7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Wish You Were Here“. Viliuosi, kad ir tau viso to teko

Keturių dalių teatrinių erezijų sonata

Julijus Lozoraitis
Nr. 11 (1332), 2020-03-20
Teatras
Grupės „Pink Floyd“ 1975 m. albumo „Wish You Were Here“ viršelis
Grupės „Pink Floyd“ 1975 m. albumo „Wish You Were Here“ viršelis

Buvo tų ypatingų koronavirusinių metų žvarbusis žiempavasaris. Tąsyk mane vežęs pavėžėjimo firmos vairuotojas – solidus žilagalvis džentelmenas su liuksusiniu, irgi jau pagyvenusiu, audi limuzinu geltonomis odinėmis sėdynėmis. Iš pradžių rokonė tarp mūsų klostėsi tokia, tarsi keleivis aptarnautų vairuotoją, o ne atvirkščiai. Ma jį bala, pagalvojau, nesu iš tų liguistai ambicingų. Dešimties minučių įprastos kelionės visuomet pakanka trumpam, bet išsamiam standartiniam interviu: ar seniai tamsta uždarbiaujate pavėžėjimu?.. Aš irgi, kaip ir ponas vairuotojas, jau dvejus metus esu pensininkas, bet nevairuoju. O kurių metų ponas vairuotojas gimimo?.. Aš irgi... O kurį mėnesį gimęs?.. Ir aš taip pat... O kurią dieną?.. A-a-a, na, tai vis tik esu savaite už jus senesnis: esu dvynys ant vėžio ribos, o tamsta esate jau tikras vėžys... Kiek, sakote, kartų buvote vedęs?.. Ir aš tiek pat... Ir tik paskutinioji pagimdė jums vaiką? Kiek, sakote, jūsų sūnui metų? Dvidešimt dveji? Ir maniškiam tiek pat...

 

Kelionei pasibaigus, solidus ponas puolė paslaugiai krauti mano nešulius iš bagažinės ir prišokęs abiem rankom šiltai ir tvirtai suėmė mano plaštaką. Kaip ir mano, jo akys buvo pilkai žydros, šiek tiek šelmiškos. Skvarbiais žvilgsniais sekundę tyrinėjome vienas kitą: kur šiame kitame žmoguje slypiu aš? Po to nusikuičiau link savo durų, o žilagalvis likimo klonas pamosavo nuo vairo ir sušuko iš visų plaučių, jau tarsi giminei: „Svarbiausia – saugok sveikatą!“ Ir nuvažiavo...

 

Po to ilgai negalėjau atsitokėti... Netgi ne nuo minties, kad, pasirodo, visas tavo gyvenimas nėra unikalus, kad jis tik dar vienas Dangaus tėkštas trafaretas; o nuo to jausmo, nuo tos sekundės, kai mudu, žilagalviai seniai, susiėmę rankomis, karštligiškai žvilgsniais ieškojome savęs veide kito žmogaus, kurio dar prieš dešimt minučių išvis nepažinojome...

 

Ir dar pagalvojau: kaip seniai nemačiau, nepastebėjau, nesu patyręs teatre šito fantastiško, viską iš esmės į gera keičiančio jausmo: kai vienas žmogus (žiūrovas) įsijautęs žvelgia į veidą kito žmogaus (vaidinančio aktoriaus), ieško jame savęs, ir atranda! „Wish You Were Here...“ 1975 metai, du vyrai dvyniai stovi susikibę rankomis, vienas jų liepsnoja... Pasirodo, tam vaizduotę žadinančiam jaunystės vaizdeliui iš grupės „Pink Floyd“ kultinio vinilo į gyvenimo pabaigą buvo lemta gauti tokį logišką išrišimą...

 

*  *  *

 

Rašau į feisbuko mesendžerį dailininkei Giedrei Brazytei: štai nuotrauka iš senos knygos apie priešistorines teatro ištakas „Teatro kilmė“[i] .

