7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Spąstai moterims

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Julija“

Ieva Tumanovičiūtė
Nr. 10 (1331), 2020-03-13
Teatras
Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.

Trakų kultūros rūmuose vasario 21 d. įvykus Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Julija“ premjerai, atmintyje iškyla pasakėčia apie gulbę, lydeką ir vėžį, tempiančius vežimą į skirtingas puses ir neleidžiančius jam pajudėti. Nors situacija nėra tokia statiška kaip pasakėčioje, spektakliui kol kas trūksta išgrynintam meno kūriniui būdingos darnos, kai skirtingų kūrėjų idėjos ir įvairūs elementai, papildydami vienas kitą, harmoningai susijungia į visumą. Čia, rodos, kažkas vis nori truputį patraukti vežimą į vieną ar kitą pusę, nepatikėdami vadelių kam nors vienam. Tačiau spektaklis – nelyginant vaisius, kuris net nuskintas dar gali prinokti ir po kurio laiko įgauti tikrąjį skonį.

 

Spektaklio apie Žemaitę sumanytoja aktorė Jolanta Dapkūnaitė subūrė kūrybinę grupę. Pjesėje „Julija“ Sigitas Parulskis, sujungdamas šiuolaikinės vidutinio amžiaus namų šeimininkės Doros, kadaise buvusios aktorės, istoriją su rašytojos Žemaitės biografija, plėtoja šiuolaikišką ir aktualią moters leidimo sau kurti temą. Kūrinyje pasakojamos Žemaitės ir aktorės Doros sėkmės istorijos: įveikusios sunkumus, jos abi tampa nugalėtojomis, tiksliau, Žemaitė įkvepia Dorą paisyti savo norų, išsilaisvinti iš žmonos, motinos bei namų šeimininkės vaidmenų ir vėl vaidinti scenoje. Parulskio pjesėje per šiuolaikinės Doros kasdienybę ir grįžimą į praeitį – epizodus iš Žemaitės gyvenimo – atskleidžiamos ne tik moters pasirinkimo kurti, bet ir rašytojos bei rašymo, savišvietos, lietuvių kalbos bei emigracijos temos (Dora kalbasi su Londone dirbančiu sūnumi (Deividas Batavičius), o Žemaitė vis laukia „bokso“ su džinsais iš Amerikos). Pasak Žemaitės, kai visi mūvės džinsus, išnyks skirtumai tarp klasių ir lyčių. Pjesėje svarbu, kad Dora, kaip aktorė, sėkmingai suvaidina Žemaitę, t.y. jai pavyksta, kaip ir Julijai, nepaisant kliūčių, įgyvendinti savo svajonę.

 

Režisierius Kirilas Glušajevas pateikia savą pjesės interpretaciją, spektaklyje „Julija“ pabrėždamas ne sėkmės istoriją, bet išvirkščią jos pusę. Slenkstinį perėjimo etapą išgyvenanti Dora klajoja nesaugioje ir baugioje nežinomybės zonoje – „pakibusi“ tarp savo buvusio ir būsimo gyvenimų.

 

Spektaklyje paryškinta Arno – spektaklio, kuriame Dora nori vaidinti Žemaitę, režisieriaus bei jos meilužio – linija. Glušajevas parodo, kad pasipriešinusi savo vyrui Gediminui (Salvijus Trepulis) ir vaidindama Žemaitę Dora ne tik įgyvendina svajonę, bet ir pakliūva į kito vyro despoto spąstus. Kęstučio Cicėno vaidinamas Arnas iš arti filmuoja jos veidą, kuris ekrane susilieja su Žemaitės nuotrauka, ir nesustodamas rėkia, kaip režisierius, duodamas jai nurodymus: „Tekstas! Nejudėk! Stop! Iš naujo! Tekstas! Nejudėk!“ ir t.t. Tada suspaudęs aktorės veidą rankomis nuleidžia jos akių vokus ir lūpų kampus, taip sendindamas jos veidą ir formuodamas jį panašų į Žemaitės. Ši sąmoningai ištęsta spektaklio scena, tik iš pažiūros mėginanti žiūrovų kantrybę, ne tik rodo režisieriaus Arno despotizmą, kai jis stengiasi įvaryti aktorę į kampą dėl meno tikslų, bet ir pabrėžia, kad išsilaisvinusi Dora vėl yra įkalinama, tik dabar jau kito vyro jai primestame vaidmenyje. Ne veltui spektaklio pradžioje raudonai apšviečiamos stiklinės, kurias Arnas paslaugiai paduoda Dorai pirmąjį jų pažinties rytą, tarsi pranašaujančios, kad jaunas meilužis manipuliuos didžiausiu jos troškimu. Juk visa tai, ką regime scenoje, yra Arno surežisuotas spektaklis, kuriame vaidina Dora. Kuo tai iš tiesų skiriasi nuo Gedimino jai siūlyto prezidento žmonos vaidmens?

 

Todėl Glušajevo „Julijoje“ nėra laimingos pabaigos – čia Dora ne šlovingų plojimų apsupta aktorė, sėkmingai suvaidinusi Žemaitę, o tik dar kartą į tuos pačius spąstus įkliuvusi moteris. Šis suvokimas yra vienas iš skausmingų jos pasirinkto kelio į laisvę, savarankiškumą ir brandą etapų.

