuotr.

Vilniaus teatrinis gyvenimas gavo svarią dvigubą naujosios rusų dramaturgijos porciją. Prabėgo beveik mėnuo nuo sausio pradžioje Jaunimo teatre įvykusios Asios Vološinos iš Sankt Peterburgo pjesės „Žmogus iš žuvies“ sėkmingos premjeros, ir štai Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT), didžiojoje senojo Pohuliankos teatro scenoje, parodytas naujas spektaklis pagal sibiriečio autoriaus Aleksejaus Žitkovskio pjesę „Kalniukas“.

 

Pastarasis spektaklis nuo ankstesnio skiriasi dar ir tuo, kad yra vaidinamas originalo, t.y. rusų, kalba. Be to, šįsyk LRDT pripiršo spektaklio režisierei Lerai (Valerijai) Surkovai ir „savąją“ scenografę, patyrusią savo amato meistrę dailininkę Giedrę Brazytę. Dėl tokio sprendimo „Kalniukas“ tapo visų pirma dailininkės požiūrio į pjesę realizacija.

 

Dailininkė Brazytė per dvidešimt metų apipavidalino daugiau nei pusšimtį spektaklių, pusę jų – lėlių teatruose ir per dvi dešimtis – Lenkijoje. Ji sėkmingai pluša ir nevalstybiniuose, ir valstybiniuose teatruose, pernai Kauno valstybinio lėlių teatro (KVLT) spektaklis „Užburtas kalnas“, kurį kuriant ji dalyvavo kaip dailininkė, pelnė „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą. Menininkė tobulai valdo įvairius stilius ir žanrus. Jos darbuose nuolat galima įžvelgti tam tikrą lėliškumą, t.y. scenografinių įvaizdžių monolitiškumą ir jų įgyvendinimo efektingumą.

 

Pastaruoju metu ji atseikėjo duoklę ir vaikiškų spektaklių „siaubukų“, pasakojančių apie vaikų fobijas, madai. Antai 2019 m. drauge su režisieriumi Olegu Žiugžda sukūrė KVLT vaidinimą „Kaip tamsa geriausiu draugu tapo“. Pagrindinis jo akcentas yra maždaug trijų metrų dydžio gauruota baidyklė, sukurta iš kelių tūkstančių juosvų vienkartinių maišelių. Ją deramai apšvietus ir ja manipuliuojant, sukuriamas efektingas, tuo pat metu ir baugus, ir efemeriškas, įspūdis.

 

Atrodytų, kad minėta baidyklė gali būti puikiai pritaikyta ir LRDT spektakliui „Kalniukas“, tačiau dailininkė ir režisierė pasielgė kitaip. Jos čia sukūrė dominuojantį scenografijos akcentą, kuris vaizduoja hipertrofuotą ir apšarmojusią didesnę nei žmogaus ūgio sovietinio stiliaus lėlę. Nuo chruščiovinių laikų tas daiktas žalojo sovietinių kūdikių, o dabar – putininės Rusijos mažylių psichiką, protu nesuvokiamu būdu vis stodamasis piestu iš bet kokios padėties, įkyriai skambindamas paslėptu varpeliu ir šiurpindamas jo veide nupaišyta idiotiška šypsena. Spektaklio „Kalnelis“ scenovaizdyje ta lėlė stūkso apšarmojusi tarsi senis besmegenis, tarsi monumentas, paminklas ar skulptūra, tarsi stabmeldystės fetišas, visuotino nuolankumo ir amžino infantilumo, beprasmiškų ritualų vykdymo garantas. Nuo šio lėlės-besmegenio įvaizdžio, tarsi nuo kertinio akmens, ir dailininkė, ir režisierė sėkmingai toliau rentė spektaklį pagal tiksliai užčiuoptus slaptus Žitkovskio dramaturgijos kodus, dėl kurių, matyt, ši ir pelnė 2018 metų geriausios Rusijoje pjesės titulą.

