Revizorius iš Baltarusijos

Sausio 19 d. Lietuvos rusų dramos teatre viešėjo Nacionalinis akademinis Jankos Kupalos teatras iš Minsko ir pristatė savo pastarųjų metų pasididžiavimą – Nikolajaus Gogolio „Revizorių“, kurį režisavo Nikolajus Piniginas. Jankos Kupalos teatras yra baltarusių teatro kultūros simbolis – šio teatro scenoje formavosi nacionalinės aktorinės mokyklos pagrindai. Tai seniausias Baltarusijos teatras, įkurtas 1920 metais. Baltarusių poeto ir dramaturgo Jankos Kupalos vardu jis pavadintas 1944 m., o 1993-iaisiais už laimėjimus kultūros srityje teatrui suteiktas nacionalinio vardas. (Janka Kupala – baltarusių rašytojas, dramaturgas, žurnalistas, redaktorius, vienas naujosios baltarusių literatūros ir literatūrinės kalbos pradininkų. 1908–1909 ir 1913–1915 m. gyveno Vilniuje, bendradarbiavo laikraštyje „Naša Niva“, 1914–1915 m. buvo jo redaktorius.) Teatro šimtmečiui skirtas renginys – gastrolės Vilniuje – svarbus abiem šalims. Ir savaip simboliška, kad epicentre atsidūrė būtent nemirtingasis Gogolio „Revizorius“.

Dar 2007 m. tarp Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir Baltarusijos nacionalinio akademinio Jankos Kupalos teatro buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, abu teatrai apsikeitė spektakliais: lietuviai parodė Miroslavo Krležos „Elitą. Ponus Glembamus“ (rež. Ivica Buljan), o baltarusiai vilniečiams – Aleksejaus Dudarevo „Nesvyžiaus Juodąją mergelę“ (rež. Valerij Rajevski) ir plastikos spektaklį „S. V.“, sukurtą pagal Antono Čechovo pjesę „Vyšnių sodas“ (rež. Pavel Adamčikov). Vėliau į Minską vyko dar keli Nacionalinio dramos teatro spektakliai. O su „Revizoriaus“ režisieriaus Pinigino meniniu braižu lietuvių publika susipažino dar 2010 m., kai Nacionaliniame dramos teatre buvo parodyti du spektakliai – Vikentijaus Dunino-Marcinkevičiaus „Pinsko šlėkta“ ir Briano Frielo „Translations“.  

Jau tada žiūrovai pamatė, kad Piniginas renkasi medžiagą, kurioje galėtų atskleisti savo šalies ypatumus ir su personažų pagalba istorinį kontekstą paversti „dabartimi“. Visi jo spektakliai temperamentingi, juose nemažai muzikos, šokio, aktorių improvizacijų. Panašiai sukurtas ir „Revizorius“. Šis spektaklis šiandien dar aktyviau bando įvardyti Baltarusijos skaudulius, žiūrovams parodyti tai, kuo gyvena „mauzoliejinė“ bendruomenė, vilkinti pilkus unifikuotus kostiumus ir retrogradiškai mąstanti. Nors Gogolis visoms tautoms savaip aktualus, tenka pripažinti, kad lietuviškame kontekste „Revizorius“ skleidžia kiek kitokias konotacijas. Žiūrint šį spektaklį išryškėjo socialiniai skirtumai: autoritarinis tikėjimas vienu lyderiu, atviras kyšininkavimas pas mus įgavęs truputį kitokias formas; dauguma to, ką ir kaip tvėrė baltarusiai, Lietuvoje jau praeitis. Norėtųsi priminti ir tai, kad kol Vilniuje dar gyvas Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Revizorius“, kurį 2001 m. sukūrė Rimas Tuminas, sunku atrasti meniniu požiūriu įtaigesnį kūrinį. Tai vienas iš Tumino šedevrų – be galo liūdnas ir skaudus spektaklis, prismaigstytas kelių ypatingos vertės aktorinių darbų, vientisas tiek vizualiniu, tiek muzikiniu atžvilgiu.

Jankos Kupalos teatro „Revizorius“ – iš anksto užprogramuotas „ėjimas“, kai režisierius labiau rūpinasi ne pjesės subtilybėmis, itin paveikių remarkų įgyvendinimu, bet aplinkybių sušiuolaikinimu, kad kūrinys kuo greičiau pasiektų žiūrovą. Viena vertus, Gogolis aukštinamas, kita vertus, jis ir aukojamas. Šiame spektaklyje visko labai daug, bet nemažai tokių dalykų, kurie atrodo lyg skoliniai iš kitų spektaklių. Kad ir muzika: ji labai graži, bet irgi lyg iš kito spektaklio. Žiūrovus labiausiai veikia pats Gogolio tekstas, nors dedama daug pastangų, kad sugaustų viso spektaklio mechanizmas. 