 

Jau pusšimtį metų nuolat turiu tą knygą šalia. Tai didelis, storas ir puošnus foliantas, beveik albumas, su įklijuotomis apeiginių kaukių ir kostiumų iliustracijomis – afrikiečių, japonų, kinų, actekų... Vaikystėje ypač žadino vaizduotę kaukių iš tikrų žmogaus kaukolių paveikslai; ne tiek dėl šiurpumo, kiek dėl nuostabos – kam išvis to reikėjo?

 

Rodau dailininkei nuotrauką tos šamano kaukės, kuri žvelgia į dangų, t.y. Dievą, – kaip ir Brazytės apipavidalintame spektaklyje „Kalniukas“ (minėjau tai savo recenzijoje[ii]). Knygoje parašyta: „Slaptosios vyrų apeigų sąjungos „Poro“ šamano kaukė, XX a. 30-ieji, Vakarų Afrika“. Kitame šaltinyje randu tos pačios „Poro“ sąjungos apeigų dalyvių berniukų nuotrauką ir prarandu amą... Klausiu dailininkės: ar jūs tai žinojote, matėte, nukopijavote? Ji taip pat labai nustemba ir dievagojasi, kad sukūrė tą patį grynai savo kūrybinės intuicijos vedama. Tai tik sustiprina mano įsitikinimą, kad priešistorinis, antropologinis teatras vis dažniau ir giliau tarpsta mūsų scenose...

 

*  *  *

 

Atpažinti save kitame... Šiuolaikinio šokio teatro „Dansema“ vadovė Birutė Banevičiūtė yra išmani spektaklių kūdikiams meistrė. 2015 m. jos vaidinimas „Spalvoti žaidimai“ pelnė „Auksinį scenos kryžių“ ir įteisino šio žanro nišą kaip visavertę. Nors iki šiol ir iš specialistų tenka išgirsti paniekinamą repliką: „Ai, tai čia – tik kūdikėliams...“ Iš tiesų – nieko panašaus.

 

Žiūrime naujausią šios srities Banevičiūtės darbą „Pasaulėliai“ Kauno valstybiniame lėlių teatre (premjera įvyko 2020 02 22). Šįsyk choreografė ir režisierė drauge su patyrusia, Jono Vaitkaus kūrybinių kadrų kalyklą perėjusia scenografe Medile Šiaulytyte sukūrė kai ką ypatingo tiek kūdikiams, tiek jų tėveliams. Vyksmas vyksta teatro scenoje, naudojamoje kaip paviljonas, apskritoje saugioje paminkštintoje arenoje. Per tos arenos vidurį sukurpta ištisa galaktika įvairaus dydžio ir spalvų minkštų kamuolių. Vyksmo eigoje baltai aprengtų lyg ateivių, lyg kosmonautų, lyg angelų (aktoriai Indrė Endriukaitė, Rokas Lažaunykas, Vigita Rudytė) rankomis valdomi kamuoliai prasiskečia, ir iš jų po vieną išnyra ir po visą šį kosmosą pradeda skrajoti kūdikių lėlės, koks pustuzinis. Tuo pat metu po areną zuja ir visa tai stebi tuzinas tikrų kūdikių, kuriems visas šis pusvalandžio trukmės, bet labai koncentruotas vyksmas yra skirtas. Atmosferą išmaniai diktuoja world ir relax music žanrų garsų mišinys (kompozitorė Rasa Dikčienė). Kūdikėliai, kurie dar tik vos pradėjo vaikščioti ir dar neišmoko kalbėti, – vieni pasineria į visa tą spalvingą teatro kosmosą drąsiai, savarankiškai ropoja ir tipena viską analizuodami ir tikrindami akytėmis ir rankytėmis, kartais ir burna; kiti – kaip ir suaugusieji gyvenime – pasirenka stebėtojų, svetimų potyrių tyrinėtojų poziciją.

