Spektakliai tiek negyvena

Spektakliai Lietuvoje kuriami tikintis juos rodyti ilgai – bent keletą metų. Vadinasi, sukurtas darbas teatro repertuare ar galimų rodyti spektaklių sąraše įsitvirtina ilgesniam laikui greta kitų, dažniau ar rečiau rodomų scenos meno kūrinių. Atlikėjai turi jį atsiminti ir laikyti atmintyje greta kitų, naujesnių ir senesnių darbų tol, kol jis bus nebus nurašytas, o premjeros nepamatę žiūrovai arba tie, kuriuos pirmieji rodymai itin sužavėjo, galės spektaklį pažiūrėti vėliau, gal net po kelerių metų.

Spektaklių rodymo ir jų ilga- ar trumpaamžiškumą garantuojančių tradicijų yra ir kitokių, bet Lietuvoje esame priėmę ilgaamžę su visais jos privalumais ir trūkumais. Vienas įdomesnių privalumų – galimybė stebėti spektaklio augimą ir keitimąsi arba patyrinėti, kurie ir kodėl spektakliai tampa ilgaamžiai. Todėl Lietuvos ASITEŽUI pasiūlius bendradarbiauti įgyvendinant projektą „Teatras keliauja pas vaikus“ apsisprendžiau pasinaudoti galimybe pažiūrėti prieš beveik dešimt metų sukurtą spektaklį ir patyrinėti vieno scenos meno kūrinio, skirto vaikams, ilgaamžiškumo priežastis.

Klounų teatro studijos „Dulidu“ spektaklio „Arklio Dominyko meilė“ (režisierė Kamilė Kondrotaitė) premjera įvyko 2014 m., 2015 m. spektaklis buvo nominuotas „Padėkos kaukei“ – kasmet teikiamam Klaipėdos miesto teatro apdovanojimui. Nei premjeros, nei vėlesnių šio kūrinio rodymų matyti neteko iki šių metų spalio pabaigos. Tad palyginti to, kas buvo prieš beveik dešimtmetį, ir to, ką mačiau dabar, – negaliu. Kita vertus, net jei ir būčiau mačiusi, vargu ar turėčiau ką palyginti: nuo 2014 m. teatre ir pasaulyje tiek daug visko įvyko, kad iš to laikotarpio atmintyje liko vos keli labiausiai apmąstyti, išsamiausiai aprašyti ir išdiskutuoti spektakliai. O ir ne patys spektakliai – tik įspūdis, emocija.

Tiesa, iš tų spektaklių, be įspūdžio, keleto prisiminimų, nuotraukų ir vaizdo įrašų, apskritai mažai kas belikę: dauguma jau neberodomi. Ypač sukurti suaugusiesiems. Net ir patys sėkmingiausi spektakliai suaugusiesiems rečiau išgyvena ilgai – ilgaamžiškumu dažniausiai nusileidžia vaikams skirtiems kūriniams. Bet tikrai ne visada! Tai įrodo 1948 m. pastatyta, 1954, 1975, 1985, 1995 ir 2000 m. atnaujinta, daugiau nei penkiasdešimt metų gyvavusi Kazimieros Kymantaitės režisuota „Žaldokynė“ ar iki šiol teberodomi Mariaus Ivaškevičiaus dramų „Madagaskaras“ (Vilniaus mažasis teatras, 2004) ir „Išvarymas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2011) pastatymai.

Tad norint kuo ilgiau gyvuojančio spektaklio, regis, reikėtų kurti skirtus vaikams ar visai šeimai. Taip, be daugybės kitų priežasčių, yra ir todėl, kad vaikams kuriama mažiau spektaklių, ir todėl, kad jiems kai kuriais raidos etapais itin svarbus kartojimas, tad tą patį darbą galima žiūrėti ne kartą, ir todėl, kad vaikai greitai auga, taigi tas pats spektaklis sulaukia vis atsinaujinančios, jo dar nemačiusios publikos dėmesio. O bilietus perkantys ir renginius vaikams organizuojantys tėvai, darželio auklėtojai ir mokytojai žinia apie pavykusį kūrinį su kolegomis bei draugais gali dalintis dar kurį laiką, net mažiesiems žiūrovams paaugus.

Tad Kondrotaitės režisuota „Arklio Dominko meilė“ turi bent vieną svariai prie spektaklio ilgaamžiškumo prisidedančią dedamąją. O be to, kad spektaklis skirtas vaikams, šiam darbui išlaikyti žiūrovų susidomėjimą beveik dešimt metų padeda ir literatūros kūrinys, kuriuo jis paremtas. Žinoma, garsi pasaka ar populiarus autorius negarantuoja nė vieno kūrinio sėkmės, bet pirmuosius žiūrovus privilioti padeda. Šiuo atžvilgiu Vytauto V. Landsbergio „Arklio Dominyko meilė“ – tikrai geras literatūros kūrinio pasirinkimas. Pirmą kartą 2004 m. išleista knyga, kurioje pasakojama apie arklio Dominyko ir Rugiagėlės meilę, primenančią Mažojo princo ir jo Rožės istoriją, populiarumo ir skaitytojų simpatijų nepraranda iki šiol. Tad nenuostabu, kad istorija ne kartą statyta ir profesionaliame (dramos, lėlių, radijo), ir mėgėjų teatre. Net ir atsisakant kai kurių jos siužeto elementų ir spektaklio metu keičiant tekstą jau vien šios pasakos autorius bei jos pavadinimas turi galią pritraukti bilietus perkančiųjų dėmesį.