Kaip skelbta reklamoje, spektaklio intriga – Marijaus Jacovskio sukurta scenografija. Kai kurie elementai pasikartojo iš Adomo Jacovskio sukurto scenovaizdžio Tumino spektakliui: elektros stulpas (tik priešingoje scenos pusėje ir su išvedžiotais laidais), gėrybėmis apkrauti stalai (tik ne vaisių muliažais, o „užvekuotų“ pomidorų ir agurkų trilitriniais stiklainiais ir galingais svaigalų buteliais). Kita vertus, tai yra paties Gogolio padiktuotos aplinkybės. Nebaigtą, tiksliau, net nepradėtą statyti cerkvę čia simbolizuoja vienoje ir kitoje scenos pusėje stovinčios statybinės kolonos, lyg pamatų konstrukcijos, iš kurių styro armatūra. Pagrindinis M. Jacovskio scenografinis akcentas – pirtis, kurią regime pirmojoje scenoje. Kai Gorodničius surenka savo valdžios sėbrus į pirtį ir praneša, kad atvyksta revizorius, salė nusikvatoja bene smagiausiai, nes pirtis, akivaizdu, mėgstama laisvalaikio leidimo vieta. (Lietuvoje pirtys taip pat sparčiai atgyja.) M. Jacovskis neromantizuoja aplinkybių, o pašiepia tai, kas formuoja bukaprotišką visuomenę. Vartai, pro kuriuos personažai vaikšto į „rojų“ ar į „pragarą“ (kaip kam pasiseka), nudažyti žydra (baltarusiška) spalva, o ant jų išpieštos dvi baltos gulbės. Toks visiškai saldus, sentimentalus etnografinis scenovaizdžio sprendimas, padedantis tiksliau charakterizuoti vienoje ar kitoje vartų pusėje atsiduriančius žmones. Ypač pirmoje scenoje, kai prie pirties stalų besėdintys apkūnūs inspektoriai ir visokie „aukšto rango“ pareigūnai kontrastuoja su gulbėmis, o jų kalbos tokios tuščios, niekinės ir skirtos sau raminti („nėra juk žmogaus, kuris neturėtų kokių nors ydelių“), kad jiems tik ir teplaukiot tarp tų gulbelių.

Toks „mišrus“ M. Jacovskio scenovaizdžio sprendimas tiksliai atitiko režisieriaus Pinigino sumanymą, nes visa kita taip pat formuojama kaip tam tikra kakofonija. Iš pažiūros kruopščiai vaidinamas visas Gogolio tekstas, tačiau jo kortas ima painioti šiuolaikinė personažų kalbėjimo maniera: dauguma kalba „trasenka“, rusų ir baltarusių kalbų mišiniu, ir tik vienas Chlestakovas – gražia literatūrine baltarusių kalba. Taip XIX amžius priartėja prie mūsų dienų, o provincijos gyvenimas susipina su baisinga, beveide miestų pilkuma, žmonės ima neskirti, kas jiems geriau – „monstriška“ civilizacija ar tie maži, nuo vaikystės lydintys kaimiško gyvenimo sentimentai. Be jokios ironijos iš „Revizoriaus“ provincijos išrėkiama: „Mieste geriau gyventi: tijatrai, šunes tau pašoka...“ Vargu ar šiems svarstymams kada nors bus galas.

Žmonės to ir eina į teatrą, kad šunys jiems pašoktų. Spektaklyje visi stengiasi, net prakaitas tyška. Ši Gogolio satyra apie į kompleksus, ydas ir įvairias nuodėmes įklimpusius provincialus baltarusių spektaklyje labiau šaržuojama nei apibendrinama. Režisierius veikėjus „trupina“, „smulkina“, stengdamasis jiems suteikti kuo daugiau nacionalinių ypatumų, veidrodinių atspindžių. Ypač tai išryškėja stebint plačiu spinduliu kintančius personažų kostiumus. Paprastai M. Jacovskis pasižymi minimalizmu, o šiame spektaklyje, paklusdamas režisūriniam sprendimui, sukuria visą galeriją žanrinių kostiumų, geriausiai paryškinančių moterų paveikslus – nuo „peroksidinių pupyčių“ iki liaudiškos autentikos. Vilniaus publika, atrodo, jau atpratusi nuo tiesmukumo, formų ir spalvų gausos, bet greit kintantis teatras gali vėl prisijaukinti tokiais kraštutiniais vaizdiniais sprendimais. 

