Teatras
Aistė Šivytė
„Versmė“: Lietuva – Suomija
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis LNDT (I dalis)
Lapkričio 20–25 d. įvairias Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) erdves vėl apgyvendino, praeitus metus virtualioje erdvėje praleidęs, šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“. Skaitymų bei spektaklio eskizo forma žiūrovams pristatytos šešios (dvi lietuvių, viena latvių ir trys suomių) pjesės. Šioje pirmoje teksto dalyje – apie tris, lietuvių ir latvių, pjeses.
Miglė Munderzbakaitė
Vapsvos negali negelti
Nino Maglakelidzės spektaklis Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Vėsų lapkričio 18-osios vakarą Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) žiūrovai turėjo du puikius, bet labai skirtingus pasirinkimus: pasinerti į 10-ojo dešimtmečio pradžion nukeliantį spektaklį „Remyga“ (pagal Rimanto Kmitos pjesę; rež. Oskaras Koršunovas), atvykusį gastrolių iš Šiaulių dramos teatro, arba pamatyti kartvelų režisierės Nino Maglakelidzės NKDT sukurto spektaklio pagal 2012 m. Ivano Vyrypajevo parašytą pjesę „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ premjerą. Atgarsiai, sklidę tiek iš Didžiosios, tiek iš Ilgosios salės, liudija, kad pasirinkdami, regis, stipriai neprašovė nei vieni, nei kiti. Bet šis tekstas – apie „Vapsvas...“, praeities šmėklas ir įvykius, geliančius ne tik lapkritį, bet ištisus metus.
Greta Vilnelė
Nepatogus teatras
„Taško teatro“ monospektaklis „Būti“
Vadovaujantis beveik prieš metus, sausio 24 d., Lenkijos Konstitucinio Tribunolo išleistu nuosprendžiu, abortą šalyje atlikti legalu tik išprievartavimo ir kraujomaišos atveju arba jei kyla mirtinas pavojus motinos gyvybei. Tūkstančiai moterų išėjo į gatves protestuoti prieš šį itin konservatyvų valdžios sprendimą. Ilgą laiką šis provokuojantis įvykis atgarsio Lietuvos scenos mene taip ir nesulaukė.
Rimgailė Renevytė
Visos biografijos meluoja
Árpádo Schillingo spektakliai
„Didžiausia mano baimė, – rašo Czesławas Miłoszas, – kad apsimetu kuo nors, kas nesu.“ Didžiausia mano baimė, – antrinu Miłoszui, – kad apsimetu tuo, ko apskritai nėra. Ši mintis vis lenda į galvą, kai daugiau laiko praleidžiu teatre, kai per storas sienas nepastebiu, kaip keičiasi diena, kai nebesuseku ne tik savaitės dienų, bet ir mėnesių vardų, kai kur kas giliau kvėpuoju teatro dulkėmis nei vėju.
Ieva Tumanovičiūtė
Apatiško kūno geismas
„Fedros meilė“ Oskaro Koršunovo teatre
Nuo antikos laikų egzistuoja daugybė Fedros, įsimylėjusios savo posūnį Hipolitą, istorijos variacijų. Žymiausios siužeto interpretacijos – Euripido, Senekos ir Jeano Racine’o. Euripido tragedijoje „Hipolitas“ Fedra vaizduojama kilni, o jos aistra prilyginama ligai. Hipolitas – entuziastingas medžiotojas, nekenčiantis moterų mizoginas, bet kartu tyras ir drovus. Visas veiksmas yra Afroditės plano dalis, skirta jam pamokyti, kad nebūtų toks išpuikęs ir jai nusilenktų.
Ingrida Ragelskienė
Nubuskite
Spektaklis „Miegantys“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
2021-ieji mūsų Viešpaties metai, lapkričio 7-oji, 16 val., Naujoji Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) salė. Per keletą apsilankymų spėjau priprasti prie keistai pasišiaušusio, į visas pasaulio šalis vilnijančio rusvo fojė kilimo. Mano pėdos prisideda prie jo pašiaušimo – kas kartą unikalaus, priklausančio nuo tą vakarą teatre susirinksiančių žiūrovų. Keletą kartų bandžiau „selfintis“ gražiomis linijomis lūžtančių medinių sienų fone – nelabai pavyko... Užtat dievinu naujuosius LNDT moterų tualetus – dėl jaukios šviesos ir išmanių vandens, muilo, oro dozatorių. Puikus naujasis senasis teatras, kuris po dalinės rekonstrukcijos prisijaukino žiūrovus kosminiu greičiu – žinoma, visų pirma dėl sėkmingų premjerų.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą
Šešerius metus kartu mokėmės, kaip suprasti teatrą, šiemet tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ kartu keliavome, žiūrėjome, diskutavome ir dėliojome Lietuvos teatro vitrinos programą. Dažną vakarą prasilenkiame spektakliuose, tačiau vis labiau norisi ne tik trumpai apibendrinti pamatytų spektaklių įspūdžius, ne tik perskaityti viena kitos mintis kultūrinėje spaudoje, bet ir diskutuoti, pasidalinti tuo, kas lieka už recenzijų formato, uždaruose pokalbiuose ar mintyse. Taip gimė idėja keistis laiškais, nes paraštėse kartais slypi svarbių ir įdomių dalykų. Šiai dialogo formos serijai pavadinimą „Iš mūsų vaidybų“ skolinamės iš Balio Sruogos, ne tik dėl skambesio, bet ir dėl Sruogos rašymo stiliui būdingos saviironijos bei rašytojo siekio teatrą matyti ne vien iš teatro pusės.
Viktorija Sinicyna
Nihilizmas su aukštakulniais
Artūro Areimos teatro spektaklis „Faust is dead“
Pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje MTV buvo ant bangos, o kiekvienuose namuose – po televizoriaus dėžę. Nešiojamieji kompiuteriai dar nelindėjo dažno praeivio kuprinėje, o apie belaidį internetą kiekviename prekybos centre nutuokti galėjo nebent kokio nors filmo herojus, grįžęs iš ateities.
Miglė Munderzbakaitė
Ar Kaligula gali būti savaime aktualus?
Agniaus Jankevičiaus spektaklis Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Pasibaigus karantinui ir sezono pabaigoje teatrams vėl atvėrus duris, birželio viduryje Nacionalinis Kauno dramos teatras žiūrovus gyvai susitikti pakvietė į Albert’o Camus „Kaligulą“, režisuotą Agniaus Jankevičiaus. Nuo premjeros prabėgus šiek tiek laiko, siūlau atsigręžti į režisieriaus pasiūlytą „Kaligulos“ versiją.
Birutė Mar
Iliuzijų spektaklis vaikams apie jausmus
Ansamblio „Degam“ spektaklis „Saldainių lietus“ teatre „Pradžia“
Ko reikia, norint sėkmingai kurti teatrą vaikams? Spindinčių aktorių akių. Sceninio veiksmo lengvumo ir žaismės. Ne per sudėtingo ir išradingo scenarijaus, įsimenančios muzikos, spalvų, gebėjimo įtraukti mažuosius į veiksmą. Ir, žinoma, meilės jiems. Jei visa tai yra ir spektaklis režisieriaus profesionaliai sustyguotas, jaunieji žiūrovai džiūgauja ir atgalinis ryšys – garantuotas.
