Neprisijaukinti tamsos

Naujojo Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Kai mes būsim jauni“ gali pavydėti visi teatrai. Pirmiausia dėl to, kad dramaturgė Daiva Čepauskaitė sukūrė pjesę septyniems vyriausios kartos aktoriams – penkioms moterims ir dviem vyrams. Autorė atsižvelgė į realią teatro situaciją, į dabartines trupės aplinkybes. Komiškos dramos „Kai mes būsim jauni“ herojai buvo kuriami ne vien pagal „statistiką“, o galvojant apie konkrečių aktorių vaidybos manierą ir pajėgumus. Spektaklyje vaidina Vilija Grigaitytė, Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė, Inesa Paliulytė, Algirdas Pintukas, Liucija Rukšnaitytė ir Lili Stepankaitė. Ypatinga aktorių puokštė, į teatrą viliojanti ištikimus žiūrovus. (Bilietai į visus paskelbtus vienuolika spektaklių jau parduoti.)

Režisieriui Aleksandrui Špilevojui buvo įteikta ši puokštė – drama ir aktoriai, – paprašant sukurti spektaklį. Kūrinys pavyko, jis netapo duokle vien vyresnio amžiaus aktoriams ar tradiciškai mąstantiems žiūrovams. Galų gale, komedijos žanrui, kurio lig šiol kratosi „susisvarbinę“ teatrai. Šis kąsnelis išties skanus, nes scenoje matyti tikrai nacionalinio teatro vardo vertus aktorius – didžiulė šventė. Nors aktoriai netolygūs, visuma – įkvepianti. Jie savarankiški, raiškūs, įstringantys atmintin ilgam laikui. Teatre tai nutinka vis rečiau, dažname spektaklyje aktorių vaidyba „išgaruoja“ greičiau už dūmą.

Dramaturgė – įdomios biografijos menininkė. Nors baigė Kauno medicinos institutą, pasirinko teatrą. Dar studijuodama mediciną tapo Kauno kamerinio teatro aktore, vėliau – literatūros skyriaus vedėja. Autorės kūrybinėje biografijoje – kelios knygos, keliolika pjesių, daug apdovanojimų. Šiandien Čepauskaitė yra bene žinomiausia Kauno persona – ne tik žinoma, bet ir gerbiama, mylima.

Tie, kurie kažkada buvo patekę į šviesaus atminimo režisieriaus Stanislovo Rubinovo rankas, neliko drungnanosiai – visi išėjo į didelius teatro žmones. Čepauskaitės pirmasis teatrinis krikštas šiame teatre tapo regimas ir tuometiniam Kauno dramos teatrui. Dar 1999 m. ji sukūrė lig šiol nepamirštą Lavinijos vaidmenį Gintaro Varno režisuotoje Eugene’o O’Neillo pjesėje „Gedulas tinka Elektrai“. Šiame spektaklyje Lavinijos motiną vaidino šio teatro primadona Jūratė Onaitytė. Kūrinio niūrumas, charakterių keliasluoksniškumas nematomomis, bet juntamomis sijomis nusidriekė iki naujosios premjeros. Čepauskaitė savo buvusiai partnerei padovanojo ne mažiau puikų vaidmenį. Onaitytė naujajame spektaklyje tapo ryškia, stipria, žodžiu it kirviu kertančia Alma ir tuo pačiu metu mažiausiai nuspėjama moterimi. Ir ne tiek dėl fabulos, kiek dėl sugebėjimo kurti ne tiesmuką personažą, o pačiai sau įdomią moterį. Dramaturgė tai numatė. Galima sakyti, kad dramos kūrinį su tam tikrais komedijos elementais būtent Onaitytė pavertė komiška drama. Tai ne komedija, ne tragedija – tai drama, kurios veiksmą valdo patys aktoriai, sugebantys įvairiausių atspalvių situacijas paversti tragikomiškomis ar tiesiog komiškomis.

Matyti dramaturgę lyg lėlininkę, valdančią nuostabius aktorius, – tikras malonumas. Nepamirškime ir to, kad tokias aplinkybes suformavo pats teatras, galvodamas apie savo kūrėjus ir tuos, kurie galėtų realizuoti šį sumanymą. Rodos, paprastas, bet taurus ir be galo tikslus žingsnis.

„Kai mes būsim jauni“ – lietuvių dramaturgijai būdinga tema, kai laidotuvių aplinkybėmis veriasi įvairios gyvenimo peripetijos, ryškėja tikrieji personažų veidai. Nėra dramaturgo, kuris nebūtų susidūręs su šia situacija. Draugių susitikimas prie tariamai mirusio draugo palaikų (urnos) – tik sutirštintos aplinkybės, leidžiančios pagreitintai atsiskleisti ne tiek veikėjų, kiek pačių aktorių charakteristikoms. Kūrinyje viskas apgalvota iki smulkmenų. Čepauskaitė nepabūgo iš atpažįstamos dramaturgijos „keliaujančių“ personažų: šarvojimo namų darbuotojas, didžėjus, keltininkas Jis – lyg vaikščiojanti mirtis, gyvenimo pabaigos simbolis.