„Vyšnia“ ant šio tortinio „Revizoriaus“ – penki rausvi meškinai, didesni už žmogų, primenantys 1980 m. Maskvoje vykusios olimpiados simbolį meškiną. Ši „parafrazė“ daugiau sąsajų turi ne su pjesės turiniu (išankstiniai sveikinimai vestuvių proga), o su dviejų šalių politika – tebesitęsiančiais glaudžiais Baltarusijos ir Rusijos ryšiais. Niekas nepasikeitė nuo „tų laikų“, tiesiog rudas meškinas tapo rausvas. 

Iš nemažai matytų „Revizorių“ šis išsiskyrė dar ir tuo, kad jame nemažai sėdima. Gal tam tikrais kontrastais siekiama sukurti savitą spektaklio dinamiką, nes dažnoje scenoje, kai personažai jau pastatomi, jie juda lyg lėlės, lyg žaislai, buratinai. Visos laikmečio grimasos perteikiamos gestikuliuojant, šaržuojant tiek tariamą tekstą, tiek judesius. Geriausiai pasiseka aktoriui Pavielui Charlančuk-Južakovui. Labai tiksliai apgalvojęs visus Chlestakovo ėjimus, jis sukuria ne tiek „nekalto“, padėtimi besinaudojančio, kiek protingo šių laikų valdininko tipą. Aktorius taupiai naudoja savo balsinius registrus, bet ir nerėkdamas, nekeldamas balso sukuria gyvybe trykštantį pramanytą revizorių. Tokį truputį iš Gogolio, truputį iš šių laikų. Charlančuk-Južakovo Chlestakovas – tipinis šių laikų keliautojas su siaurakrašte gelsva skrybėlyte. Toks nekaltas ir viską matantis. Šalia jo kaip nejudri siena atrodo pilkais kostiumais vilkintys vadovai, į atlapus prisisegę medalių, ypač scenoje, kurioje jie visi su raudonais šalmais, dalyvaujantys fiktyviame posėdyje. Kita vertus, tai ne vien sovietmetis – šiandien kiekvienoje šalyje esama tokių neveiksnių posėdžiautojų grupių. O Chlestakovas – su languotu švarkeliu, jo ir kojinės geltonos, lygiai tokios pat spalvos kaip valytojos, kuri vis pasirodo scenoje, ką nors šluodama ir iššluodama. Režisierius su Chlestakovo pagalba iš žiūrovų sąmonės šluoja visus kyšininkus, palaižūnus, kurių apstu visais laikais. Valytoja šluoja šiukšles, o finale režisierius į sceną įleidžia angelus su didelėmis šluotomis, kurie iššluoja visus. Žmogus – lyg tamsus dulkių kamuoliukas, o angelų šluotos galingos...

Komedija virsta tragedija tik tada, kai pabaigoje pasigirsta Baltarusijos liaudies artisto Viktaro Manajevo natūraliai intonuojamas Gorodničiaus tekstas: „Negana to, kad visi iš tavęs pasijuoks, – atviras plunksnagraužys rašeiva, popieriaus terliotojas, į komediją tave įstatys. Štai kas skaudu! Laipsnio, titulo nepagailės, ir visi kaišys dantis ir plos delnais... Ko juokiatės? Iš savęs juokiatės!..“ Ir salei tuomet nejuokinga. Stoja tyla. Aišku, žmonės ilgai negalvoja apie savo krečiamas kiaulystes, jie ir toliau elgsis pagal savo protą, tačiau toje spektaklio vietoje salė rimtai nuščiūva. Tai ir laikyčiau sakraliausia viso spektaklio akimirka.

***

Prieš trylika metų lankiausi Minske ir gerai atsimenu įspūdį, kurį patyriau vos tik papuolusi į Jankos Kupalos teatro budėtojo teritoriją. Savo „būdoje“ sėdėjo toks pagyvenęs rūstaus veido vyriškis, vilkintis pilku kostiumu, su medaliu ant švarko atlapo (lygiai toks pat kaip iš šio „Revizoriaus“) ir geležiniu balsu pareiškė, kad visokie prašalaičiai čia nereikalingi. Pamenu, skambinau namo, į Vilnių, ir apsiašarojusi sakiau: „Noriu namo.“ Tuo metu atrodė, kad vėl tankai sugrįžta. Kai nevažinėji ten, kur nereikia, tokios grėsmės nejauti. Norisi tikėtis, kad Minske šiandien gyventi šviesiau. Ir kartu suvoki, kad visi tie brežneviniai žmonės – tai ne amžiaus, o mentaliteto kategorija; nekintant aplinkybėms jų visą laiką bus daug.

„Revizoriuje“ prausiasi visi – pirtyje, vonioje, kibire, semdami vandenį rieškučiomis ar pirštu pašlapindami akis... Nors sunku patikėti, kad kada nors vyks ir įvyks mums visiems svarbus apsiprausimas. Ar pasaulis bus išgelbėtas nuo revizorių, po revizorių, jeigu žmogaus prigimtis iš principo nepakenčia būti revizuojama?