Teatras
Vadovaujantis beveik prieš metus, sausio 24 d., Lenkijos Konstitucinio Tribunolo išleistu nuosprendžiu, abortą šalyje atlikti legalu tik išprievartavimo ir kraujomaišos atveju arba jei kyla mirtinas pavojus motinos gyvybei. Tūkstančiai moterų išėjo į gatves protestuoti prieš šį itin konservatyvų valdžios sprendimą. Ilgą laiką šis provokuojantis įvykis atgarsio Lietuvos scenos mene taip ir nesulaukė. Žinoma, tai galima pateisinti tuometiniu kūrėjų, ypač šiuolaikinio šokio menininkų, susitelkimu į kaimyninėje Baltarusijoje kilusius neramumus bei nesibaigiančią kovą už LGBTQ+ bendruomenės teises. Nors Lenkijos protestai prieš abortų draudimą pasaulio naujienų magistralėje jau tapo, kaip vokiečiai pasakytų, „Schnee von gestern“ („vakarykščiu sniegu“), lapkričio 19 d. „Menų spaustuvėje“ parodyta klaipėdiečių „Taško teatro“ monospektaklio „Būti“ premjera, režisuota Livijos Krivickaitės, tai paneigė. Spektaklio pabaiga-tęsiniu virto fotografijų paroda „Esu“, ne tik papildžiusi scenos meno kūrinį dokumentiniais elementais, bet ir užtikrinusi jam tarpdisciplininį statusą.
Spektaklis „Būti“ nėra skirtas jokiai tikslinei auditorijai, tačiau lietingą penktadienio vakarą ankštą Kišeninę salę užpildė moterų publika. Deja, vyrams salėje suskaičiuoti pakako vienos rankos pirštų. Scenos erdvėje į akis krinta virš puslankiu sudėliotų kėdžių, primenančių antikinį amfiteatrą, pakabintas kiauras netaisyklingos formos keturkampis, kurio kraštai vėliau tampa scenos apšvietimu (šviesų dailininkas Kristupas Biržietis). Bet kol šviesos neįsižiebia, ši juoda ertmė kelia asociacijų su Malevičiaus kvadratu, juodąja skyle, tarsi atspirties taškas spektaklio pradžiai bylojančia apie nepakeliamai sunkų nuosprendį, kurį teks priimti netrukus į sceną žengsiančiai moteriai.
Pasitelkiant minimalią Aistės Alksnytės kurtą scenografiją ir baltus drabužius, spektaklyje pasakojama jautri istorija apie jauną moterį Eleną, pasiryžusią abortui, tačiau prieš tai privalančią nueiti į vienuolės kuruojamą panašioje situacijoje atsidūrusių arba tai išgyvenusių moterų susitikimą. Retkarčiais aktorės Jūratės Martinaitytės vaidyba atrodė perspausta ir dirbtinė, o Dovilės Katiliūtės dramaturgija neretai buvo paveikesnė už aktorės „šokinėjimą“ tarp šaržuotų susirinkime dalyvaujančių moterų personažų. Diskusinė atmosfera tarp įvairaus plauko dalyvių priminė politinį forumą, tačiau, pasisakymams aštrėjant, ji peraugo į savotišką teismo bylos nagrinėjimą. Atviri pokalbiai, prasidėję nuo gyvenimiškų istorijų aborto akistatoje, pakrypo prie klausimų apie moters ir vyro atsakomybę santykiuose bei žmogaus laisvę.
Esminis spektaklio kulminacijoje Martinaitytės iškeltas retorinis klausimas – kodėl apie abortą šnekame taip, lyg tai būtų niekis, – buvo taiklus šūvis, įprasminantis kūrinį ir apskritai aborto problematikos reiškinį visuomenėje. Panašiai kaip Kamilės Gudmonaitės režisuotame spektaklyje „Trans Trans Trance“ septynias minutes trunkanti scena, kai aktorė Adelė Šuminskaitė savo asmeninę aborto istoriją publikai pasakoja lyg seniai pažįstamai draugei. Monospektaklyje „Būti“ ir vienoje „Trans Trans Trance“ scenoje aborto istorija tapo išpažintimi ne tik kitiems, bet ir sau. Todėl režisūrinį Krivickaitės sprendimą vienai aktorei skirti šešių skirtingų moterų vaidmenis galima laikyti durimis į geresnį netikėtai pastojusios moters, svarstančios aborto galimybę, psichologinės būsenos suvokimą. Juk tuo metu galvoje skriejanti prieštaringų minčių galybė, aplinkos spaudimas ir vidinis kritikas gali sukurti laikinai kone į šizofreniją linkusią asmenybę. Tad vienos moters atliekami šeši vaidmenys leidžia bent trumpam pažvelgti į sutrikusios be penkių minučių motinos arba vaiko atsisakiusios moters pasaulėžiūrą.
Paskutinė spektaklio „Būti“ scena padvelkė neskoningu mistiškumu: Martinaitytė ėmė vaidinti mažą mergytę. Šis reginys paliekamas interpretuoti žiūrovui. Juk net ne taip svarbu – pagimdė ji ar ne. Kertinis spektaklio akmuo paslėptas moters, suvaržytos vidinio konflikto pančių, psichologijoje. Spektaklio turinys perteikiamas gana tamsiomis spalvomis su pavieniais humoro akcentais, todėl paskutinę sceną norisi tapatinti ne su nekrologu negimusiam kūdikiui, o su moters išsilaisvinimu. Guvios aktorės vaidinamos mažos mergaitės akys – tarsi pažadas, kad nesvarbu, ką Elena pasirinks, vaikas jos nesmerks. Tik ji pati turės pajėgti su tuo sprendimu gyventi toliau.
