7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Erezija nr. 2. Teatrinis Verbų sekmadienis

Julijus Lozoraitis
Nr. 14 (1335), 2020-04-10
Teatras
Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklio „Barbora Radvilaitė“ blokadinės afišos, 1992 m., dail. V. Mazūras
Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklio „Barbora Radvilaitė“ blokadinės afišos, 1992 m., dail. V. Mazūras

Mantra apie palaidus galus. Tikriausiai esti žmonių, kurie gyvena nepalikdami palaidų galų. Bet tokių neprisimenu. Visų gyvenimai – ištisos palaidų galų šūsnys, palaidų galų kupetos, palaidų galų virtinės... jie driekiasi laike pavėjui, tarsi kedenamos Žeimenos vandens žolės, tarsi nesušukuotos plaukų sruogos, kurių padrikumas kartais savaime dėl vėjo gūsio susimezga į gaivališką šukuoseną, į kažkokį savaiminį grožį, bet tai tik apgaulė, kaip ir bet koks kitas menas... neįvykdyti pažadai, negrąžintos „skolos“ ir skolos, neatsakyti laiškai, neperskaitytos ir neparašytos knygos, neatsakytas tau tartas meilės žodis... ateina laikas, kai susivoki tą klaidą nuolat daręs, ir bandai sugriebti kai kuriuos galus, kad bent keletui jų sukurtum deramą išrišimą, bet jie tik skaudžiai pliekia rimbu per veidą, ir tik susopa dar vienas randas... bet vis tiek tenka juos, tuos galus pasileidėlius, rankomis ore graibyti, ir bandyti rišti į mazgelius... nes tik tie mazgeliai bus tai, kas po mūsų liks – toks įtarimas vis įkyriai kirba insomnijos nukamuotoje sąmonėje...

 

Stengiantis surišti palaidus galus ypač pravartu pasinerti į asmeninio archyvo gelmes. Besimurkdant po senus popierius ir relikvijas, dažniausiai į paviršių iškyla būtent tai, kas aktualu. Štai trys į rulonus susirietusios savadarbės „afišos“ – vargani A4 suklijuoti lapeliai su piešiniais ir raidėmis. 1992 m. pavasaris. Balandžio 12-osios, Verbų sekmadienio, išvakarės. Mes su lėlininku Vitalijumi Mazūru šlitinėjame po apleistą Vilniaus senamiestį ir smeigiame prie tvorų šias teatro „Lėlė“ spektaklio „Barbora Radvilaitė“ „afišas“. Tvorų anuomet senamiestyje buvo daug – pastatai stovėjo apgriuvę, apleisti, niekam jie dar nerūpėjo. Iš sekretorės Aldonos nugvelbęs popierių segiklį ir nulaužęs jo svirtį, pasigaminu, ko gero, pirmą Lietuvoje „staplerį“ ir juo smeigiu savadarbes „afišas“ gatvėse visur, kur papuola. Prieš tai afišos raides išspausdinome pirmuoju Lietuvos teatruose kompiuteriu, kseroksu padauginome Mazūro nupieštą stilizuotą Barborą ir jis pats savo ranka pritapė ant viršaus jai po spalvotą verbą. Keliasdešimt tokių savadarbių „afišų“. Kitaip nebuvo įmanoma, nes pinigų teatrai tuomet neturėjo – nei reklamai, nei pastatymams, išvis niekam. Kartais nebūdavo jų ir algoms. Buvo blokada, šaltis. Teatro salėje iš lubų, iš atšalusio šildytuvo, romiai snigo smulkutės snaigės. Žiūrovai į mūsų teatrą nevaikščiojo, nes gatvėse siautėjo kitoks „teatras“. Gerai, jeigu į spektaklį susirinkdavo pusantros ar dvi eilės. Valdžia buvo leidusi teatrams išgyventi iš bilietų, kurie, pavyzdžiui, „Lėlės“ teatre kainavo pigiau už butelį pieno.