Algirdas Pintukas pademonstravo tik Kauno teatrui būdingą vyriausių aktorių išskirtinę laikyseną, aristokratiškumą, eleganciją, raiškumą. Jis ne tik atidus kiekvienos į šermenis atėjusios moters žodiniams „išpuoliams“, bet apskritai – puikus partneris. Aktorius, išlikdamas nepriklausomas nuo visų ir visko, sugebėjo ir pašmaikštauti, ir reikiamu metu tarp lengvai senatve pasipuošusių moterų būti aktyviu veiksmo dalyviu. Jis žvakes tai uždega, tai užpučia, tai juoda, ir tik juoda, arbata vaišina... Jis – laiškanešys, sujungiantis šiapusybę su anapusybe. Kur prireikia, ten ir tarpininkauja, primena, kad nuo kiekvieno noro čia niekas nepriklauso. Jis – durų sergėtojas. Ne šventas Petras su raktais, bet toks vietinis – iš Kauno dramos teatro, kuris daug matė bei patyrė ir turi teisę garsiai diktuoti, kam ir kokia vieta skirta įžengus į „Rūtos“ salę. Nesvarbu, ar tu aktorius, ar žiūrovas. Pintukas sako susirinkusioms, bet girdime ir mes.

Ir vėl, stebėdamas veiksmą ir aktorių, negali negalvoti apie dramaturgės išmonę: iš pažiūros tekstas – paprastas, atpažįstamas, tačiau kartu labai išmintingas. Personažai kalba nedaug, bet labai tiksliai, ir kiekvienas tai gali suprasti skirtingai. Nepažįstamoji klausia: „Jau užsidarote?“, o Jis atsako: „Mes niekada neužsidarome.“ Ir nereikia jokių teorijų – mums leista patirti dramaturginį paradoksą: jaunystės bičiulės prie tariamo velionio palaikų kalba nesąmones, o „amžinasis“ salės prižiūrėtojas skelia tiesas it žiežirbas. Šiurpuliukai per kūną eina: juokeliai ima kvepėti filosofine tragedija.  

Spektaklio „Kai mes būsim jauni“ „peklos kamštis“ – Inesos Paliulytės Irena. Jei režisieriams pasiseka šiai aktorei pataikyti vaidmenį, ji būna nepakartojama. Taip nutiko ir šį kartą. Pasikeitusi vardą į Vanesos, nes taip skamba šiuolaikiškiau, Paliulytės Irena tampa viso spektaklio jungiamąja grandimi. Veiksmo metu Irenai reikia nupasakoti visas šiuolaikinio gyvenimo aplinkybes, primenant laidotuvių papročius, kodėl dabar šarvojama dėžutėse, inkilėliuose, „kai net nesupranti, kieno laidotuvės“. Ji draugėms primena, iš kur kilęs „mirusiojo“ Herco vardas, nes jis kažkada neatvyko į pamokas, turėdamas 38 hercus temperatūros. Paliulytės Irena savo moterišku apsukrumu bando švelniai išlyginti vieną ar kitą konfliktinę situaciją. Aktorė ne tik visą veiksmą, bet ir sakomus tekstus paverčia sau patogiais. Regime žavingą, gyvybe spinduliuojančią damą, kuri Čepauskaitės sąmojui leidžia skleistis su kaupu. Į šios moters lūpas dramaturgė sudėjo visos lietuvių tautos moterų sąmojingumą, fantazijas, pramanus. Jeigu aplinkiniai nežino, nuo ko velionis mirė, tai Irena tuoj pat pateikia hipotezę: „Gal jį kas nužudė?“ Jeigu pesimizmo himnus giedanti jaunystės draugė Alma teigia, kad Hercas giminių neturėjo, tai Irena žodžio kišenėje neieško: „Giminių tik Adomas ir Ieva neturėjo.“ Paliulytės Irena nenori girdėti apie jokius gyvenimo sunkumus, apie jokius „sunkius akmenis“. Paliulytės Irena – tiksli pjesės iliustracija: „Niekas neatspės, kiek man metų, galvą guldau. Aš nesu sena. Aš tik mažiau jauna, nei buvau. Ir viskas. <...> Senatvė neegzistuoja. O žinot kodėl? Atsakymas labai paprastas – meilė.“ O toms, kurios vienišos, ji tiesiog pataria eiti į kapines, nes „ten mūsų amžiuje – geriausia vieta susipažinti“. Aktorė tarytum juokauja, tačiau tas juokas – pro ašaras. Irena sako: „Dulke po mirties pavirsti – tai dar nieko, kad tik ne koše.“ Paliulytė puikiai niuansuoja: ji gali būti ir kvailelė, ir apsukri laputaitė, ir tokia, kuri prieis, apkabins, paguos... Ji – jautriausia moteris tarp susirinkusiųjų.