 

Iš pradžių, paviršutiniškai užmetus akį į pjesę „Kalniukas“, nieko ypatingo pastebėti nepavyksta; atrodo, kad tai paprastutė publikos juoką žadinanti istorija apie absurdiškas Rusijos užkampio vaikų darželio tvarkeles. Bet pasirodo, kad iš tiesų ši pjesė ir spektaklis – tai išjaustas, nuoširdus, gausias perkeltines prasmes transliuojantis reginys. Jis pasakoja apie tokią šalį, kuri kamuojasi pasinėrusi į gilų beviltiškų godų transą, kurioje, kaip žinome iš žiniasklaidos, žmonių gyvensenai įtaką daro ne valdžia ar įstatymai, o jos neaprėpiamomis platybėmis braidžiojantys klajojantys šamanai, kurie dėl savo maldų ir mantrų yra tapę tikraisiais tos šalies gyventojų gyvasties valdytojais.

 

Vaidinime „Kalniukas“ taip pat yra šamanų, nors nelengva išsyk juos įžvelgti. Spektaklio programėlėje šie veikėjai įvardyti kaip „vaikai“, juos vaidina penketas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų, taip pat ir keturi kitų vaidmenų atlikėjai. Jie aprengti vienodo stiliaus kukliais trikotažiniais drabužėliais, o jiems ant galvų užmaukšlinti ypatingi kapišonai su kaukėmis, ir tai dera aprašyti nuodugniau.

 

Nežinia, ar sąmoningai, ar intuityviai, spektaklio dailininkė drauge su statytoja sukūrė spektaklio veikėjams „vaikams“ tokias kaukes, kurios atkartoja Afrikos priešistorės laikų tenykščių šamanų ritualinių kaukių principą. Išoriškai tos kaukės atrodė kaip skrybėlės, nes buvo užmaukšlinamos ant viršugalvio, ir vaizdavo veidus, atloštus į viršų, į dangų. Jų prasmė buvo žmogaus, žvelgiančio į dausas, ten, kur dievai, simbolis ir ritualinė funkcija. Tačiau kai šamanas nukreipdavo tokios atloštos kaukės-skrybėlės veidą žemyn, žiūrovų pusėn, jam tekdavo pamaldžiai nusilenkti, nuolankiai nudelbiant žvilgsnį po kojomis. Tuomet žiūrovai išvysdavo aklas kaukės akis ir jos numirėlišką šypseną – dievobaimingos šamano sielos tikrąjį veidą.

 

Tokiu pat principu sukurtos ir kepuraitės-kaukės, kurias dėvi LRDT spektaklio „Kalniukas“ personažai vaikai, grupės „Bitutės“ auklėtiniai. Iš išorės jie panašesni ne į bites, o į nuolat krutančias, besirangančias, nesutramdomas lervas, savo kūnais šokančias baugų tarpusavio susispietimo šokį, lyg knibždėtų vabzdžių irštvoje. Jie tipena, nuolat nudelbę žvilgsnius ir įkyriai baksnodami aplinkinius savo aklomis kaukėmis. Tik retsykiais pakelia galvas, kad akimirksnį parodytų savo tikrus baugius veidus. Visa darželio auklėtinių šutvė spektaklyje pavaizduota kaip vientisas personažas, kaip kolektyvinis šamanas, apimtas bendro ateities nuojautos transo.

 

Savaime suprantama, kad pastangos paprastutę juokingą istoriją apie vaikų darželį priskirti transinio apeigų teatro žanrui kai kam gali atrodyti nerimtai. Tačiau pakanka nuodugniau panagrinėti pagrindinį pjesės personažą ir centrinį vaidmenį, kad taptų akivaizdu, jog minėta prielaida nėra laužta iš piršto. Pagrindinio vaidmens, darželio auklėtojos Nastios, atlikėja Juliana Volodko yra viena iš akivaizdžių LRDT trupės lyderių, ji ir čia toliau tvirtai brėžia savąją temą. Jos tema – įnirtinga natūralios žmogiškos prigimties, vidinės harmonijos, vientisos moteriškos asmenybės kova su besikėsinančiomis į jos laisvę ir orumą primityviomis gyvenimo aplinkybėmis. Artistę Volodko, kovojančią šią kovą, galima stebėti be atvangos, nes ji nenuolaidžiauja nei sau, nei ją stebintiems žiūrovams.

