Teatras
Goda Simonaitytė
Kai susiburia teatro bendruomenė
Įspūdžiai iš Teatro forumo
Teatro forumas jau dvejus metus iš eilės yra vienas laukiamiausių teatrinių renginių. O tai, kad jis vyksta kovo mėnesį, likus keletui savaičių iki Teatro dienos, dar labiau išryškina jo kuriamą bendruomeniškumo jausmą – neretai gerokai stipresnį nei Teatro dienos proga vykstančioje „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje. Tam yra ne viena priežastis, čia įvardinsiu tik kelias.
Greta Vilnelė
Laike sustingusi distopija
Artūro Areimos spektaklio „Žmogus – miestas“ premjera
Režisieriaus Artūro Areimos spektakliuose minčių srauto principu grįsta dramaturgija ilgą laiką veikė kaip savarankiška sistema, beveik nesusiliečianti su šiuolaikinio pasaulio realijomis. Naujausiame darbe „Žmogus – miestas“, kovo 12 d. pristatytame Vilniaus senojo teatro Mažojoje salėje, šis santykis, regis, permąstomas. Kūrėjai tarsi įsilieja į pastaruoju metu suintensyvėjusį urbanistinį diskursą, kurį radijo bangomis puoselėja LRT Klasikos laida „Homo cultus. Žmogus ir miestas“.
Ramunė Balevičiūtė
Trikdyti, sutrukdyti, sutrikti, arba Veidų ilgesys
Justino Vinciūno premjera „Trukdis“ Vilniaus mažajame teatre
„Tu turi du veidus, – baugiai tarė ji. – Tai draudžiama. Galima nešioti tik vieną.“ Tai citata iš Tovės Ditlevsen romano „Veidai“, kurio motyvais režisierius Justinas Vinciūnas Vilniaus mažajame teatre sukūrė spektaklį „Trukdis“. Ilgą laiką nepripažintos XX a. danų rašytojos kūrinys, kartais vadinamas psichozės romanu, ne tik kelia psichikos sveikatos bei moters meninės saviraiškos klausimus, bet ir kviečia pamąstyti apie pačią žmogaus prigimtį: kokie mes esame ir kokie rodomės kitiems, ir ar galime būti iš tikrųjų laisvi, siekdami ryšio su kitais.
Daiva Šabasevičienė
Vienatvė visatos tyloje
Roberto Wilsono „7 vienatvės“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „7 vienatvės“ tapo režisieriaus ir dailininko Roberto Wilsono atsisveikinimu. Žinodamas, kad netrukus mirs, jis pasirinko vieną poetiškiausių, mistiškiausių menininkų Oskarą Milašių. Spektaklio pavadinimas – toks pat kaip Milašiaus antrojo poezijos rinkinio, kuris pasirodė dar 1906 metais. Jis taikliai atspindi dabartį. Kuo daugiau judesio aplinkoje, kuo daugiau dialogų, kalbų, nuomonių, tuo didesnė properša veriasi tarp žmonių.
Miglė Munderzbakaitė
Atminties ir vaizduotės teritorijoje
Kamerinė opera „Jūreivis“ Kauno miesto kameriniame teatre
„Ar yra priežastis, kad daiktas toks ir ne kitoks? Ar yra priežastis reali ir tikra kaip štai mano rankos?“ – tai citata iš Fernando Pessoa pjesės „Jūreivis“. Režisieriaus Jono Kuprevičiaus ir kompozitoriaus Luko Butkaus kamerinė opera (teatro „Utopia“ produkcija) sukurta pagal vienintelę Pessoa pjesę „The Mariner“ (1913). Kūrinys remiasi vadinamojo statiškojo teatro principu, kai veiksmo beveik nėra, o pagrindinė dramaturginė įtampa kuriama retoriniais pokalbiais, atmosfera ir vidinių išgyvenimų (savi)refleksija.
Ingrida Ragelskienė
Sugrąžinti lėlę į teatro epicentrą
Rimanto Driežio spektaklis „Broliai juodvarniai“
Šopka, vertepas, batlejka arba šėpa – tiek pavadinimo variantų gali turėti smailiastogis, kelių aukštų pilies bokštą primenantis, ornamentais raižytomis sienomis išsiskiriantis miniatiūrinis statinys, kuris paslaptingos šviesos nutviekstas stūksojo Vilniaus teatro „Lėlė“ Mažosios salės gelmėse. Lenkai, rusai, baltarusiai ir lietuviai šimtmečiais puoselėjo Betliejuje nutikusios gimties slėpinio didybę, virtusią autentiška liaudies teatro tradicija.
Virginija Rimkaitė
Lėlių teatre galiu išleisti sielą pasivaikščioti
Pokalbis su Klaipėdos lėlių teatro kūrėju Vytautu Kairiu
Vytauto Kairio kūryboje teatras prasideda nuo atidaus žvilgsnio ir tylos, iš kurios pamažu gimsta gyvybė. Lėlininkas, aktorius ir režisierius, jau daugiau nei dešimtmetį kuriantis Klaipėdos lėlių teatre, lėlę suvokia kaip jautrų tarpininką tarp kūrėjo ir žiūrovo, galintį atverti tai, kas dažnai lieka neišsakoma. Mūsų pokalbis – apie kelią į lėlių teatrą, kūrybines paieškas, kūrybinę tylą ir apie tai, kodėl lėlių teatras šiandien kalba ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXXI)
Klausei, ką manau „apie tokią dramaturgijos formą, kai spektaklis yra tik aidas buvusio spektaklio, filmo, knygos“, bei ar man „artimesnė interpretacija, ar inscenizacija“. Manau, nė vienas kelias neužtikrina kūrinio sėkmės – ir interpretacija, ir inscenizacija gali būti įdomios, kaip ir ne visai vykusios. Viskas priklauso nuo konkretaus kūrinio. Vis dėlto aidai ir interpretacijos man artimesnės: žiūrėti atkartojimą ar tikslų vienos meno rūšies kūrinio vertimą į kitos kalbą nėra itin įdomu.
Liepa Lydekaitė
Apie beprasmybės prasmę
Balio Ivanausko ir Artūro Dubakos spektaklis „Apie vamzdį ir mus“
Gyvenimas – ne kelias ir ne ratas. Gyvenimas – tai vamzdis, kuriuo viskas prateka, o mes stovime viduryje ir bandome suprasti, ar tai, kas teka, turi prasmę.
Greta Vilnelė
Mokykla kaip disciplinos mechanizmas
Lauros Kutkaitės spektaklio „Mokyk mane“ premjera
Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) repertuare savotišku paauglių auditorijai skirto spektaklio etalonu jau tryliktą sezoną galima laikyti režisieriaus Jono Vaitkaus „Atžalyną“. Per tą laiką ne vienas kūrėjas bandė kėsintis į šį titulą, tačiau, sprendžiant iš kuklaus rodymų skaičiaus, Jo Strømgreno „Ruletė“ didesnio žiūrovų palankumo nepelnė.
