Nihilizmas su aukštakulniais

Pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje MTV buvo ant bangos, o kiekvienuose namuose – po televizoriaus dėžę. Nešiojamieji kompiuteriai dar nelindėjo dažno praeivio kuprinėje, o apie belaidį internetą kiekviename prekybos centre nutuokti galėjo nebent kokio nors filmo herojus, grįžęs iš ateities.

Dabar gyvename toje ateityje. Plokščiuose ekranuose, dideliuose ir mažuose, įmontuotuose sienose ar telpančiuose kišenėje. Jų turinys ryja laiką, kurio – ir vėl – neišnaudojome produktyviai. Technologijų amžius, jau seniai įgavęs nebesustabdomą greitį, skleidžia neišmatuojamą įsiurbimo efektą. Žmonės iš miestų bėga į kaimus, atokias sodybas, miškus, kad tik galėtų atsikvėpti nuo to, ką išplėtojo didieji pasaulio magnatai. O kadaise gyvenantieji kaimuose norėjo geresnio gyvenimo ieškoti mieste. Gal net Mieste iš didžiosios raidės – nes juk ten galimybės mėtosi prie kiekvieno kampo.

Apie visa tai mąstyti paskatino Artūro Areimos teatre (AAT) spalio 23–24 d. įvykusi Marko Ravenhillo pjesės „Faust is dead“ pastatymo premjera. Jame rodoma hiperrealybė pažodžiui: kai pjaustomi riešai nugula internete, o tikrumo įrodymui sau ir kitiems – reali savižudybė, vėliau muzikiniais klipais nuaidinti per MTV. Išsiugdyti imunitetą tikrovės klonavimo pasekmėms labai sunku. Kur pasisuksi – reklamos, nuotraukos, retušuoti kadrai, išdailinti kūnai. Be didesnio pasvėrimo į visas puses drabstomos nuomonės, įžeidinėjimai, radikalūs išankstiniai nusistatymai  už arba prieš. Tik neretai pamirštama, kad didžiausi gyliai slypi tarp.

Pjesės „Faust is dead“ veiksmą kursto žymus prancūzų filosofas, parašęs knygą „Istorijos pabaiga ir žmonių mirtis“. Minimaliai koreguotas pavadinimas referuoja į Francio Fukuyamos veikalą, kuriame teigiama, kad nebėra alternatyvų po Šaltojo karo visa apėmusiam kapitalizmui, Vakarų liberaliai demokratijai – istorija, kaip evoliucinė ideologijų raida, pasiekė paskutinę stotelę. Amerika tapo pasaulio centru, o vakarietiškumas su visomis savo naudomis ir ydomis – universalus. Tiesa, vėliau filosofas paskelbė kitų tekstų, šiek tiek nugesinusių pirminius teiginius. Šiuo atveju svarbu suprasti Ravenhillo dramaturgijoje esančias nuorodas, kad susidarytume aiškesnį pasaulėžiūros vaizdinį, stipriai kamuojantį spektaklio veikėjas.

Atrodo, kad šiandienos žmogaus, persisotinusio vaizdiniais, niekiniais skaitalais ir visu kuo, jautra nublėsusi, todėl vadinamoji in yer face dramaturgija neturėtų šokiruoti. Pats šios stilistikos teatras labiau in yer face buvo 10-ojo dešimtmečio pabaigoje, XXI a. pradžioje. Vis dėlto Areima, kaip iš jo ir tikimasi, įterpė brutalių, vulgariai išdidintų scenų. Sukrečiamai tikroviškas prievartavimo epizodas, besimasturbuojančios moterys su in yer face vaginomis TV ekranuose; in yer face heteroseksualumui, nesančiam ir niekada net nebuvusiam vienintele galima išeitimi. Ši ir kitos Ravenhillo pjesės vis dar stipriai murkdo mūsų veidus į tai, ko kratomės kaip visuomenė, ko nenorime garsiai pripažinti.

Pagrindiniai pjesės veikėjai – du vyrai, AAT interpretacijoje – dvi moterys, aktorės Monika Poderytė ir Modesta Jakeliūnaitė. Jos perteikia pasiklydimą, išėjimo iš akligatvio paieškas per tekstą ir šiurkštų kūnų kontaktą. Knygą apie istorijos pabaigą parašiusi Poderytės filosofė ekrane rodoma kaip rafinuota, susiturėti gebanti moteris. Bet ji nusprendžia viską mesti ir tiesiog pagyventi, patirti žemiškus nuopuolius: didysis Faustas, prisižaidęs su aukštosiomis materijomis, metafiziniais gyliais, paniro į hedonistinį liūną. Seksas, narkotikai, laisvamaniška kasdienybė virto nauja norma. 

Vaikystėje Jakeliūnaitės vaidinama mergina verkdavo dėl visų pasaulyje besidedančių blogų dalykų, o suaugusi visą tą blogį kursto savo veiksmais. Stabdo tėvo Bilo (Geitso šešėlio) planus dominuoti pasaulyje, pati darydama ne ką geriau – vogdama ir slapstydama svarbius duomenis. Vėliau, kaltindama Poderytės veikėją skatinus internete sutikto vaikino savižudybę, ją nušauna. Jakeliūnaitė skleidžia desperaciją, nusivylimo būtimi ir tikėjimo šviesia, tik nežinia, ar kada sulauksima, ateitimi jauseną. Ją ir jos mažą gyvenimėlį vis labiau persveria virtualumas – bendravimas internetu, visur tampantis kamerą. Ji nori išsivaduoti iš spąstų, kuriuos, kad ir kaip nesinori to pripažinti, susikūrė pati.

Didžiausią emocinį šiurpulį spektaklyje „Faust is dead“ kelia aktorės. Jų susikurtas tarpusavio ryšys virto stipriu sceniniu duetu. Tai atvejis, kai kūrėjų įsigyvenimą į literatūrinę medžiagą, jų giluminį ryšį su pjese ir temomis galima pajusti tiesiogiai. Žiūrint į Poderytę, kartais darosi baisu: atrodo, kad per ją persifiltruoja visa dramaturgijoje užkoduotų pasaulio blogybių bjaurastis, o žiūrovams telieka sugerti iš jos tekančias emocijas. Ji tarsi tas literatūrinis personažas, kuriam teko išverkti visų pasaulio žmonių ašaras. Patikėti čia galima ne tiek pačia scenine interpretacija, kiek aktorių tikėjimu ja.