 

Pjesės pradžioje darželio auklėtoja Nastia jau yra užspeista į kampą, panirusi į transą: ji atkakliai ir kryptingai siekia sukurpti bent menkiausią prasmingumo pavidalą iš a priori beviltiškai beprasmiško įpareigojimo, t.y. naujametinio vaikų koncerto pagal „iš viršaus“ pateiktą idiotišką scenarijų, taip pat suręsti vaikams visiškai nereikalingą dar vieną čiuožinėjimo kalnelį iš sniego ir ledo. Vaikų kaprizingumas, jų žarnyno problemos, jų tinginiavimas, gyvenimo užguitų vaikų tėvelių isterijos, bendradarbių išsidirbinėjimas, geranoriško sugyventinio ribotumas – visa tai susilieja į vientisą ir nykų Nastios gyvenimo beviltiškame Sibiro užkampyje paveikslą.

 

Pagrindinio vaidmens atlikėjai čia nė kiek nenusileidžia kita ryški LRDT trupės solistė, įspūdingoji Anžela Turčaninova (Bizunovič). Šįsyk ji scenoje įkūnija pasibaisėtinos darželio vedėjos Zulfijos Faridovnos personažą. Jau vien egzotiškas Vidurio Azijos kilmę iliustruojantis veikėjos vardas suteikia peno tipažui kurti, bet režisierė ir scenografė ties tuo nesiliauja, o artistė irgi joms puikiai pritaria. Iš pradžių ji pasirodo kaip nuo savo neribotos valdžios pašėlusi furija ultramarino spalvos kostiumėliu ir beprotiška šukuosena, kurią vainikuoja demoniška kasa, panaši ir į uodegą, ir į rimbą. Ji tarsi iš natų suvaidina psichologinio sadizmo kupiną sceną, sudorodama sutrikusią auklėtoją Nastią. Šios procedūros įkarštyje vedėja paslaptingai dingsta už užuolaidos ir netrukus išnyra iš ten jau kitu, amą gniaužiančiu pavidalu: ji atrodo tarsi baugi Sniego Karalienė ar grėsminga Pasaulio Valdytoja, Aukščiausioji Teisėja ar Šventyklos Saugotoja – pasikėlusi ant koturnų, spindinčiu iškilmingu baltu apdaru, galvą pasidabinusi aukšta etnografinio tipo karūna kokošniku. Iš jos lūpų skambantys žodžiai apie darželinukų daineles ir nelemtą sniego kalniuką griaudėja kaip prakeiksmas, kaip Dangaus rūstybė ir perkūno griausmas. Apeigų, transo teatras čia pateikiamas grynuoju pavidalu. Tiesa, kirba šioks toks įtarimas, ar tik visa ši stilizacija nebus paprasčiausia parodija, bet tai jau neturi lemiamos reikšmės: priešistorinio teatro elementai daro žiūrovams stiprų emocinį įspūdį.

