Stebėti ir apmąstyti, kas girdima ir regima

Kompozitorius Dominykas Digimas sukūrė muziką tokiems spektakliams kaip „Match 3“ (choreografė Vilma Pitrinaitė, „Be kompanijos“, 2023), „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“ (choreografės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė, „Be kompanijos“, 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Gintaras Varnas, Jaunimo teatras, 2021), „Laisvė“ (rež. Dainius Gavenonis, VšĮ „Darbininkai“ ir Oskaro Koršunovo teatras, 2021) ir kt. Jo kūryboje svarbi partnerystė su režisiere Kamile Gudmonaite ir scenografe Barbora Šulniūte, kartu jie sukūrė šiuolaikinę operą „Ledynai“ (Estijos „Vaba Lava“ teatras, 2020) ir spektaklį „Medėja“ (Freiburgo teatras, Vokietija, 2022). Netrukus jų laukia šiuolaikinės operos „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (koprodiuseriai Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir „Operomanija“) ir spektaklio „Ха́та – Zuhause“ Miuncheno „Münchner Kammerspiele“ teatre premjeros.

Kaip prasidėjo ne vienus metus trunkantis jūsų kūrybinis bendradarbiavimas su teatro režisiere Kamile Gudmonaite? Kokių naujų temų ir formų tai suteikė jūsų kūrybai?

Mus domina panašios temos, o kuriant kartu susiformavo tam tikras darbo principas. Jos spektakliuose didelis dėmesys skiriamas muzikai, dažnai pati forma glaudžiai susijusi su garsine paieška. Neretai dirbame kaip trijulė: aš, Kamilė ir scenografė Barbora Šulniūtė. Man ši patirtis suteikė pasitikėjimo savimi, kūrybine komanda ir medžiaga. Dažnu atveju tai yra dokumentika paremta dramaturgija, kurios pats turbūt nesirinkčiau, bet dirbdamas kartu ją reflektuoju ir būna be galo įdomu stebėti save ir lygintis su dokumentinėmis žmonių patirtimis.

Kuo skiriasi kūrybinis procesas dirbant su dokumentiniais ir su draminiais spektakliais?

Visų pirma darbas su dokumentine medžiaga trunka kur kas ilgiau nei su draminiais tekstais. Reikia sugalvoti sistemą, kaip dokumentinę medžiagą apdoroti, kaip techniškai ją sudėlioti. O su dramos spektakliais paprasčiau: tik prasidėjus repeticijoms, iš improvizacijų ir aktorių personažų galima suprasti, kuria linkme plėtosis kūrinys. Dokumentiniame teatre iki pat pabaigos daug detalių keičiasi, dėmesys sutelkiamas į medžiagos, temos nagrinėjimą. Garsiniu požiūriu daugiausia dirbama su atmosferos kūrimu, muzika tampa komentaru, kuriančiu papildomas prasmes, o ne iliustracija. Dokumentiniai procesai man itin malonūs – mėgstu kurti atmosferą. Be to, dažnai su Kamile dalinamės panašiu muzikos pajautimu. Su draminiais spektakliais dirbti taip pat smagu, tik kitaip: iš pat pradžių apsibrėžiu spektaklio estetiką, stilistiką ir tuomet garso dramaturgija kuriama šiose ribose.

Kaip sekėsi dirbti su dokumentinėmis nepažįstamųjų išpažintimis, fiksuotomis taksofonu, šiuolaikinėje operoje „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“? Kuo balsas, kaip medija, įdomus jums, kaip kompozitoriui?

Viskas prasidėjo nuo to, kad prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro įėjimo apie techniką nusimanančių žmonių padedami pastatėme garsą įrašyti gebančią taksofono būdelę. Dėl specialios technologijos kas penkiolika minučių kompiuteryje galėjome atnaujinti aplanką, kuriame buvo talpinami įrašai. Tad turėjome galimybę kone tiesiogiai klausytis, ką pasakoja laisva valia į būdelę užklydę praeiviai. Tokiomis aplinkybėmis santykis su medžiaga buvo neįtikėtinai glaudus. Žinoma, tam tikras procentas žmonių į būdelę užsukdavo, tarkim, nusifotografuoti. Visa tai girdėdavosi įraše ir pakeldavo nuotaiką. Bet rimtų išpažinčių klausytis iš pradžių buvo nejauku. Daugelis žmonių atsiverdavo su nuoširdžiu pasitikėjimu, tad ne visada buvo patogu ar net, rodos, etiška to klausytis. Pamažu įrašams kaupiantis pradėjome identifikuoti temas, kalbėjimo būdus ir nebebuvo taip keista. Galų gale išsigrynino svarbiausi dėsningumai, kurie nulėmė operos dramaturgiją.