Vilijos Grigaitytės Vitalijos pasaulėžiūra sarkastiška, pilna „žudančio“ realizmo, konstatuojančio, kad žmonės miršta bet kokio amžiaus, tarytum tokiu būdu bandant mirtį nutolinti nuo savęs. Aktorės šmaikštumas kitoks nei draugių. Ji – tvirta, savo teiginiais visas pritrenkianti. Dramaturgė kartu su aktore žiūrovams padovanoja visą rinkinį išminties apie senatvę: „Didžiausios valstybės buvo sužlugdytos jaunų žmonių, o išsaugotos ir atstatytos senių. Senatvė – ąžuolo statinėje brandintas vynas, išsaugojęs geriausią savo skonį ir kvapą“, „Mūsų metai – tai aibė privalumų. Klausyk, atsikeli, pasižiūri į veidrodį, pakeli galvą ir eini. Eini ir reikalauji, kas tau priklauso: vietos autobuse, nuolaidų, kompensacijų, pirmumo eilėje, pabarstytų šaligatvių. Senatvė – tai privilegija“, „Senatvė – civilizacijos pasiekimas. Tai, kad mums šiandien 60, 70, 80 metų, reiškia, kad žmonija įveikė ligas, badą ir skurdą. Senatvė – medalis ant žmonijos krūtinės“, „Nuo senatvės niekas nemiršta. Senatvė nėra liga. Tai tiesiog... natūralus gyvenimo ruduo“, „Gyvenimas – tai kalnas: lėtai kopiame aukštyn, greitai leidžiamės žemyn. Bet... leiskimės nuo šito kalno oriai“, „Jaunystėje reikėjo kovoti dėl savo vietos po saule, įrodinėti, ką sugebi. O dabar nebereikia. Viską aš jau įrodžiau. Prioritetai sudėlioti. Anksčiau aš dirbau pasauliui, o dabar pasaulis dirba man. Dabar jis mano rankose.“

Irenai, pasivadinusiai Vanesa, Vitalija išrėžia, kad naujasis vardas skamba kaip dėmių išėmiklis. Grigaitytės Vitaliją taikliausiai charakterizuoja jos samprotavimai apie žmogų: „Moksliškai įrodyta, kad kol žmogaus nervų sistema stabili, pelargonijos jam smirda. Su amžiumi ji pašlyja, ir pelargonijos ima kvepėti.“ Į šią veikėją autorė sudėjo daug medicininės išminties – dramaturgė nepamiršo savo pirmosios specialybės, akivaizdu, kad ir dabar aktyviai seka įvairius mokslinius atradimus, kuriais pasidalina per kuriamus personažus. Ji primena, kad žodžio „mirė“ nedera keisti į kitus veiksmažodžius – „išėjo“, „paliko“ ar panašiai. Grigaitytės Vitalija sako: „Teoriškai – išeivis, o praktiškai – numirėlis.“

Į natūralią dramos eigą vis dėlto įsirėžia iracionalus pasaulis – svajonių ir vizijų pliūpsnis. Moterys tiek įsikalba, kad peržengiamas realaus laiko pojūtis, sustoja laikrodžiai, keičiasi šviesa. Šį realybės ir prisiminimų pasaulį geriausiai iliustruoja Julijos Rukšnaitytės Julija. Tai lyg ir trafaretiškiausia veikėja, kurios charakteristikos žemiškiausios, buitiškiausios, tačiau ir jai leista patirti jaudinančių prisiminimų ir svajonių grožį. Spektaklio pradžioje atrodė, kad Julija paskęs schemose, tačiau veiksmui įsismarkavus ji nė kiek neatsiliko nuo bičiulių. Žiūrovai leipo iš juoko, atpažindami save. Julijos kalba apie cukinijas tapo spektaklio juoko epicentru. Kandžiajai Almai Julija užvožia: „Tau juk iš viso niekas niekada neskambina! Tau net cukinijų niekas nedovanoja! <...> Cukinijos – tokios daržovės, kurių priauga tiek, kad neturi kur dėti. Jų visada uždera daugiau, nei gali suvalgyti. Tada pradedi visiems dalinti – kaimynams, giminėms, draugams... Jeigu tau niekas neįkiša cukinijos, vadinasi, esi visiškai visiškai vienišas. Praktiškai vienatvę galima išmatuoti cukinijomis. Kuo daugiau cukinijų, tuo mažiau vienatvės. Cukinija – vienatvės matas. Jei nulis cukinijų – pati didžiausia vienatvė. Arba dar galima jomis matuoti ir laimę. Kuo daugiau cukinijų – tuo daugiau laimės.“