O jį išlaikyti ne vieną sezoną padeda geri spektaklio statytojų sprendimai: tinkamas pasakojimo tonas, patraukli estetika, nenusidėvinti ar lengvai atnaujinama butaforija ir t.t. „Dulidu“ tokių gerų sprendimų priėmė daug. Visų pirma kupiūruojant tekstą išryškintos dvi pasakojimo temos – meilė ir kelionė (šiame spektaklyje tampanti ir savotišku meilės išbandymu, ir savęs bei mylimosios pažinimo įrankiu). Jei Kondrotaitė būtų pasirinkusi pasakoti visą Landsbergio pasaką, spektaklis gerokai viršytų dabartinę pusvalandį šiek tiek perkopiančią trukmę ir būtų sunkiau išžiūrimas mažiesiems žiūrovams. Be to, padaugėjus veikėjų būtų lengva imti blaškytis, prarasti istorijos fokusą. Kuriant spektaklį parinktas ir tinkamas tonas: scenoje pasakojama jautriai, švelniai, su vaikams ir tėvams suprantamo humoro intarpais. Būtinybė keisti amžėjančius aktorius, ištinkanti visus ilgiau gyvuojančius spektaklius, čia apeinama pasirinkus istoriją perteikti ne tik gyvu planu, aktoriams Kondrotaitei ir Liudui Vyšniauskui tiesiogiai bendraujant su publika, bet visų pirma – lėlėmis. Neišvengiamas lėlių nusidėvėjimas šioje „Arklio Dominyko meilės“ interpretacijoje problema netampa, nes spektaklio lėlės (rugiagėlė ir arklys, žvaigždės, saulė, drugeliai, šalna, kupranugaris, meška ir t.t.) – popierinės, tad lengvai atnaujinamos.

Popierinės, origamio technika sukurtos lėlės prisideda ir prie to, kad nesensta šio spektaklio estetika (dalininkė Liuda Liaudanskaitė). Skoniams ir stiliams per dešimtmetį pasikeitus ne vieną kartą, keletą šimtmečių populiarus origamis nepraranda patrauklumo. Be to, artimas vaikams, ganėtinai naują teatrinę aplinką priartinantis prie pažįstamos mokyklos ir namų aplinkos, kur dažniausiai ir jie patys yra išmėginę popieriaus lankstymo meną. O tai, kad „Dulidu“ – keliaujantis teatras, leidžia spektaklius dar labiau priartinti prie žiūrovų ir jiems įprastą mokyklos (pvz., projekto metu rodant spektaklį Utenos Aukštakalnio pradinėje mokykloje) ar miesto erdvę paversti teatrine. Be to, leidžia kūrinį pristatyti vis naujai, skirtinguose šalies kampeliuose įsikūrusiai auditorijai.

Ilgai gyvuojantys spektakliai susiduria ir su sunkiai įveikiamu aktualumo praradimo pavojumi. Ypač jei yra skirti suaugusiesiems: pasaulio ir mūsų gyvenimo aktualijos nuolat keičiasi, net ir vadinamosios amžinos temos vis mainosi aktualumo hierarchijoje. Teatrui vaikams aktualumą prarasti sunkiau. Taip dažniausiai nutinka įsitvirtinant naujoms pedagogikos, auklėjimo tradicijoms, keičiantis vietiniams ar tarptautiniams teisės aktams. Vis dėlto žiūrint „Dulidu“ pasiūlytą „Arklio Dominyko meilės“ interpretaciją neapleido jausmas, kad spektaklis apie meilę ir kelionę, kaip kito ir savęs pažinimo įrankį, būtų aktualesnis pasirinkus kitokią literatūrinę medžiagą. Visų pirma tokią, kurioje meilės tema plėtojama be užuominų į romantinę meilę, mažiesiems žiūrovams dar nelabai pažįstamą įsimylėjimą.

Bet gal ir neprivalo viskas, kas rodoma scenoje, mažiesiems žiūrovams būti suprantama. Svarbiausia vaikams nemeluoti, išlaikyti jų dėmesį ir pasiūlyti iš spektaklio erdvės išlydinčių emocijų bei įspūdžių. O idealiu atveju – ir įkvėpimo kurti lankstant, vaidinant ar režisuojant.  „Arklio Dominyko meilės“ kūrėjams tai pavyksta jau beveik dešimt metų.

Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS projektą „Teatras keliauja pas vaikus“ ir šį straipsnį remia Lietuvos kultūros taryba