Teatras
Ieva Tumanovičiūtė
Stilinga kairė
Antano Obcarsko spektaklis „Kas nužudė mano tėvą“
Režisieriaus Antano Obcarsko spektakliai „Voicekas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2018), „Alisa“ (LNDT, 2020), „Batsiuviai“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2020) ir naujausias „Kas nužudė mano tėvą“ (LNDT, 2021) – stilingi, šiuolaikiški, persmelkti didmiesčio elegancijos ir vis ryškėjančios kairiosios minties. Pirmuosius spektaklius kūręs su dramaturgu Laurynu Adomaičiu (su juo stato ir būsimą spektaklį „Boksas“: eskizas parodytas 2021 m. šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“), ketvirtam savo pastatymui Obcarskas pasirinko Lietuvoje mažai žinomą, pasaulyje išgarsėjusį dvidešimt devynerių metų rašytoją Édouardą Louis, turintį neeilinę biografiją.
Greta Vilnelė
Dvipusis zoologijos sodas
Artūro Areimos teatro filmas-spektaklis „Našlės“
Artūro Areimos teatro (AAT) trupės pasirinkimas naują spektaklį kurti pagal Sławomiro Mrożeko tragikomediją „Našlės“ šiek tiek nestandartinis, atsižvelgiant į kelerių pastarųjų metų režisieriaus išbandytą dramaturginę medžiagą – individo išgyvenimus šių dienų pasaulyje tyrinėjančią Falko Richterio dramaturgiją bei tokių provokuojančių šiuolaikinių dramos meistrų kaip Markas Ravenhillas ir Heineris Mülleris tekstus. Dar viena AAT tendencija – vokiečių dramaturgijos inscenizacijų gausa. Tad lenkų dramaturgo Mrożeko vieno veiksmo pjesė apie klastingas našles šiame kontekste išsiskiria.
Miglė Munderzbakaitė
Tarp globalių ir asmeninių klausimų
„Kvėpavimas“ Kauno miesto kameriniame teatre
Jaunosios kartos režisierė Agnija Leonova, pakeitusi britų dramaturgo Duncano Macmillano pjesės „Plaučiai“ pavadinimą į dinamiškesnį daiktavardį „Kvėpavimas“, kviečia žiūrovus intymioje Kauno miesto kamerinio teatro Mažojoje salėje pažvelgti į dviejų žmonių santykių kasdienybę, prisodrintą globalių problemų. Lietuvos teatro scenoje ši Macmillano pjesė statoma pirmą kartą, bet prieš keletą metų režisierius Kirilas Glušajevas ėmėsi šio dramaturgo pjesės „Nuostabūs dalykai“, analizuojančios ne mažiau nūdienai svarbias problemas – gyvenimo iššūkius, depresiją. Spektaklis interaktyvus, žiūrovas kviečiamas įsitraukti į aktoriaus Martyno Nedzinsko kuriamą ir improvizuojamą istoriją.
Marija Martinaitytė
Iš atgaivintų archyvų aidintys žvilgsniai
Eglės Švedkauskaitės performansas „Žiūrėdama viena į kitą“
Gėlės scenoje ar prie jos įprastai atsiranda tik po pasirodymų. Salėje, kurioje vyks Eglės Švedkauskaitės režisuotas performansas „Žiūrėdama viena į kitą“, jau guli laukinių gėlių šūsnis – joje galima įžvelgti nuorodas ir į kūrinį įkvėpusios menininkės Veronikos Šleivytės meilę gėlėms, ir į kartu su gėlėmis karikatūriškai asocijuojamą moteriškumą. Prasidėjus vyksmui gėlės lėtai išdalinamos žiūrovams, daugiausia žiūrovėms.