 

Iki šiol prisimenu tą gniuždantį gėdos jausmą, kai tekdavo, kaip teatro direktoriui, eiti pranešti aktoriams, kad spektaklis vėl neįvyks, nes nesusirinko žiūrovai. Ir prisimenu jų niekinančius, nusivylimo kupinus žvilgsnius, nes kas kaltas, kad nėra žiūrovų? Kalti direktorius ir bloga reklama. Ko tik nebuvome tuomet išbandę! Prieš spektaklį prie teatro degdavo deglai, aidėdavo muzika ir būdavo sustatoma reklaminė konstrukcija – tai turėjo patraukti praeivių dėmesį. Pro šalį skubančius vilniečius vos ne graibėme už rankų ir bandėme įvilioti į vidų pažiūrėti spektaklio, bent jau nemokamai. Nestabdydami žingsnio ir atsimosikavę nuo mūsų, įkyruolių, jie lėkė sau toliau gyventi gatvės politikos aistromis. 

 

Ir tai buvo labai apmaudu, nes „Lėlėje“ tuomet buvo vaidinami tikrai labai geri spektakliai – „Raudonligė“, „Donas Kristobalis...“, „Žemės dukra“, „Špesarto smuklė“, „Pelenė“... O „Barbora Radvilaitė“ apskritai buvo „Lėlės“ teatro, režisieriaus-dailininko Mazūro ir jo komandos meninių ambicijų viršūnė. Mazūras ir jo bendražygiai sistemingai ir kryptingai siekė, kad lėlių teatro menas būtų lygiavertiškai integruotas į viso Lietuvos profesionaliojo teatro panoramą. Dabar dera pripažinti, kad to, deja, taip ir nepavyko pasiekti. Meninis lėlių teatras („plastinis lėlių ir objektų teatras“, kaip tai dabar įvardija autoritetai) po visų pastangų tesugebėjo išsikovoti specifinę nišą. Bet pačios Mazūro ir jo bendražygių pastangos prasibrauti į „tikro“ teatro meninį elitą buvo labai įspūdingos.

 

Toji Mazūro „Barbora Radvilaitė“... Vis neatsistebiu ir klausiu paties kūrėjo – kaip jam tais „čeburaškų“ ir „krokodilų genų“ animacinių filmukų estetikos laikais išvis užgimė idėja apie apeigų teatrą, apie „bjauraus“ (miesčionišku požiūriu) objekto grožį, apie kaukes, kurios buvo panašios į kaukoles? Ne, sako jis, niekas manęs neinspiravo, viską sugalvojau pats – iš intuicijos, iš Norberto Vėliaus teorijų ir idėjų, kurios sklandė ore ir sunkiai prasisunkdavo iš Vakarų. O juk tikram menininkui pakanka mažytės užuominos, kad sukurtų naują kosmosą.

 

Ir dar apie teatro reklamą. Visa ta šiuolaikinė (jau buvusi) teatrų reklaminė produkcija ir strategija yra tai, apie ką sykį buvo teisingai pasakyta: „Nepaisant visos reklamos, žiūrovai vis dėlto susirinko į teatro premjerą.“ Iš pastarųjų dešimtmečių prisimenama tik viena tikrai sėkminga ir efektyvi teatro reklamos kampanija: triptikas „Aš tapsiu žvaigžde“ – „Aš žudysiu“ – „Aš emigruosiu“, Lietuvos nacionalinio dramos teatro 2011 m. sezono atidarymo šūkis. Jis nuaidėjo kaip bombos sprogimas ir jį vainikavo tikrai „bombiška“ spektaklio „Visuomenės priešas“ premjera. Toliau viso mūsų teatro reklamos, tiek virtualios, tiek realios, reikalai ėjo tik prastyn, nes nebuvo paisoma kelių kertinių taisyklių: a) teatro reklama nėra spektaklio režisieriaus ar dailininko kūrybos tąsa; visa, ką jie norėjo pasakyti, privalo būti sudėta į jų kuriamą spektaklį. Teatro reklamą privalo kurti reklamos specialistai, išmanantys (!) teatro meną; b) Teatro plakatai neturi būti „konceptualūs“, jie privalo būti informatyvūs. Labai blogai, kad iš teatrų reklaminės veiklos visai išnyko informacinės afišos, kuriose būdavo pateikta tik spektaklio metrika. Nes mūsų žiūrovai itin mėgsta skaityti instrukcijas. Teatrų plakatai dabar yra dažniausiai dailininkų (drauge su režisieriais) meninė saviraiška, skirta ir suprantama tik „saviems“ žiūrovams, kurie ir taip, be jokios reklamos, ateis į teatrą. O pagrindinę ir godotiną žiūrovų masę sudaro atsitiktiniai žiūrovai, kuriems visa ta snobiška elitinė saviraiška plakatuose nesuvokiama ir nepatraukli; c) Teatro plakatas neturi būti juodas ir jame turi būti pavaizduotas žmogaus veidas. Juodi teatrų plakatai dabar yra tapę nerašyta norma. Tiesa, juodas buvo ir mano minėtas LNDT akcijos plakatas „Tapsiu žvaigžde – žudysiu – emigruosiu“, bet ten užkoduoti kiti svarbūs teigiami dalykai.

