Teatrinė kalba skatina suvokti praeitį

Aktorė Rugilė Latvėnaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Gyvenimas dar prieš akis“ (rež. Kirilas Glušajevas, Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2023), „Žemaitėjė“ (rež. Darius Rabašauskas, KJT, 2023), „Mimozos ir sirenos“ (KJT, 2022), „Miškelis“ (rež. Valentinas Masalskis, KJT, 2022), „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, KJT, 2021), „Jūrinės šviesos“ (rež. Jonas Tertelis, KJT, 2020), „Motina“ (rež. Rabašauskas, KJT, 2019), „Graži ir ta galinga“ (KJT, 2018), „Autonomija“ (Schillingas, Jaunimo teatras, 2018) ir kt.

Kaip aktorė ir muzikantė esate sukūrusi įvairių darbų. Kas lemia jūsų kūrybinį procesą ir įkvepia meninę kelionę?

Didžiausias įkvėpimo šaltinis – kiti žmonės ir įsimylėjimas. Toks, kai nematai nieko kito, tik tą vienintelį žmogų, – tai gali būti mylimasis, mokytojas, autoritetas ar tiesiog gražus asmuo gatvėje. Taip pat inspiruoja kolegų kūryba. Mūsų sritis tokia plati – tiek gerų aktorių, režisierių, spektaklių, performansų, uždegančių kūrybinę ugnį. Pavyzdžiui, kaip mūsų projekte „Graži ir ta galinga“ atsirado instrumentas, kuriuo groju? Avinjono teatro festivalyje pamačiau aktorę, muzikuojančią būgnais, ir užburta pasirodymo pati puoliau mokytis įvaldyti šį instrumentą. Prie įkvėpimo šaltinių prisideda ir jaunimas – mano studentai, neleidžiantys atsipalaiduoti, užsilaikyti vienoje vietoje: jie duoda spyrį, kuris ne visada patogus sudėtingame kūrėjo kelyje.

Kaip gyvenimas Klaipėdoje veikia jūsų meninę perspektyvą ir kūrybos temas?

Visų pirma, nesu klaipėdietė – atvykau iš Šiaulių, prieš tai gyvenau Vilniuje. Prireikė laiko, kol prisijaukinau Klaipėdą. Vis dėlto čia visur ošia – mieste, prie jūros, galvoje, būtent prie to teko prisitaikyti, o ir erdvės labai daug, joje gali pasiklysti. Erdvė diktuoja vienatvę. Nuo pat pradžių Klaipėdoje jaučiuosi vieniša, bet tai suteikia ir galimybių. Negalėčiau gyventi tokiu tempu kaip Vilniaus kūrėjai, nežinočiau, kaip susikoncentruoti. Klaipėdoje su kolegomis užsidarome juodoje dėžutėje ir to pakanka. Ši galimybė susitelkti labai padeda – įsikvepi iš kolegų, kartu su jais daliniesi kūryba. O toje vėjo vienatvėje geriau girdi savo vidinį balsą ir supranti, apie ką nori kalbėti scenoje.

Anksčiau kartais savęs klausdavau, ar šis miestas jau provincija, ar mes atitinkame Vilniaus stilių, bet galiausiai supratau, kad tai nėra klausimas, kurį turėčiau kelti meno atžvilgiu. Labiau norėtųsi klausti – kiek provincijos yra mūsų galvose? Tikiu, kad tiek Klaipėdoje, tiek Vilniuje, tiek mažame kaimelyje ar vienkiemyje galima sukurti daug gražių dalykų. Vis dėlto man svarbiausia, kokie kūrėjai yra mano aplinkoje. Man labai pasisekė – tiek teatre, tiek akademijoje, kurioje dėstau, turiu nuostabių, įkvepiančių kolegų, o miestas visus tiesiog sujungia.

Kartu su kolegėmis sukūrėte spektaklį-koncertą „Graži ir ta galinga“, pasakojantį apie garsias Lietuvos istorijos moteris, įrašėte ir spektaklio dainų albumą. Ar galėtumėte pasidalyti, kurios Lietuvos moterys padarė įtaką jūsų kūrybai?