Hercas – visų mylėtas ir geistas vyriškis, kurį taikliai įkūnija Liubomiras Laucevičius. Vos tik „prisikelia“ iš numirusiųjų, vos tik įžengia į salę, nustemba sužinojęs, kad laidojamas būtent jis. Cukinijų tema nesibaigia: jis atvežė jų pilną bagažinę. Gal jaunystės bičiulės neturi? Cukinijos atveria gražiausią – meilės – sceną. Lig jų apie gyvenimą, senatvę, mirtį buvo kalbama itin atvirai, tačiau meilės erdvė – sakrali. Ji palikta šmaikščiajai Onaitytės Almai. Pradžioje ši moteris visoms rasdavo ką atšauti, bet pasirodžius Laucevičiaus Hercui paaiškėja jos ūmaus charakterio priežastis. Pasirodo, Alma vienintelė tikrai gedėjo bičiulio Herco, vienintelė nedeklaravo savo jausmų... Prarastos meilės akivaizdoje ji norėjo tiesiog nebebūti. Bet, kaip ir pridera gerai dramaturgijai, pasikeičia ir ji: nekęsdama cukinijų, staiga vienos užsinori. Almos tekstas nekinta, meilės jausmą Onaitytė suvaidina tiesiog išskaidydama sakinius, žodžius. Ji nieko netaria įprastai, jos vaidmens logika užburianti, įtraukianti. Mes siekiame ją atpažinti. Mums lengva patikėti mylinčia moterimi, kuri laukia, kol mylimas žmogus sutaisys jos radiją. Tik tuomet ji galės patikėti, kad vienatvė – tai jos pasirinkimas.

Paslaptingiausias Nepažįstamosios vaidmuo atiteko aktorei Lili Stepankaitei. Jis pats mažiausias ir tyliausias, tačiau sukurtas jautriai, nesoluojant. Draugės tarsi neprieštarauja Nepažįstamosios intervencijai į jų susibūrimo vietą, bendrauja, lyg jos nepastebėdamos, kol išaiškėja, kad būtent Nepažįstamoji nesuklydo, ateidama į savo pusseserės šermenų salę. Nors ir tyliai, Steponkaitė taikliai suvaidino keisčiausią dramos moterį, atsinešančią ir giminaitės portretą – Monos Lizos atvaizdą.

Režisierius Špilevojus šią pjesę perskaitė paprastai, kurdamas režisūriniu požiūriu tradicines scenas, tačiau neužgožė aktorių, o juos išryškino, paliko erdvės, reikalingos improvizacijoms. Šiam spektakliui to pakako. Špilevojus viską apskaičiavo: jeigu Almai trečia nakties – sunkiausias paros metas, tai režisierius ir visą spektaklį pabaigia elektroniniame laikrodyje rodydamas, kad atėjo krizės valanda. Ir tai jaudina, nes bemiegės naktys – dažno žmogaus išbandymų laikas. 

Scenografijos ir kostiumų dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė taip pat paprasta: „Rūtos“ salę ji dar labiau pailgino, pastatydama sienelę su nišomis, prieš jas – juodas kėdes... Kai Alma sako, jog langų nėra dėl to, kad mus pratina prie tamsos, pagalvoji, kad ir teatro scenoje langų niekada nebūna. Visi spektakliai mus pratina prie tos pačios – amžinosios tamsos. 

Kompozitorius Paulius Trijonis sukūrė fantasmagoriniam spektakliui pritinkančią muziką. Kartais atrodė, kad ji – lyg iš kito spektaklio, bet gal režisierius siekė kontrastingų garsų, norėdamas išgirsti paradoksaliai kitas natas nei tos, kuriomis kalbėjo dramaturgė ir kurias perteikė aktoriai. Muzika ne iliustravo, ne komentavo, o savarankiškai kūrė paralelinio pasaulio atmosferą.

Spektaklyje daug paradoksalių frazių, kurios jautriai prilimpa prie žiūrovų. Kai kūrinyje bandoma patarti pradėti naują gyvenimą, tuoj pat prisimeni vienos iš veikėjų žodžius: „Man ir seno per akis.“ Spektaklis ragina neprisijaukinti tamsos, primena, kad senatvė, pagal „suknistus poetus“, – „rudenėlio derliaus šventė“.