Vapsvos negali negelti

Vėsų lapkričio 18-osios vakarą Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) žiūrovai turėjo du puikius, bet labai skirtingus pasirinkimus: pasinerti į 10-ojo dešimtmečio pradžion nukeliantį spektaklį „Remyga“ (pagal Rimanto Kmitos pjesę; rež. Oskaras Koršunovas), atvykusį gastrolių iš Šiaulių dramos teatro, arba pamatyti kartvelų režisierės Nino Maglakelidzės NKDT sukurto spektaklio pagal 2012 m. Ivano Vyrypajevo parašytą pjesę „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ premjerą. Atgarsiai, sklidę tiek iš Didžiosios, tiek iš Ilgosios salės, liudija, kad pasirinkdami, regis, stipriai neprašovė nei vieni, nei kiti. Bet šis tekstas – apie „Vapsvas...“, praeities šmėklas ir įvykius, geliančius ne tik lapkritį, bet ištisus metus.

Jaunosios kartos režisierė Maglakelidzė jau turi patirties, susijusios su šia Vyrypajevo pjese: ją yra pastačiusi Počio miesto dramos teatre, o šį kartą jaukinosi specifinę Kauno teatro Ilgosios salės erdvę. Lietuvos teatro žiūrovams šio šiuolaikinio rusų dramaturgo kūryba neblogai pažįstama. Režisierius Agnius Jankevičius jo pjesių ėmėsi keliskart – 2014 m. statė kinematografiško naratyvo kūrinį „Šokis Delhi“, jį 2017 m. taip pat pastatė ir Oskaras Koršunovas. 2016 m. Jankevičius režisavo pjesę „DreamWorks“, joje per keturių personažų istoriją reflektavo asmeninės biografijos ir gyvenimo suvokimą, praradimą bei tęstinumą. Istoriją apie geliančias vapsvas neseniai – 2020 m. balandį – pastatė jaunosios kartos režisierius, Koršunovo mokinys Artiomas Rybakovas. Ir tai tik dalis šio dramaturgo pastatymų Lietuvos scenoje. Kadangi literatūra mums pažįstama, galima šiek tiek nujausti, ko laukti scenoje, tad dar labiau intriguoja nežinomas užsienio kūrėjos režisūrinis braižas.

Maglakelidzė prisiėmė kūrybinę atsakomybę ne tik už režisūrines idėjas, bet ir už scenografiją, kostiumus, net muziką. Kartu su ja dirbo vaizdo menininkas Ridas Beržauskas. Ši nedidelė kūrybinė komanda lėmė spektaklio audiovizualinę vienovę bei harmoniją, vedančią į bendrą spektaklio dramaturginį ritmą. Ilgosios salės erdvę dengia įvairiaraščiai kilimai, žvilgsnį patraukia kelis dešimtmečius praeitin nukeliantis televizorius, sietynas ir saikingas indų servizas ant stalelio. Iš už lango sklindančios šviesos pamažu apšviečia tris šio spektaklio veikėjus ir kviečia pasinerti į reginį. Taip, tikrai pasinerti – čia nesulauksime jokių netikėtų ketvirtosios sienos laužymų, aktyvių bandymų įveiksminti ramiai sėdintį žiūrovą ar šokiruoti raiškos priemonėmis. Aktualumo nepraradusios Vyrypajevo pjesės režisierei nereikėjo naujinti ar perkurti – ji susitelkė į aktorių Sigito Šidlausko (Donaldas), Godos Petkutės (Sara) ir Dainiaus Svobono (Robertas) vaidybą, pasiūlė fizinės raiškos sprendimų, stiprinančių dramaturginį pamatą.

Spektaklyje palikta vietos atsiskleisti aktorių kuriamiems personažams – kiekvienas jų auga, keičiasi, tampa dinamiškesnis ir galiausiai tarsi cikliškai sugrįžta į pirminę būseną. Kūrinys turi kelis sluoksnius: pirmiausia žiūrovas supažindinamas su gana buitiška istorija, detektyviniu siužetu apie neištikimybės demaskavimą, bet galiausiai pasirodo, kad tai nėra taip jau svarbu nė vienam istorijos dalyviui, nes pasineriama į senesnę praeitį, prisiminimus, atviravimus ir kur kas toliau nei šis eilinis šeimos konfliktas vedančius klausimus. Spektaklyje svarbesnės ne išorinės, bet vidinės aktorių kuriamų personažų dramos – jie laviruoja tarp egzistencinių svarstymų ir beprotybės būsenos. Personažų egzistencines krizes keičia staigios ir emocionalios aplinkybės, pabrėžiančios jų beviltiškumą. Kūrinys konstatuoja, kad mūsų praeitis, atlikti veiksmai niekuomet neapleidžia ir kaip tos įkyrios vapsvos gali netikėtai iš kažkur išnirti ir stipriai gelti. Spektaklyje daug dėmesio skiriama ir vienas kito negirdėjimui, nesusikalbėjimui bei tikėjimui tik savo įsivaizduojama tiesa, neginčijama jos versija bei pasaulio suvokimu.

Apsukri, savo vyrą Robertą apgaudinėjanti Petkutės Sara santykinai atstovauja ir racionaliam situacijos suvokimui, bendraudama su vyriškų personažų tandemu: vienas jų – jos vyras – desperatiškai atlieka detektyvinį tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, kas kam meluoja, o kitas, Donaldas, yra visiškai praradęs savitvardą ir įsitikinęs tik savo tiesa bei pasaulio negatyvumu. Netikėti elgesio protrūkiai būdingi ir Sarai. Tarkim, siekdama suvaldyti Donaldą ji užsimoja stikline, ši dūžta, ir žiūrovai priverčiami suabejoti, ar aktorius tikrai nebuvo sužalotas.

Svobono kuriamam personažui atiteko išskirtinis vizualinis dėmesys – jo įvaizdis kinta nuo tvarkingo, kasdiene apranga vilkinčio Saros vyro iki viengungiškam gyvenimui ir laisvei pasiruošusio, iš kurorto grįžusio ryškiaspalvio, savimi pasitikinčio vyriškio, o galiausiai jis vilki šiltą, žiemišką aprangą. Taip pabrėžiamas ir laikas, skirtingi sezonai, tik problemos bei iš praeities grįžtančios vapsvos pasiruošusios gelti visada.

Maglakelidzės spektaklis „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ – tvarkingas, aktualus, nuo tradicinių raiškos priemonių nenutolstantis pastatymas, bet, nepaisant to, jo elementai išgryninti ir nugludinti, jaučiamas kūrybinės komandos bendrumas, o tai daro kokybiško meno kūrinio įspūdį.