Tai iš tikrųjų yra tema, jau ilgai keliaujanti kartu su manimi. Per ją nenutolstu nuo savo šaknų. Kas yra graži ir galinga? Kokia moteris yra stipri? Tai gali būti ne tik prezidentė, rašytoja ar sportininkė, bet ir mano mama, močiutė, prosenelė. Taip mes tarsi perduodame istoriją ir įtaką, kurią jos paliko kaip kūrėjos, kaip moterys, kaip praeities nešėjos. Viena iš moterų, apie kurias dainuojame, galbūt nėra plačiai žinoma, bet ji yra mūsų narės Vaivos [Kvedaravičiūtės] močiutė. Mes suvokėme, kad ji turi pasakyti tiek pat svarbių dalykų, kiek žymiausios Lietuvos visuomenės atstovės, iš jos galime daug išmokti. Juk tai, kas esame dabar, atsirado iš moterų, kurios buvo prieš mus: mano tapatybė suformuota iš mamos, močiutės, prosenelės – jos pernešė tą gyvybės šaltinį. Ir iš manęs lygiai taip pat ateis nauja gyvybė, su visa praeitimi, kurianti dar kitokį, naują požiūrį į žmogų, visuomenę, kultūrą.

Žinoma, mes daug kalbame apie feminizmą, apie lygias vyrų ir moterų teises – tiksliau, apie teisę būti žmogumi. Mūsų grupės kontekste esame penkios labai skirtingos narės, kurios iš savo požiūrio kampo skatina viena kitą būti galingas ir gražias. Be to, nors ir daug kalbu apie moteris, tai nereiškia, kad vyrai mažiau svarbūs. Mes tik norime, kad visi gyventų laisvai ir laimingai, drąsiai patirtų gyvenimą, nepasiduodami socialiniams standartams. Žemaitė, Barbora, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė yra pavyzdžiai, kaip išeiti už standarto ribų. Norime, kad visi galėtų išlikti tikraisiais savimi, nepasiduodami spaudimui prisitaikyti prie netikrų įvaizdžių.

Ar šis kūrinys vis dar tęsiamas?

Su grupės narėmis tikrai tęsime darbą. Greitai išleisime antrą albumą pavadinimu „Mimozos ir Sirenos“, o ateityje bus dar daugiau. Nepaprastai džiaugiamės šiuo visos vasaros procesu kuriant įrašus – subūrėme nuostabią komandą ir rezultatu esame patenkintos. Nekantriai laukiame žiemos, kai pasirodys albumas. Spektaklio „Graži ir ta galinga“ kūrybinis kelias peržengė teatro ribas. Vis dėlto pastarasis visada bus svarbus, nes pirmiausia esame aktorės, o tik po to muzikantės, ir tai, kad esame tokios įvairios, atveria daug ateities perspektyvų teatrinėje ir muzikinėje kelionėje.

Kaip menas padeda atskleisti svarbius istorinius ir kultūrinius pasakojimus, ypač susijusius su moterų patirtimis?

Per teatrinę kalbą žmonės gali artimiau pajusti tam tikras temas, ypač istorines. Taip yra todėl, kad mokykloje pateikiama istorinė medžiaga dažnai būna sausa ir formali. Kurdama tokio pobūdžio darbus visada susimąstau, kaip pasakojimas ir dokumentinė medžiaga bus suprasta žiūrovų. Man didžiausias įvertinimas, kai po spektaklio atėję žmonės sako, kad veiksmas scenoje atspindėjo jų gyvenimą, kad jie liko sujaudinti, susimąstę, prisipildę ar paleidę kažkokį savo sunkumą. Net jei scenoje kalbu apie moterį, kuri gyveno prieš tūkstantį ar penkis šimtus metų iki manęs, vis tiek klausiu: „Ar galiu jaustis taip pat? Ar galiu pabandyti ją suprasti?“ Jei šis klausimas ir jo sprendinys daro įtaką žiūrovui, tada teatrinė kalba yra veiksminga. Jeigu ne, tai kelia liūdesį ir klausimą – kokios kalbos šiuolaikiniam žiūrovui reikia? To pastaruoju metu klausiu savęs dažniausiai – kokio teatro reikia žiūrovui? Jaučiu, kad jis kartais nesupranta arba šiandieninis teatras jam neįdomus. Nesu menininkė, kurianti sau. Man svarbu, kad mūsų darbai išjudintų publiką. Bet vis dėlto kaip sujaudinti žiūrovą, nepametant savęs, savo teatrinių vertybių ir skonio?

