Teatras

Daiva Šabasevičienė

Jaunimo teatro premjera

Pavadinimas nieko per daug nereiškia, o gal reiškia viską. Šiais laikais tai, kas vieniems atrodo svarbu, kitiems gali taip neatrodyti, tai, kas nujaučiama intuityviai, daugeliui gali būti tuščia vieta. 2016 m. peterburgietės Asios Vološinos (g. 1985) parašyta pjesė „Žmogus iš žuvies“ dažnai statoma Rusijoje, o 2018 m. tapo ypatingu teatriniu įvykiu: Maskvos dailės teatre ją pastatė Jurijus Butusovas (Rimo Tumino pakviestas, jis šiuo metu yra Jevgenijaus Vachtangovo teatro vyriausiasis režisierius).

Miglė Munderzbakaitė

Kauno miesto kamerinio teatro premjera

Kauno miesto kamerinio teatro spektaklis „Superherojai“ – tikrų paauglių istorijų koliažas, skirtas tikslinei auditorijai, jaunajai kartai, bei jos problemų permąstymui, (savi)refleksijai.

Ieva Tumanovičiūtė

„Mano fėjų herbariumas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Mano fėjų herbariumas“ pagal Benjamino Lacombe’o ir Sébastieno Pérezo knygą pasakojama iš pirmo žvilgsnio graži ir jaudinanti istorija. Mokslininkas Aleksandras keliauja tirti gamtos ir susiduria ne tik su nepažįstamomis būtybėmis, bet ir su pačiu savimi: savo ambicijomis, vienatve, artimųjų ilgesiu, tikrovės ir iliuzijos dilema. Išorinė stebuklinė kelionė paslaptingame miške susipina su vidinės veikėjo brandos istorija (inscenizacijos autorė Daiva Čepauskaitė). Šis pasakojimas suteikia galimybę pasitelkti vaizduotę ir kurti vaikams teatro stebuklą.

Ieva Tumanovičiūtė

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Sulėtintai“

„Svarbiausia – nepraeiti pro žmogų kaip pro stulpą ar pastatą“, – yra pasakęs menininkas Denisas Kolomyckis. Abejingumas skaudina, ypač kai tylomis, tarsi būtų svetimi, prasilenkia pažįstami žmonės. Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Sulėtintai“ (premjera gruodžio 5 d.) galerijos direktorius ir menininkė keliasdešimt kartų kartoja prasilenkimą koridoriumi. Kadaise vienas pro kitą praėję nedrįsdami ištarti žodžio, dabar atkurdami praeities akimirką jie suvaidina įvairius jos variantus.

Įsimintiniausi 2019 m. teatro įvykiai

Sulaukusi kasmetinio „7md“ klausimo, peržiūrėjau recenzijų skiltį „Menų faktūroje“. Kiek visko praleidau! Nors į teatrą, regis, einu kiekvieną savaitę, dažnai ir ne po kartą. Manau, tai rodo, kad teatrinis gyvenimas Lietuvoje intensyvus, įvairialypis ir įvairiakryptis. Į akis krinta scenos formų ir kūrybos būdų įvairovė.

Julijus Lozoraitis

Spektaklio „Mūsų klasė“ premjera Klaipėdos dramos teatre ir kitkas

Nesu klaipėdietis, bet uostamiesčiuose teko gyventi. Todėl įsivaizduoju, kas būna, kai į uostą įplaukia kruizinis laivas, kurio viršutinis denis atrodo aukštesnis už aukščiausią uostamiesčio pastatą. Miesto gyvenimas išsyk prisipildo ypatingo įvykio pojūčio, ore ima sklandyti stambių mastelių emocijos ir mintys apie pritapimą prie beribio pasaulio. Panašų jausmą teko patirti gruodžio 5 d. per Tadeuszo Słobodzianeko pjesės „Mūsų klasė“ premjerą Klaipėdos dramos teatre. Jausmas toks, lyg prie mūsų krantų „prisišvartavo“, bet ne kelioms dienoms, o ilgam, svarbus europinės civilizacijos reiškinys.

Ieva Tumanovičiūtė

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio gastrolės Vilniuje

Maksimo Gorkio pjesėje „Vasa Železnova“ artimųjų santykiai pagrįsti bendru kapitalu. Suaugę vaikai yra finansiškai priklausomi nuo tėvų. Merdint šeimos tėvui Zacharui Železnovui, kyla paveldėjimo rūpesčių. Nors po vienu stogu gyvenančių kelių kartų šeimos paveikslas šiandien retas, merkantiliniai ryšiai tarp giminių neišnykę.

Daiva Šabasevičienė

Rimo Tumino „Lemtinga nata“ Vilniuje

Už tai, kad Rimas Tuminas į Lietuvą dažnai grįžta kartu su savo spektakliais, galime padėkoti vadybininkei Gretai Cholinai. Šias savo pareigas ji eina profesionaliai ir su meile. Kai Jevgenijaus Vachtangovo teatras iš Maskvos vieši Vilniuje, viskas būna perfekcionistiškai sužiūrėta, spaudos konferencijos surengtos aukščiausiu lygiu, atvežti meistrai visada kalba daug ir labai įdomiai. Tai, kad Tumino režisuota Didier Carono drama „Lemtinga nata“ atkeliavo į Lietuvą – ne atsitiktinumas, o nuoseklaus ir įtempto darbo išdava. Metų gale, kai visi su žiburiu ieško geriausių, Gretą Choliną galima būtų pavadinti geriausia Lietuvos vadybininke.

Ingrida Ragelskienė

Marinos Davydovos „Checkpoint Woodstock“

Kostia Treplevas buvo savotiškai teisus, aplinkinių abejingumo šarvą bandydamas pramušti sparnuota fraze: „Naujos formos reikalingos, o jei jų nėra, tai geriau visai nieko nereikia.“ Faktas – po jungtinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Berlyno „HAU Hebbel am Ufer“ ir Maskvos Gogolio centro spektaklio „Checkpoint Woodstock“ išėjau dar abejingesnė naujų formų atžvilgiu nei iki tol.

Rimgailė Renevytė

Paroda „Eimunto Nekrošiaus meno fortas“

Eimunto Nekrošiaus meno fortui skirta paroda užima tik mažą Nacionalinės dailės galerijos dalį – lyg tarp kitko į galerijos erdvę įsiterpusi juoda konstrukcija primena pravirą dėžę. Saugyklą, kurioje šnara jau neberodomų Nekrošiaus spektaklių eskizai, juodraščiai ar dokumentai. Tačiau ką spektaklių daiktai reiškia be pačių spektaklių?