Teatras
Šį pavasarį edukacinis teatro festivalis vaikams ir jaunimui „Nerk į teatrą“ šventė dešimties metų jubiliejų. Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) kovo 3–7 d. vyko edukaciniai spektakliai, susitikimai su kūrėjais bei kūrybinės dirbtuvės. Festivalio organizatoriai taip pat pakvietė teatro kūrėjų iš Lenkijos, Vengrijos ir Islandijos.
Pirmasis tarptautinės programos spektaklis – „Kabóca“ lėlių teatro „Afrikos ragana“ (rež. Viktória Szántó) – atvežtas iš Vengrijos. Istoriją apie du našlaičius, ėjusius vaduoti saulės ir mėnulio iš piktosios raganos rankų, pasakojo burtininkas, pasitelkdamas muzikinius instrumentus, dainavimą bei šokį. Stebuklingoje kelionėje našlaičiams netrūko nuotykių, jie sutiko gazelę ir pelytę, kurios už suteiktą pagalbą atsidėkojo duodamos stebuklingų šerių, vėliau padėjusių vaikams įveikti piktąją raganą. Scenoje vyravo afrikietiški motyvai – dekoracijos priminė seną burtininko palapinę, buvo naudojama daug skirtingų perkusinių instrumentų. Muzika, kurią atliko pats aktorius Danny Bainas, beveik nenustojo skambėjusi. Ja ir prasidėjo spektaklis: žiūrovams renkantis į salę, aktorius jau grojo švelnaus garso mušamuoju instrumentu. Spektaklis vyko vengrų kalba, o kad žiūrovai suprastų istoriją, po kelių epizodų į sceną ateidavo vertėjas ir trumpai aptardavo įvykius. Taip net ir mažiausi dalyviai galėjo pasinerti į įdomią stebuklingą kelionę. Nors spektaklis skirtas vaikams nuo trejų metų, abejingų neliko ir tarp suaugusiųjų – kūrinys įtraukė savo pasakojimu, muzika, dainavimu, be to, matyti, kad aktorius gerai išmano afrikietiškus instrumentus ir puikiai jaučia ritmą.
Kitas lėlių teatro „Kabóca“ spektaklis „Žiedlapiai“ (rež. Szántó) skirtas patiems mažiausiems, ką tik vaikščioti išmokusiems vaikams. Kartu su tėveliais pasodinti didžiojoje NKDT salėje, jie stebėjo, kaip du sodininkai stengiasi užauginti nuostabų gėlės žiedą. Spektaklio veikėjai, mergaitė ir berniukas, supranta, kad tik muzika ir gėris padeda pumpurui skleistis, o vaikiški kaprizai ir pykčiai šį procesą stabdo. Aktoriai Krisztina Nagy ir Patrikas Milleris naudoja įvairius muzikos instrumentus nuo varpelių iki įvairiaspalvių plastikinių lazdų. Jie ne tik groja – pumpurui išsiskleisti padeda ir šokis. Grakštūs judesiai įtraukia mažuosius žiūrovus, dėl dinamiškumo tampa įdomiau stebėti spektaklį. Pagaliau gėlei pražydus mažiausi teatro gerbėjai pakviečiami į sceną kartu pasidžiaugti pumpuro grožiu. Čia jie gali groti varpeliais ir palįsti po žiedlapiais. Smalsūs mažyliai tuo noriai užsiėmė, jiems buvo įdomu pamatyti, kas slepiasi po žiedlapiu, taip pat jie stengėsi susipažinti su aktoriais ir kitais vaikais.