 

Stebėti kūdikius, tobulai sukurtą teatro pasaulio kosmosą analizuojančius ne kaip meno, o kaip gyvenimo potyrį, yra azartiškas išbandymas visa tai iš už arenos ribų stebintiems suaugusiesiems, ypač tėveliams. Ne visi tėveliai tai ištveria, kartais puola „gelbėti“ savo kūdikių, nors tam nėra jokio akstino. Mažieji piliečiai patys instinktyviai suvokia, ką jiems daryti; niekas nesusiduria, neužsigauna, nesusimuša, nesusipyksta – atvirkščiai, apsikabina, krykštauja, dalinasi. Jų nuotaika – artistiška ir pakylėta. Kai kurie iš jų jau dabar atrodo kaip būsimieji banioniai ir bagdonai, onaitytės ir mikulionytės. Jų godžiai ir azartiškai viską aplink scenoje tyrinėjančių ir fiksuojančių akyčių vaizdas – stačiai pritrenkiantis. Ir nuo šiol jiems teatras jau nebus ta vieta, kur viską dera stebėti iš šalies, tarsi pro akvariumo stiklą; teatre dabar jie atpažins save.

 

*  *  *

 

Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) atsisveikino su dešimtmetį jam vadovavusiu Jonu Vaitkumi ir jo spektakliu „Eugenijus Oneginas“. Čia jo sukurta ši Aleksandro Puškino eiliuoto romano sceninė versija per šešetą metų pasikeitė neatpažįstamai. Pirminiame variante Oneginą vaidino lietuvių teatre daug nuveikęs Grigorijus Gladijus, ukrainiečių aktorius, nūn gyvuojantis Kanadoje. Jis suvaidino vos ketvertą „Onegino“ spektaklių. Jo partnerė, atstumtosios Tatjanos vaidmens atlikėja, buvo ukrainietė Jevgenija Gladij, jo dukra, LRDT trupės artistė, 2017 m. pelniusi „Auksinį scenos kryžių“ kaip geriausia Lietuvos aktorė. Antropologinio teatro elementai, kuriuos Vaitkus naudojo ir kituose spektakliuose, čia pasireiškė itin ryškiai, ypač Gladijaus vaidyboje. Jo vaidinamas Oneginas buvo senas, sukriošęs macho, kuris prikelia iš atminties visą savojo didžiausio nuopuolio ritualą, kad dar sykį padėtų galvą ant aukuro ir būtų gėdingai paaukotas po kerštingojo sufražizmo, kurį įkūnijo laisvę ir orumą atgavusi Tatjana, kojomis.

 