 

Teatro plakatas privalo rėžti ir traukti akį, būti ryškus ir pastebimas. Juodai plakato dėmei, pamatytai iš pravažiuojančio automobilio ar troleibuso, lemta būti nepastebėtai. Ir dėl veidų plakatuose: žmogaus rega sukurta taip, kad į žmogaus veidą ji susikaupia šimteriopai dėmesingiau nei į bet kokį kitą objektą. Tai puikiai matyti iš mėnulio pilnaties, kuriai mūsų rega ir vaizduotė priskiria žmogaus veido bruožus, įžvelgiamus mėnulio dėmėse, nes tai suteikia mūsų regai galimybę „priartinti“ mėnulio vaizdą per pilnatį daugiau, nei jis yra matomas iš tikrųjų (palyginkite tai su pilnaties nuotraukomis). Pakanka teatro plakate ryškiai pavaizduoti išraiškingą aktorės ar aktoriaus veidą, ir tokio plakato reklaminis efektyvumas išsyk keleriopai išauga. Jis tikrai bus pastebėtas (vėl prisiminkime LNDT 2011 m. sezono atidarymo „triptiką“). Bet ne, teatrai tendencingai to nedaro. Maža to, dirbant teatre iš administracijos teko išgirsti, kad tendencingai stengiamasi nereklamuoti aktorių veidų plakatuose, „idant jie pernelyg neišpuiktų“. Tikrai absurdiška praktika, bet ji tokia buvo ir tebegyvuoja. [i]

 

Dar daug minčių kyla žvelgiant į tuos varganus savadarbius 1992 m. Verbų sekmadienio plakatukus, kviečiančius į „Lėlės“ teatro „Barborą Radvilaitę“. Dabar jau matomos visos šio teatro reklamos „šedevro“ klaidos – ir tai, kad neišryškinta, „kas, kur, kada“, kad nėra įskaitomas teatro „Lėlė“ pavadinimas, kad nepakankamai akcentuotas pagrindinis spektaklio kūrėjas Mazūras, kad nėra pateiktas spektaklio žanras ir nenurodyta trukmė bei tikslinė auditorija. Bet tai buvo tik pati pradžių pradžia, ir jo didžiausias privalumas – kad tai jau bandymas teatrui aktyviai pačiam judėti link žiūrovų, bandyti juos kviesti, suvilioti, prisijaukinti, apšviesti.

 

Beje, kad ir kaip keista, bet, kiek prisimenu, spektaklis „Barbora Radvilaitė“ aną 1992 m. Verbų sekmadienį vis dėlto įvyko. Pora dešimčių žiūrovų su verbomis rankose nuo Aušros vartų vis tik pasuko mūsų teatro link. Jeigu taip buvo iš tikrųjų, tuomet tai tikrai didelis laimėjimas.

 

B. d.

 

 

[i] Sąmoningai neminiu virtualios teatro reklamos, nes tai atskira sritis, bet ten karaliauja tos pačios nuodėmės: ją kuria teatro specifikos neišmanantys žmonės ir tie, kurie nesugeba ar nemato reikalo įsijausti į žiūrovų psichologiją.

Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklio „Barbora Radvilaitė“ blokadinės afišos, 1992 m., dail. V. Mazūras
Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklio „Barbora Radvilaitė“ blokadinės afišos, 1992 m., dail. V. Mazūras
Barboros Radvilaitės kaukė iš spektaklio „Barbora Radvilaitė“, dail. V. Mazūras
Barboros Radvilaitės kaukė iš spektaklio „Barbora Radvilaitė“, dail. V. Mazūras
Lietuvos nacionalinio dramos teatro 2011 m. sezono atidarymo plakatas
Lietuvos nacionalinio dramos teatro 2011 m. sezono atidarymo plakatas