7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Iliuzijų spektaklis vaikams apie jausmus

Ansamblio „Degam“ spektaklis „Saldainių lietus“ teatre „Pradžia“

Birutė Mar
Nr. 36 (1401), 2021-11-12
Teatras Kultūra vaikams
Šarūnas Gedvilas ir Urtė Smulskytė spektaklyje „Saldainių lietus“. M. Stankaičio nuotr.
Šarūnas Gedvilas ir Urtė Smulskytė spektaklyje „Saldainių lietus“. M. Stankaičio nuotr.

Ko reikia, norint sėkmingai kurti teatrą vaikams? Spindinčių aktorių akių. Sceninio veiksmo lengvumo ir žaismės. Ne per sudėtingo ir išradingo scenarijaus, įsimenančios muzikos, spalvų, gebėjimo įtraukti mažuosius į veiksmą. Ir, žinoma, meilės jiems. Jei visa tai yra ir spektaklis režisieriaus profesionaliai sustyguotas, jaunieji žiūrovai džiūgauja ir atgalinis ryšys – garantuotas.

 

Teatre „Pradžia“ vykusio premjerinio spektaklio „Saldainių lietus“ kūrėjai į teatrą vaikams žvelgia būtent taip.  Jau pati teatro erdvė (jis įsikūręs „Ogmios mieste“ Vilniuje) – primenanti namus. Čia telpa iki šimto žiūrovų. Atėję vaikai ir tėveliai privalo nusiauti batus, nes salėje – kaip namuose – žengi ant minkšto švaraus kilimo; erdvė kompaktiška ir jauki. Scenoje – netrukus prasidėsiančio spektaklio „Saldainių lietus“ dekoracijos (scenografė ir kostiumų dailininkė Vita Eidimtaitė): rožinių ir melsvų atspalvių kėdutės ir stalelis – tarsi magiškas žaidimų kambarys. Vėliau į jį įžengs tų pačių atspalvių kostiumais vilkintys aktoriai, o scenos dešinėje klavišine klaviatūra gyvai muzikuos spektaklio kompozitorė ir muzikantė Ieva Marija Baranauskaitė, lyg kokia Garsų šalies burtininkė...

 

Pasak scenarijaus autorės ir režisierės Virginijos Kuklytės, „Saldainių lietaus“ scenarijus buvo kuriamas improvizuojant drauge su atlikėjais (aktorių ansambliu „Degam“), konsultuojantis su psichologe ir vaikų psichoterapeute Aušra Kuriene. Pasak kūrėjų, tai iliuzijų spektaklis apie jausmus, kuriuos vaikams ne visada leidžiama išgyventi, – dažnai suaugusiųjų iš anksto nusprendžiama, kas gerai, o kas blogai, kas mandagu, o kas ne. Taip vaikų jausmai nuvertinami, daugelis vaikystėje neišgyventų, nuslopintų emocijų vėliau sugrįžta bumerangu... Tad spektaklio kūrėjų siekis – padėti vaikams įvardyti jų emocijas, o tėvams tai galimybė rasti sprendimus, kaip kūrybiškai išspręsti šeimoje kylančias emocijų audras. Režisierės norėta pažvelgti į šiuolaikinių tėvų ir vaikų santykių aktualijas, tad ir spektaklio veikėjai – nūdienos pasaulio gyventojai: Tėtis ir jo penkiametė dukra Urtė (vaidmenis atlieka aktoriai Šarūnas Gedvilas ir Urtė Smulskytė).

 

Spektaklio įžangoje režisierė mažųjų žiūrovų paprašo neperžengti raudono siūlo, skiriančio žiūrovų salę nuo scenos, ir neiti į sceną, kol nebus aktorių pakviesti. Žiūrovai paklūsta išsyk, o spektakliui vykstant aktorių pakviesti surinkti spalvotus kamuoliukus – džiaugsmingai bėga ir ropoja scenon, mėto juos, krykštaudami iš džiaugsmo (tai vienas gražiausių spektaklio epizodų).

 

„Saldainių lietaus“ dramaturgija nesudėtinga, galima išskirti tris spektaklio dalis. Pirmoji prasideda suskambančia mobiliojo telefono melodija (po režisierės priminimo žiūrovams išjungti mobiliuosius telefonus) – kalbėdamas telefonu scenoje pasirodo Tėtis, paskui jį – penkiametė jo dukra Urtė, kuri visaip mėgina tėtį privilioti į savo žaidimus. Bet tėtis niekaip negali ištrūkti iš savo telefono „pasaulio“ – rimti reikalai jam, matyti, svarbesni už vaikiškus žaidimėlius. Labai atpažįstamas vaizdelis nūdienos vaikams: suaugusieji su jais žaidžia tik „dėl akių“, o visas dėmesys – į telefoną. Urtei skaudu, nors... ji išsyk tėčiui atleidžia, kaip visi vaikai. Galiausiai gudruolė nusprendžia priversti tėtį žaisti – paslepia jo mobilųjį po kilimu. Tuomet jau tėtis stengiasi pergudrauti dukrą, norėdamas atgauti telefoną: be jo nebus galima įsijungti filmukų! Aktoriai šią „dvikovą“ kuria žaismingai, žiūrovai išsyk įsitraukia į veiksmą, atpažindami namuose patiriamas situacijas. Kai vėl pradingsta telefonas ir Urtė pasako, kad jis tikriausiai „išskrido“, tėtis paklausia: „Ir ką gi mes galime padaryti, kad telefonas atsirastų?“ Tuomet Urtė sugalvoja: „Saldainių. Daug daug saldainių!“