Vėliau Oneginą ir Tatjaną šiame spektaklyje vaidino kiti talentingi aktoriai ir aktorės, bet jo pirminis unikalumas ilgainiui išblėso. Stebint iš arti šio ir kitų Vaitkaus spektaklių LRDT teatre gimimą ir likimą, taip pat ir visuomeninį pastarųjų metų šurmulį aplink šį teatrą ir šį asmenį, ne sykį kirbėjo nuodėminga mintis: ar tik nebus viso to surežisavęs pats centrinis personažas, būdamas ypač išmanus žmogiškų kūrybinių galių režisuotojas? Bet ne ta banalia prasme, kad neva „pats visa tai padarė ir sulaukė už tai atpildo“, – jokiu būdu. Teko iš arti patirti, kokį galingą energijos krūvį galėdavo sukurti šis žmogus, kiek žmonių sugebėdavo įvelti į kolektyvinę kūrybą, suteikti jiems sparnus. Jo spektakliai „Anna Weiss“, „Juodvarnis“, „Fundamentalistai“, „Visuomenės priešas“ ir netgi „Eugenijus Oneginas“ yra jo puikiai įgyvendinti sceniniai pavyzdžiai viso to, ką paskui visuomenė atliko su pačiu tų spektaklių kūrėju. Todėl ir leidžiu sau kaip versiją suformuluoti tokią mintį: galbūt mūsų amorfiška, vienadienių melagingų naujienų ir apgaulingų vilionių plaikstoma visuomenė (kurios dalis yra ir teatro publika) patiria didesnę, nei manyta, mūsų scenos meno galingų asmenybių įtaką? Kiek žmonių Lietuvoje supranta, mėgsta ar apskritai yra matę Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Vaitkaus spektaklius? Labai siauras gyventojų sluoksnis. Kiek dabar mūsų žmonių yra girdėję jų vardus ir ką nors apie juos „žino“? Beveik visi. Vadinasi, tokia įtaka yra. Ir labai įmanomas dalykas, kad jie režisuoja ne vien savo spektaklius; kad jų sukurtus sceninius modelius visuomenė pasičiumpa, kaip ir bet kuriuos kitus elgesio archetipus, ir toliau juos tiražuoja. O tai, kad kūrinys kartais bumerangu sugrįžta ir suniokoja patį kūrėją, nėra jokia naujiena dar nuo skulptoriaus Pigmaliono laikų. Štai tokia autoritetinga erezija, padiktuota patirties, užgimė šių žodžių autoriaus galvoje, kaip ereziją ją dera ir traktuoti. Bet – ir priimti domėn.

 

Penktadienį, kovo 13-ąją, per patį uraganą, per pilnatį ir per pasaulinio virtualaus spektaklio COVID-19 mūsų šalyje premjerą, buvo atšauktas ir renginių ciklas „Kvadratas“, skirtas Nekrošiui, turėjęs tądien prasidėti Vilniuje, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (LTMKM). Savo kuklų vaidmenį rengėjų kvietimu ten rengėsi atlikti ir šių žodžių autorius. Norėdamas apsidrausti, o galbūt ir ko nors išvengti, jis leis sau suformuluoti štai ką: viskas turi savo pradžią. Viskas turi ir savo pabaigą, bet pradžia svarbesnė. Eimunto Nekrošiaus pradžia buvo būtent ten, kur turėjo įvykti renginys, LTMKM rūmuose, t.y. tame pastate, kai jame buvo įsikūręs Jaunimo teatro filialas, tuomet tarp savų vadintas „Liudgiriu“[iii]. Čia mažytėje scenoje 1977 m. vasario 22 d. buvo suvaidintas pirmas Nekrošiaus spektaklis „Medaus skonis“. Šio spektaklio duomenų jau yra paskelbta pakankamai, jų nekartosiu. Atminty išliko itin laisva, atvira aktorių vaidyba, netikėtas, bet labai įtikinamas vaidmenų paskirstymas ir dekoracija. Tai buvo labai keista medinė centrinė konstrukcija, panaši į giljotiną. Ją sukūrė Nadežda Gultiajeva. Dabar suprantu, kad tokia konstrukcija organizavo erdvę, kūrė aplink save stiprų energijos lauką. Tokia buvo jos funkcija. Maža to, dabar suprantu, kad ji ne tik organizavo tą spektaklį, bet ir suvaidino savo vaidmenį, tarsi nukreipiantis genas, tarsi kertinė mikroschema, padėjusi išsiplėtoti tolesnei Nekrošiaus kūrybai. Suprantu, kad tai vėl skamba eretiškai, bet ir kauniečių lėlininkų spektaklio kūdikiams „Pasaulėliai“ centrinėje dekoracijoje, kurią sukūrė Šiaulytytė ir kuri vaizduoja teatro – viso pasaulio – kosmosą, irgi galima užuosti to lygiai, diena dienon, bet prieš 43 metus „Liudgiryje“ atsitikusio įvykio ir to geno pėdsakus.