 

Scenoje keturios kolonos remia perdangą, joje įvairiomis spalvomis mirga dvi ilgos įstrižos lempos. Šioje belaikėje, parodų salę primenančioje erdvėje išdėstyti atributai – senovinė medinė kėdė, verpimo ratelis, – nurodantys Žemaitės laikus. O manekenas su jos kostiumu ir skarele aprišta kaukole – tarsi baugi šmėkla, persekiojanti Dorą. Galinė scenos uždanga perskelta į du ekranus, kurie ne tik sustiprina šiuolaikinio meno erdvės įspūdį, bet juose pasirodo ir titrai (apie istorinį laiką bei vietą), ir dokumentiniai kadrai ar čia pat filmuojamų aktorių stambūs planai (vaizdo projekcijų autorė Aneta Bublytė). Abstrakti Gintaro Makarevičiaus scenografija, atrodytų, visai nepadeda aktoriams vaidinti, ypač scenas iš šiuolaikinio gyvenimo (Doros pabudimas su meilužiu, aistringos glamonės, barnis su vyru ir pan.), užtat tarnauja vidiniam grėsmingo jos išsilaisvinimo peizažui kurti. Be to, ši neapibrėžta erdvė leidžia sugrįžti į praeitį – scenas iš Žemaitės gyvenimo.

 

Daugelyje praeities epizodų Žemaitė už savo pasirinkimus yra baudžiama – kalinama, tardoma, kritikuojama, mokoma (Žandaras / Prokuroras – Salvijus Trepulis). Doros niekas, išskyrus veidmainį meilužį režisierių, nepalaiko, o Juliją vis dėlto kurti skatino Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Tačiau spektaklyje jie vaizduojami ne kaip lygiaverčiai draugai, bet kaip savotiški Žemaitės manipuliatoriai. Groteskiški personažai, judantys tarsi prisukamos lėlės, skaito Žemaitės kūrybą, ją kritikuoja, pamoko, svarsto, kur ir kaip ją publikuoti, – jie tarsi dar vieni išorės veiksniai, galintys paskatinti, bet kitą akimirką sunaikinti (tik, žinoma, ne tokią asmenybę kaip Žemaitė), o svarbiausia – norintys suformuoti ją, kaip rašytoją, ir jos kūrybą pagal savo įsivaizduojamą idealą. Kelias į laisvę, brandą, kūrybą – tai vis dėlto vieno kelias, todėl Višinskis ir Bitė čia vaizduojami sąlygiškai, tarsi išorinės jėgos, ne tokios pavojingos ir grėsmingos kaip Žandaras ar Prokuroras, bet jomis taip pat iki galo negalima pasitikėti.

 

Šiame groteskiškame epizode greta elegantišku raudonu šortų kostiumėliu su priderintomis tamsiai žaliomis kojinėmis vilkinčio Višinskio (Cicėnas) itin ryški aktorės Airidos Gintautaitės sukurta Bitė – ji įsitempusi, neurotiška, jai būdingi pasikartojantys ir schematiški judesiai bei gestai, tarsi atliepiantys jos įkyrių minčių šuorus. Aktorė kuria savo veikėją ryškiais fiziniais ženklais, į juos, panašiai kaip į šokį, akimirksniu reaguoja žiūrovo kūnas, todėl ji tampa atpažįstama ir artima. Įsimena, kaip susijaudinusi, mąstymo įkarštyje užsidegusi Bitė pirštais purena savo marškinių raukinius. Gintautaitė vaidina ir Doros draugę Moniką – čia ji taip pat išlaiko nerimaujančios pirmūnės toną, derantį su garstyčių spalvos apdaru ir apvaliais akiniais. Net ironizuodama bei šaržuodama savo veikėjas Gintautaitė tai daro su pagarba ir meile, todėl jos tokios ryškios spektaklyje ir ilgai gyvena atmintyje.

 

Dovilės Gudačiauskaitės kostiumuose susijungia kelios epochos, jie leidžia lengvai pereiti iš vieno laiko į kitą, ypač pagrindinei veikėjai Dorai-Žemaitei, vis persirengiančiai: nuo baltų marškinių, juodo kelnių kostiumo iki ilgo sijono. Dapkūnaitės vaidinama Dora atrodo niekuo neišsiskirianti moteris, kitaip nei jos kuriama susikausčiusi, beveik nejudanti Žemaitė. Dora tarsi neturi bruožų, juk ji tik pradeda kurti savo tapatybę. Spektaklyje pabrėžiamas jos monologas apie beprasmybę – kitaip nei pjesėje, čia neišryškinama konkreti priežastis, kadaise paskatinusi jos norą nusižudyti, todėl jis tampa universalia savo gyvenimu nusivylusios moters išpažintimi, kurią vis dėlto susilpnina mėginimas graudenti.

 

Lino Rimšos sukurta muzika nestokoja paveikių, iš aplinkos triukšmų ir kasdienybės buities garsų sukurtų momentų, palaikančių gyvybingą ritmą, kurio kai kurioms „Julijos“ scenoms kol kas dar pritrūksta. Tačiau svarbu, kad spektaklis pajudėtų, nes jame kalbama Lietuvos teatre reta feministine tema, o režisierius parodo, ką reiškia suprasti, kad tai, kas atrodė kaip laisvė, buvo tik dar vienas iš išorės primestas vaidmuo.

Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Salvijus Trepulis ir Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Salvijus Trepulis ir Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Deividas Batavičius spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Deividas Batavičius spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė, Jolanta Dapkūnaitė ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė, Jolanta Dapkūnaitė ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Kęstutis Cicėnas, Jolanta Dapkūnaitė ir Airida Gintautaitė spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Kęstutis Cicėnas, Jolanta Dapkūnaitė ir Airida Gintautaitė spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Kęstutis Cicėnas, Jolanta Dapkūnaitė ir Airida Gintautaitė spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Kęstutis Cicėnas, Jolanta Dapkūnaitė ir Airida Gintautaitė spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Julija“. D. Matvejevo nuotr.