Vasarą pristatėme spektaklio apie Žemaitiją premjerą, jame taip pat daug rėmėmės istoriniais šaltiniais. Ieškojome būdų, kaip žmonėms kalbėti apie šį regioną. Tikiu, kad mums tai pavyko – atradome autentišką būdą pasakoti iš jauno žmogaus perspektyvos. Parinkome visiems žinomus įvaizdžius, tarkim, Žemaitijos simbolį mešką. Norėjome, kad žiūrovai atrastų sau artimas temas, atpažintų senolių išmintį, galėtų iš savęs pasijuokti, susimąstytų apie regiono praeitį, dabartį ir ateitį. Taigi sakyčiau, kad teatrinė kalba puikiai atskleidžia istorines temas, skatina suvokti praeitį, kelti jai klausimus ir ieškoti joje atsakymų.

Jūsų naujausias spektaklis – „Gyvenimas dar prieš akis“. Kokį vaidmenį kūrybiniame procese atliko improvizacija?

Tai buvo nauja patirtis. Tik vienas iš visos aktorių komandos narių anksčiau buvo susidūręs su improvizacinio teatro praktika. Šiame spektaklyje nesu užsirašiusi jokio teksto, viskas gimė iš skirtingų improvizacijų. Jau per pirmąją repeticiją turėjome sukurti spektaklio finalą. Atrodė, kad iš vieno sakinio galime sukurti visą etiudą. Tokie principai buvo įdomūs, nes atskleidė mūsų kūrybinį aktorinį spektrą.

Spektaklis pasakoja apie trisdešimtmečius, taigi per jį daug išmokome ir apie save. Istorijos, kurias vaidiname, yra išgalvotos, atsispiriant nuo tikrų pasakojimų. Tai ryškus, sodrių spalvų ir laisvės kupinas kūrinys, juoką jame keičia ašaros ir atvirkščiai. Režisierius Kirilas Glušajevas išplėtė mūsų emocinį pasaulį. Greitai pajutome, kaip galime išreikšti plačią jausmų paletę. Jis mums davė laisvę mūsų pačių apsibrėžtose ribose, tai leido tyrinėti save pačius, rasti emocijas, kurių neįsivaizdavome galintys pasiekti.

Spektaklyje taip pat nagrinėjama mintis, kad dabartinė trisdešimtmečių karta dažnai mėgsta demonstruoti save socialiniuose tinkluose, tačiau sunkiai priima svarbius gyvenimo sprendimus. Kaip jūsų personažo kelionė tai atskleidžia?

Kūrybinį procesą pradėjome prieš pusantrų metų. Ėmėme interviu iš skirtingo amžiaus žmonių ir kalbėjomės apie šį gyvenimo laikotarpį. Kai iš surinktos medžiagos pradėjome kurti etiudus, supratome, kad trisdešimtmetis – labai įdomus ir įvairus amžius. Jis tarsi bando atskleisti žmogaus tapatybę. Tai laikotarpis, kai gyvenimo kryptis gali būti tiek pat aiški, kiek ir neaiški. Ar žmogus tuo metu jau suaugęs, ar dar ne? Ar pajėgus priimti sudėtingus sprendimus? Dėl šių ir panašių klausimų spektaklyje veikia penki personažai, kiekvienas su savo unikaliais iššūkiais. Viena veikėja – mama, kita – meniškos sielos moteris, prie jų prisideda ir mano vaidinama kiek paaugliško mąstymo trisdešimtmetė. Visi personažai kraštutinai skirtingi, bet juos vienija tai, kaip jie augo, brendo ir kaip bando suprasti bei priimti save. Mes aptariame jų vaikystę, paauglystę, studijų metus ir tai, kas juos formavo tokius, kokie yra dabar. Kalbame apie santykius su tėvais, pirmąsias meilės patirtis, kelionę iš kaimo į miestą. Taigi trisdešimtmetis yra ribinis amžius, tai nurodo ir pavadinimas „Gyvenimas dar prieš akis“ – mes tikimės, kad gyvenimo kelias dar tik prasideda, bet didelis jo etapas jau įveiktas. O spektaklis labai aiškiai atspindi įvairovę.

Kokie kūrybiniai darbai laukia ateityje?

Idėjų ir kūrybos tikrai netrūksta. Ruošiame naują albumą ir dvi premjeras Klaipėdos jaunimo teatre – vieną jų su režisieriumi iš Prancūzijos Didier Girauldonu. Dar neaišku, kurią pjesę statysime ir kokia tiksliai bus trupė, tačiau dirbti su juo tikrai įdomu. Taip pat turime planų kurti su režisieriumi Árpádu Schillingu. Su juo jau esame bendradarbiavę, bet kaskart procesas stebina, nes jis mėgsta vietoje kurti spektaklio dramaturgiją. Šie metai buvo labai intensyvūs, tad atrodo, kad viskas juda pozityvia linkme.

Dėkoju už pokalbį.