 

Ir štai neseniai visa šalis stebėjo, kaip per Nacionalinių premijų teikimą durininkų klaidos atitaisymo epizode Daukanto aikštės rūmų šeimininkas nesąmoningai, bet beveik tiksliai atkartojo spektaklio „Bado meistras“ mizanscenas. Jo Ekscelencija stengėsi būti lygiavertis partneris artistei, originalaus Nekrošiaus „Bado meistro“ atlikėjai, kuri savo meną laiko iškėlusi taip aukštai, kur jau nebesiekia nei jokios premijos, nei jokie durininkai, nesiekia ir tų durų šeimininkų suvokimas apie meną ir menininkus. Bet visa tai vyksta, ir vyksta būtent taip todėl, kad visa tai ir toliau režisuoja iš kitapus tas, kuris šį darbą išmanė ir darė geriausiai. Ir daro mūsų labui toliau.

 

Todėl kaskart, kai lankausi teatre, vis viliuosi atpažinti save vaidinančio žmogaus, aukojančio save scenai, akyse.

 

*  *  *

 

...Taigi tu manai, kad gali atskirti / rojų nuo pragaro / mėlyną dangų nuo skausmo? / Ar gali atskirti žalius laukus / nuo šaltų plieno bėgių? / Šypseną nuo šydo? / Ar manai galįs tai atskirti? / Ar tave privertė iškeisti / savo didvyrius į vaiduoklius? / Medžius į karštus pelenus? / Viltį į šaltą paguodą? / Ar tau teko iškeisti / savo kareivio dalią  / į gerą rolę narve? / Viliuosi, kad ir tau viso to atiteko... („Pink Floyd“, „Wish You Were Here“, vertė T.S. Lozoraitis, 22 m.)

 

[i] А. Авдеев. Происхождение театра. Элементы театра в первобытнообщинном строе. ГИ «Искусство», Ленинград-Москва, 1959.

[ii] Žr. J. Lozoraitis. Sibiro šamano pėdsakai Pohuliankoje, 7 meno dienos, Nr. 6 (1327), 2020-02-12. Prieiga per internetą: https://www.7md.lt/teatras/2020-02-14/Sibiro-samano-pedsakai-Pohuliankoje

[iii] Pagal Vilniaus gatvės, kuri tuomet vadinosi Liudo Giros, pavadinimą.

Grupės „Pink Floyd“ 1975 m. albumo „Wish You Were Here“ viršelis
Grupės „Pink Floyd“ 1975 m. albumo „Wish You Were Here“ viršelis
Afrikos, Meksikos ir Melanezijos teatrinių apeigų kaukės, pagamintos iš žmonių kaukolių
Afrikos, Meksikos ir Melanezijos teatrinių apeigų kaukės, pagamintos iš žmonių kaukolių
Vakarų Afrikos vyrų slaptos apeigų sąjungos „Poro“ kaukės, XX a. 4 deš.
Vakarų Afrikos vyrų slaptos apeigų sąjungos „Poro“ kaukės, XX a. 4 deš.
Spektaklio „Kalniukas“ personažų kaukės (dail. Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Kalniukas“ personažų kaukės (dail. Giedrė Brazytė). D. Matvejevo nuotr.
Grigorijus Gladijus (Oneginas) ir Jevgenija Gladij (Tatjana) spektaklyje „Eugenijus Oneginas“. D. Matvejevo nuotr.
Grigorijus Gladijus (Oneginas) ir Jevgenija Gladij (Tatjana) spektaklyje „Eugenijus Oneginas“. D. Matvejevo nuotr.
Grigorijus Gladijus (Oneginas) ir Jevgenija Gladij (Tatjana) spektaklyje „Eugenijus Oneginas“. D. Matvejevo nuotr.
Grigorijus Gladijus (Oneginas) ir Jevgenija Gladij (Tatjana) spektaklyje „Eugenijus Oneginas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasaulėlis“. Kauno lėlių teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasaulėlis“. Kauno lėlių teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasaulėlis“. Kauno lėlių teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasaulėlis“. Kauno lėlių teatro nuotr.