Festivalio programoje parodytas ir islandų teatro „Bird & Bat“ spektaklis „Vera ir vanduo“ (choreografė Tinna Grétarsdóttir). Pagrindinė jo veikėja yra mergaitė, kuri džiaugiasi lietingu oru ir stipriu vėju. Ji žaidžia balose, šoka lietuje, stengiasi atlaikyti stiprius vėjo gūsius. Prastas oras žmonėms dažniausiai asocijuojasi su bloga nuotaika, tačiau spektaklio veikėja parodo, kaip neprarasti ūpo net tokiu oru. Spektaklyje Snædís Lilja Ingadóttir personažo jausmus perteikė per šokį, panaudodama ir scenoje esančius butaforinius daiktus – įvairaus dydžio mėlynus skėčius ir vandens pripildytus balionėlius, simbolizuojančius lietaus lašus. Kaip įprasta mažyliams skirtuose spektakliuose, pabaigoje žiūrovai buvo kviečiami kartu pasilinksminti lietuje: mažieji galėjo pasidžiaugti mėlynaisiais skėčiais ir patirti pasaulį per lytėjimą, susipažinti su pačia Vera.
Festivalyje parodytas ir spektaklis paaugliams „Hamletas“. Lenkų „Walny Teatr“ režisierius ir aktorius Adamas Walny pasinaudojo lėlėmis marionetėmis, kad jauniesiems žiūrovams atskleistų tragedijos principus. Lėlės čia naudojamos neįprastu būdu – jos uždarytos dideliuose vandens akvariumuose, o jų judėjimas yra nevalingas ir negrakštus. Tai atspindi ribotą veikėjų mąstymą, negalėjimą matyti to, kas yra anapus stiklo. Spektaklis prasideda į sceną atėjus vieninteliam „gyvam“ aktoriui (Walny), jis žiūrovams prisistato kaip Hamleto tėvo šmėkla ir paaiškina, kad jį gali matyti tik tie, kurie nėra vandenyje. Apžvelgus sceną pasirodo, kad vienintelės lėlės ne akvariumuose – pats Hamletas ir kelios žuvys. Spektaklis vyko lenkų kalba, lietuviškai jį sinchroniškai įgarsino vertėja, taip žiūrovai galėjo suprasti veiksmą ne tik iš judesių.
Festivalyje taip pat parodytas šio lenkų teatro spektaklis apie orkestro vadovą „Nojus“ (rež. Walny). Pabėgus visiems muzikantams, Nojui pačiam tenka sugroti kūrinį „Tvanas“. Visi instrumentai scenoje tampa įvairiais gyvūnais, taip primenant garsiąją istoriją apie arką, kuri, kilus potvyniui, turėjo išgelbėti gyvūniją. Dirigentas stengiasi nepasiduoti ir parodyti žiūrovams tai, ko šie tikėjosi. Instrumentai, kaip ir jų forma, nėra standartiniai: fortepijoną atstojanti žirafa skleidžia varpų garsus, krokodilas – surūdijusio besisukančio diskinio pjūklo girgždesį. Taip kyla suvokimo disonansas, smegenims spendžiami spąstai: juk matydami krokodilą iškart įsivaizduojame jo galingų žandikaulių caksėjimą, bet vietoj to išgirstame netikėtus garsus, išmušančius iš vėžių. Antroje spektaklio pusėje, žiūrovams jau suprantant instrumentų veikimo principą, į salę kviečiami mažieji lankytojai. Jų padedamas Nojus pagaliau sugroja finalinę simfoniją. Ši spektaklio dalis žiūrovams labiausiai patiko: netikėtai pakitęs spektaklio tempas išjudino ir vaikus, ir suaugusiuosius. Istorijos pabaigoje Nojus pasiekia sausumą, tačiau negali pasirinkti tarp gyvenimo žemėje ir muzikos Nojaus arkoje. Toks režisieriaus spendimas palieka atvirą klausimą, kaip Nojus turėtų pasielgti, tad žiūrovai dar ilgai gali apie tai mąstyti.
Šių metų tarptautinė „Nerk į teatrą“ programa atitiko festivalio temą: pažinimo vandenynai. Hamleto veikėjai panardinti vandenyje, Nojus dirigavo kūrinį „Tvanas“, o Vera parodė, kaip reikia džiaugtis lietumi. Taip pat festivalis mažuosius žiūrovus nukėlė į Afrikos glūdumas bei leido atsidurti po nuostabiu gėlės žiedu.