Aistė Šivytė
Laiškas telefono signalui
Gildo Aleksos „Skambutis tėvui“
Daugybėje XIX–XX a. romanų galima susidurti su griežto, šalto tėvo portretu – autoritetingos, o gal labiau autoritarinės šeimos galvos, vaikus auklėjančios lyg savo pavaldinius, šykštint švelnesnio gesto ar žodžio. Jo rūpinimasis grubus ir formalus, net jei širdyje slepiasi nuoširdi meilė. Toks tėvas teko ir vienam žymiausių XX a. literatūros atstovų – Franzui Kafkai. Šis autorius mums paliko ne tik „Metamorfozę“ ar „Pilį“, bet ir labai svarbų dokumentą – adresato taip ir nepasiekusius laiškus tėvui.
Miglė Munderzbakaitė
Apie mūsų visuomenės problemas per film noir ir Disneilendo prizmę
„Planeta EGO“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre
Gruodžio pabaigą palydėjo išvyka į naują Nikolaso Darnstädto filmą-spektaklį „Planeta EGO“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Kino ir scenos kūrinys sukonstruotas iš vieno žymiausių XX a. modernizmo rašytojų Franzo Kafkos romanų „Pilis“ ir „Amerika“. Režisierius interpretuoja literatūrą, papildydamas ją savo idėjomis, kontekstais ir panardinamas į vizualiai efektingą reginį, jungiantį skirtingas medijas bei stilius.
Įsimintiniausi 2021 m. teatro ir šokio įvykiai
1. Prieštaringus jausmus sukėlęs slovėnų režisieriaus Tomi Janežičiaus spektaklio „Dėdė Vania“ Vilniaus mažajame teatre kūrybos procesas, kurio dalimi teko būti. Tai spektaklis, neabejotinai turėjęs potencialo tapti išskirtiniu kūriniu Lietuvos teatro kontekste. Šiaip ar taip, jis dosnus netikėtų vaidmenų, iš kurių visų pirma išskirčiau Ilonos Kvietkutės Sonią.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (II)
Mąstydama apie pusiausvyrą praradusią visuomenę ir feminizmą manau, kad mūsų teatre dar itin trūksta moterų kūrėjų spektaklių, todėl džiugu dėl performanso „Žiūrėdama viena į kitą“. Šį Eglės Švedkauskaitės režisuotą eskizą vertinu kaip pradžią, impulsą, kurį reikia palaikyti norint matyti daugiau šios krypties teatro.
Aistė Šivytė
„Versmė“: Lietuva – Suomija
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis LNDT (II dalis)
Teksto apie šiuolaikinės dramaturgijos festivalį „Versmė“ tęsinyje – apie tris suomių pjesių skaitymus. Pirmoje Tuomo Timoneno pjesėje „Skundęsis dėl triukšmo subadytas peiliu“ (rež. Ieva Kaniušaitė) matome autoriaus bendravardį Tuomą (Džiugas Gvozdinskas), kuris, tėvams pardavus jo vaikystės namus, atsikrausto gyventi į daugiabutį. Naujas, savarankiškas gyvenimas teoriškai skamba puikiai, tačiau jau nuo pirmų akimirkų ramiai gyventi nesiseka: vaikinas nuolat sulaukia nesibaigiančių priekaištų, yra įstumiamas į absurdiškas, kurioziškas situacijas.
Ieva Tumanovičiūtė
Nevykėliai
„Dėdė Vania“ Vilniaus mažajame teatre
Lietuvos teatre Antono Čechovo pjesės dažnai sudvasinamos ir pakylėjamos, tereikia prisiminti Eimunto Nekrošiaus ir Rimo Tumino spektaklius. Oskaras Koršunovas taip pat rimtai žiūri į „Žuvėdros“ personažus ir jų dramas. Pats Čechovas savo pjeses „Žuvėdra“ ir „Vyšnių sodas“ pavadino komedijomis, „Tris seseris“ – drama, o „Dėdę Vanią“ – scenomis iš kaimo gyvenimo. Slovėnų režisierius Tomi Janežičius „Dėdę Vanią“ traktuoja kaip komediją.
