Teatras
Kamilė Žičkytė
Suaugusių vaikų karta
Spektaklis „Portalas“ Oskaro Koršunovo teatre
Lydimi sėkmės, jauni ir perspektyvūs. Kas nenorėtų tokie būti? Šį sezoną OKT studijos durys, regis, atviros visiems: spektaklius čia jau pristatė Kamilė Gudmonaitė, Darius Gumauskas, Dainius Gavenonis. Spalio 21 d. čia įvyko ir režisieriaus Manto Jančiausko spektaklio „Portalas“ premjera. Taip pat lydimas sėkmės, jaunas ir perspektyvus, bet, deja, ką tik ateistas iš darbo ir Audrius – pagrindinis dramaturgės Birutės Kapustinskaitės pjesės veikėjas.
Laura Šimkutė
Kai žaidimas tampa gyvenimu
Manto Jančiausko spektaklis „Portalas“
Visi yra girdėję posakį, kad tikras vyras per gyvenimą turi pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. Kad ir kaip kreivai šis posakis skambėtų dabar, įsišaknijęs jis gana giliai, tik reiškiasi jau kiek kitokiomis formomis. Vietoj namo – paskola, vietoj medžio – gera ir tvirta karjera. Kas paneigs, kad nemažos dalies žmonių kasdienybę iki tokių parametrų ir įmanoma sutraukti?
Goda Dapšytė
Žaidžiant Otelą, arba vargas dėl lyties
Oskaro Koršunovo „Otelas“
Daugelį metų režisierius Oskaras Koršunovas ir jo OKT / Vilniaus miesto teatras garsėjo repertuaro kredo: statyti klasiką kaip šiuolaikinę dramaturgiją, o šiuolaikinę dramaturgiją – kaip klasiką. Naujasis šio teatro spektaklis – Williamo Shakespeare’o „Otelas“, sukurtas bendradarbiaujant su Klaipėdos dramos teatro festivaliu „TheATRIUM“, – mėgina šią tradiciją tęsti. Tačiau šiandien tai jau, regis, iššūkis.
Ieva Tumanovičiūtė
Atnaujintas artumas
„Detoksikacija“ Oskaro Koršunovo teatre
Šiuolaikinėje operoje „Ledynai“ (Estijos teatras „Vaba Lava“, 2020) režisierė Kamilė Gudmonaitė tiria kartų konfliktą, pasitelkdama tėvų ir vaikų chorus. Išraiškinga, muzikali forma, įtaigus libretas (dramaturgė Teklė Kavtaradzė), šmaikščiai parodantis skirtingų kartų vertybes ir nuomonę vienos apie kitą, žiūrovų įtraukimas, prašant atsakyti į klausimus rankos pakėlimu, bei dokumentinis režisierės ir jos mamos videopokalbis matuoja nuotolį tarp tėvų ir vaikų bei mėgina suprasti, kas jį kuria ir kodėl jiems taip sunku bendrauti. Visai kitaip ši tema atsiskleidžia Dariaus Gumausko režisuotame spektaklyje „Detoksikacija“ pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę, šį rudenį papildžiusiame Oskaro Koršunovo teatro repertuarą.
Laura Šimkutė
Žanrų kokteilis su telenovelės prieskoniu
Klounados vesternas „Odisėja“
Būdavo, prieš gerą dešimtmetį per televiziją rodydavo penktadienio vakaro filmą – pasitaikydavo kaip kada, bet dažniausiai kas nors lengvo ir leidžiančio pasijuokti. Žinoma, turinys nebūdavo gilus, bet ieškodamas gylio juk ir nesijungi tokios programos. Žinai, kas laukia ir ko tikėtis. Čia trumpas interliudas.
Ieva Tumanovičiūtė
Neapykantos monologas
Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Kreicerio sonata“
Traukinio keleivis nugirsta pokalbį apie santykius, meilę, lyčių vaidmenis, o netrukus jam atsiveria priešais sėdintis vyras – papasakoja, ką suprato apie vyro ir moters ryšį, nužudęs žmoną. Šioje 1890 m. publikuotoje Levo Tolstojaus apysakoje, pavadintoje pagal Ludwigo van Beethoveno „Kreicerio sonatą“, traukinio keleivių pokalbis atspindi visuomeninį to meto kontekstą – senosios („domostrojaus“, jo principus istoriškai aprašė ir Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorėje“) ir naujosios kartos požiūrį į lyčių santykius ir šeimą.
Aistė Šivytė
Schema iš įvykio vietos
Spektaklis „Flesh“ festivalyje „Sirenos“
Išgyventi automobilio avariją – unikali patirtis. Kūnas, o kartu ir protas, patiria tai, kam jis nėra sukurtas, kam jo neįmanoma paruošti. Juk rengiantis į vieną iš daugybės kasdienių kelionių niekada nėra tikimasi pakliūti į eismo įvykį. Šokas, adrenalinas, įsijungiantys išgyvenimo instinktai ar panirimas į keisčiausią liminalinę būseną, siurrealų laukimą, kas bus toliau, kada atvažiuos pagalba, – tai patirtys, kurių neįmanoma pamiršti. Menininkų rankose toks sukrėtimas ne kartą tapo įspūdingu ir paveikiu kūriniu – muzikos albumu, performansu, dailės darbu ar pan. Spalio pradžioje šios patirties interpretaciją buvo galima išvysti ir teatro scenoje.
Viktorija Sinicyna
Vilniaus Užupis: nykstantys pasakojimai
Jaunimo teatro spektaklis „Kaip visur, kaip visi“
Klaipėdoje, šiek tiek į pietus nuo Paupio rajono, esama tokios vietos – buvęs kaimas, prie didmiesčio prijungtas tik 1996 metais. Kad tai jau miesto dalis, ilgą laiką nebuvo justi. Šaligatvių pagrindiniame kelyje nėra, visur kitur žvyrkeliai. Namų mažai, kai kurie statyti dar XX amžiuje. Mieli raudonų plytų statiniai, vokiško stiliaus tvartai, sodybos apkerpėjusiomis medinėmis ar išklerusiomis vielos tvoromis, susenusios obelys, nepaliaujamai vedančios vaisius.
Aistė Šivytė
Pasimetusiųjų karta
Kamilės Gudmonaitės „Ledynai“ festivalyje „Sirenos“
Kartų skirtumai – viena iš populiarių konflikto temų. Kur pažvelgsi, visur gali rasti jo apraiškų – naujienų portaluose neretai tenka matyti straipsnių apie tai, kad jaunoji karta serga depresija, yra kamuojama nerimo, nėra linkusi pirkti nekilnojamojo turto, daugiau užsiima individualia veikla arba pragyvena iš socialinių medijų. Visad juntama tokių teiginių potekstė, kad „jaunoji karta išlepusi, neturinti nei moralinio kompaso, nei tikro darbo ar darbo etikos“.
Kamilė Žičkytė
Tu nesi pasaulio centras
Dainiaus Gavenonio režisuotas spektaklis „Laisvė“
Bandai kažką pasakyti, bet viskas skamba banaliai. Žmonės juk retai mąsto patys. Tiksliau būtų sakyti, kad mąstome grupėmis ir daugumą sprendimų vis dėlto lemia emocinės reakcijos ir jausmai. Kartais juokaujame, kad nenorint pyktis su draugais ir artimaisiais reikia vengti dviejų esminių temų – pokalbių apie politiką ir religiją.