 

Čia prasideda antroji dalis, pati smagiausia vaikams: tai magiškas Tėčio ir Urtės žaidimas, kai pagaliau Tėtis pamiršta mobilųjį telefoną ir virsta burtininku, dovanojančiu dukrai daugybę iš dangaus (ir didelio skėčio) krintančių saldainių – ananasinių, braškinių, bananinių... Netikėtai ima lyti Saldainių lietus! Šioje dalyje vaikams išties yra kuo stebėtis: aktorius Gedvilas profesionaliai ir lengvai atlieka magijos triukus (jų režisierius iliuzionistas Rokas Bernatonis, choreografė Sigita Mikalauskaitė) – Tėčio rankose atsiranda ir išnyksta spalvoti rutuliukai-saldainiai, jie byra iš stebuklingo išskleisto skėčio... Vaikams stebuklus regėti visados smagu, o scena dar pastiprinama saldainių kvapais, kurių Tėtis-magas dovanoja ir mažiesiems žiūrovams, iš flakonėlio papurkšdamas citrusinių aromatų...

 

Trečioji „Saldainių lietaus“ dalis labiau skirta tėveliams: tėtis su dukra ima kalbėtis apie jausmus, kurių negalima užgniaužti, – reikia leisti sau pykti, liūdėti, džiaugtis. Čia vėl stebina Tėčio atliekami magiški žaidimai: mėlyni „pykčio kamuoliukai“ pradingsta jo rankose – juk pyktis gali pradingti kaip debesėlis, jį galima tiesiog nupūsti... O raudonų „meilės kamuoliukų“ gali padaugėti, jei juos kam nors dovanoji. Rutuliukų surinkti į sceną džiaugsmingai ropoja aktorių pakviesti mažieji žiūrovai... Šioje dalyje galbūt norėtųsi daugiau veiksmo – kad jausmai neliktų vien teksto lygmenio, kad Urtė labiau (iš tikrųjų!) supyktų, plėšydama Tėčio brėžinį, o su ja drauge pyktį būtų leista išlieti-išreikšti ir mažiesiems žiūrovams (vaikams juk visados taip patinka, kai leidžiama pykti!). Tuomet kontrastingesnis būtų ir spektaklio finalas – daina, bylojanti apie Tėčio ir dukters draugystę, kuri yra didžiausia dovana:

 

Man laimė kvepia slyvom,

O liūdesys citrinom...

Draugystė kvepia medumi,

O gal saldainių lietumi?  

 

Tai jau antras aktorių ansamblio „Degam“ darbas, kurį teko matyti (pirmasis, skirtas paaugliams, – „Laimės žiburys. Daugtaškis“ pagal Jono Biliūno kūrybą, režisierius Gintaras Liutkevičius). Šie spektakliai liudija, kad Kuklytė geba jautriai kalbėtis su jaunaisiais žiūrovais, pasakoti jiems atpažįstamas istorijas ir sukurti vaikams džiaugsmą teikiančią sceninę estetiką bei spektaklio visumą. „Saldainių lietuje“ jai puikiai talkina visa kūrybinė komanda bei aktorių Gedvilo ir Smulskytės duetas, scenoje gebantis žaisti ir užmegzti nuoširdų ryšį su mažaisiais žiūrovais.

 

Tad norėtųsi palinkėti „Saldainių lietaus“ kūrėjams smagios tolesnės spektaklio kelionės – kad lytų spalvotais saldainiais, o iš ryšio su žiūrovais gimtų žaismingos aktorių improvizacijos. Juk didžiausi stebuklai įvyksta žaidžiant, o žaidimas – puikus būdas išmokyti vaikus pažinti šį pasaulį ir savo jausmus.  

Šarūnas Gedvilas ir Urtė Smulskytė spektaklyje „Saldainių lietus“. M. Stankaičio nuotr.
Šarūnas Gedvilas ir Urtė Smulskytė spektaklyje „Saldainių lietus“. M. Stankaičio nuotr.
Šarūnas Gedvilas ir Urtė Smulskytė spektaklyje „Saldainių lietus“. M. Stankaičio nuotr.
Šarūnas Gedvilas ir Urtė Smulskytė spektaklyje „Saldainių lietus“. M. Stankaičio nuotr.
Šarūnas Gedvilas ir Urtė Smulskytė spektaklyje „Saldainių lietus“. M. Stankaičio nuotr.
Šarūnas Gedvilas ir Urtė Smulskytė spektaklyje „Saldainių lietus“. M. Stankaičio nuotr.
Šarūnas Gedvilas spektaklyje „Saldainių lietus“. M. Stankaičio nuotr.
Šarūnas Gedvilas spektaklyje „Saldainių lietus“. M. Stankaičio nuotr.
Ieva Marija Baranauskaitė spektaklyje „Saldainių lietus“. M. Stankaičio nuotr.
Ieva Marija Baranauskaitė spektaklyje „Saldainių lietus“. M. Stankaičio nuotr.
Šarūnas Gedvilas ir Urtė Smulskytė spektaklyje „Saldainių lietus“. M. Stankaičio nuotr.
Šarūnas Gedvilas ir Urtė Smulskytė spektaklyje „Saldainių lietus“. M. Stankaičio nuotr.