 

Iš Latvijos kilusi rusė režisierė Lera (Valerija) Surkova nėra naujokė Lietuvos teatro panoramoje. Dar anksčiau jai takelį čia nutiesė jos jaunesnis brolis režisierius Georgijus Surkovas, LRDT scenose įgyvendinęs keletą sėkmingų dramaturgijos kūrimo ir pastatymo projektų. 2019 m. pavasarį Surkova pradžiugino Vilniaus publiką, kai Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje parodė savo režisuotą gastrolinį spektaklį pagal madingo šiuolaikinio rusų dramaturgo Michailo Durnenkovo pjesę „Karas dar neprasidėjo“. Jame išvydome vaidinant unikalią latvių artistę Guną Zariņą, puikų vaidmenį pademonstravo mūsų dramos ir šokio žvaigždė Gytis Ivanauskas, jiems niekuo nenusileido rusas aktorius Aleksandras Malikovas. Prisimenant tą režisūros požiūriu kietai sukaltą kilnojamojo žanro spektaklį, taip pat Surkovos kino filmą „Stabmeldžiai“ pagal Anos Jablonskajos pjesę, susidaro įspūdis, kad tai patyrusi režisierė, per dešimtį spektaklių pastačiusi daugiausia neformaliuose Maskvos teatruose. Matyti, kad ji turi savo metodą, darbo su moderniąja Rusijos dramaturgija patirties. Ji demonstruoja ir savąjį rakursą, ir individualų braižą, išmaniai naudoja nūnai populiarų sceninio komikso žanrą, bet tik kaip pastatymo karkasą, kurio viduje, tarsi celėse, aktoriai, būdami po režisierės ir publikos didinamuoju stiklu, kiekvienas pagal savo išgales, duomenis ir profesinio sąmoningumo lygį kuria personažus.

 

Tad recenzentas čia leis sau neskirti pernelyg akylo dėmesio kitiems spektaklio „Kalniukas“ atlikėjams, kas anaiptol nereiškia nepagarbos jų indėliui į šį spektaklį. Jaunasis Maksimas Tuchvatulinas sėkmingai išvengia klišių pavojaus, vaidindamas muzikalų užguitą tadžikų emigrantų vaiką. Visuomet stilinga Jelena Orlova nepriekaištingai kuria savąjį auklėtojos padėjėjos tipažą. Bet kiti aktoriai savo vaidmenis atlieka pernelyg formaliai, ir tai negali nenuvilti.

 

Tačiau, regis, tai nėra vien jų kaltė. Atrodo, kad LRDT aktoriams kartais būna sunku scenoje susivokti, kokio lygio spektaklyje jie vaidina: ar gėdingame vulgariame farse „Kvailių vakarienė“, ar aukštų meninių kriterijų pastatyme. Netrukus, kai iš LRDT visiškai pasišalins Jonas Vaitkus, palikdamas ir vyriausiojo režisieriaus kėdę, kas numatyta 2020 m. vasario pabaigoje, išlaikyti deramo lygio meniškumo kartelę šiam teatrui bus dar sunkiau.

Juliana Volodko (Nastia) ir vienas iš vaikiškų personažų spektaklyje „Kalniukas“. D. Matvejevo nuotr.
Juliana Volodko (Nastia) ir vienas iš vaikiškų personažų spektaklyje „Kalniukas“. D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Kalniukas“ scenografijos akcentas (dailininkė Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Kalniukas“ scenografijos akcentas (dailininkė Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Kalniukas“ personažai vaikai (dailininkė Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Kalniukas“ personažai vaikai (dailininkė Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Kalniukas“ „atsivertę“ vaikiški personažai (dailininkė Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Kalniukas“ „atsivertę“ vaikiški personažai (dailininkė Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.
Anžela Turčaninova (darželio vedėja) ir Juliana Volodko (auklėtoja Nastia) spektaklyje „Kalniukas“. D. Matvejevo nuotr.
Anžela Turčaninova (darželio vedėja) ir Juliana Volodko (auklėtoja Nastia) spektaklyje „Kalniukas“. D. Matvejevo nuotr.
Anžela Turčaninova (darželio vedėja) spektaklyje „Kalniukas“. D. Matvejevo nuotr.
Anžela Turčaninova (darželio vedėja) spektaklyje „Kalniukas“. D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Kalniukas“ scenovaizdis (dailininkė Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Kalniukas“ scenovaizdis (dailininkė Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.