Balsas, kaip medija, labai paveikus, lengvai paklūstantis vizualizacijoms ir vaizduotei. Tai ne vien žodžiai, bet ir tembras, nuotaika, pauzės. Iš tiesų daugiau pasako net ne pats balsas, o tylos akimirkos tarp žodžių, sakinių. Daugelis aktorių, dalyvausiančių operoje, išklausę įrašus sutriko, nes to neįmanoma nei suvaidinti, nei atkartoti. Man balsas reiškia visišką tikrumą ir atvirumą.

Kuo skiriasi kūrybinis šiuolaikinės operos procesas, palyginti su kitomis meno sritimis?

Spektaklių „Ledynai“ ir „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ net nepavadinčiau šiuolaikinėmis operomis. Tai labiau dokumentinis muzikinis teatras. Man dar neteko dirbti su klasikine opera, bet šiuolaikinę ypač sudėtinga apibrėžti. Dramos teatro režisieriams kartais svarbu, kad koks nors epizodas įvyktų tyloje, o mūsų su Kamile darbuose dažniausiai tylos nelabai būna. Nuolatos girdimas balso įrašas arba jį keičiantys atmosferiniai garsai. „Dalykų...“ operiškumą lemia operos solistai, orkestras, muzikiniai numeriai. Man atrodo, mes veikiame operos žanre, bet kartu stengiamės į jį pažvelgti iš šalies. Ši opera yra savotiška visų iki tol su Kamile sukurtų kūrinių sintezė. Pavyzdžiui, Taline kurtuose „Ledynuose“ kalbama apie kartų santykius, „Dalykuose...“ taip pat nemažai šios temos, nors dramaturgine ašimi tampa gedėjimas. Manau, tai bus gana liūdnas kūrinys, bet stengiantis keliauti šviesos link.

Kultūrinėje spaudoje esate publikavęs keletą straipsnių. Kaip minčių dėstymas raštu padeda kompoziciniam darbui spektakliuose?

Dirbant su spektakliais tai nieko nekeičia, tačiau rašymas savotiškai išlaisvina, padeda reflektuoti tai, kas vyksta aplink. Tie pora tekstų, kuriuos parašiau, nebuvo kritika, tik dar viena refleksija. Nenorėjau rašyti, kad buvo „gražu“ ar „gerai“, norėjosi užfiksuoti įvykį ir pabrėžti detales, procesus, kurie kituose tekstuose lieka neaptarti, nepastebėti. Manau, kad mano rašymo maniera kyla iš mano asmenybės, polinkio stebėti ir apmąstyti tai, ką regiu ar girdžiu.

Kaip sugalvojate savo autorinių muzikos kūrinių pavadinimus?

Beveik visi mano kūrinių pavadinimai angliški. Kartais juos sugalvoju dar neturėdamas galutinio rezultato. Mano muzikoje daug abstraktumo, nes kurdamas sau naudojuosi kitais įrankiais nei teatre. Kadangi patys kūriniai primena abstrakčius įvaizdžius, tai ir dėl pavadinimų nesistengiu būti konkretus. Jie tik mažumėlę informuoja klausytoją apie kūrinio nuotaiką. Anksčiau pavadinimams skirdavau daugiau dėmesio, o dabar dažniausiai iškart būna aišku. Pavadinimais bandau atskleisti tai, kas man konkrečiame kūrinyje svarbu. Pavyzdžiui, dabar su violončelininku Arnu Kmieliausku ir smuikininke Lora Kmieliauskaite vykdome meninį tyrimą pavadinimu „Einant į niekur“. Visi per šį projektą sukurti kūriniai taip ir vadinasi – „Einant į niekur“ arba „Going to nowhere“ ir greta pridedamas koks nors patikslinimas. Tai su vieta susijusių kūrinių serija, tad dažniausiai kūrinio pavadinime įvardijama lokacija ar kūrybinis principas. Kadaise kalbėdamiesi su kolega kompozitoriumi priėjome prie išvados, kad kūrinių serijai optimaliausia turėti savotišką kodą, kuris nusako atmosferą ar kompozicijos principą, o tada tiesiog pridėti skaičių ar kažkokį trumpą prierašą.

Ar jums svarbi erdvė, kurioje pristatomas kūrinys? Juk ne visi scenos black box’ai turi gerą akustiką.

Priklauso nuo aplinkybių, bet tai, be abejonės, svarbus faktorius. Manau, ir paprastoje teatro salėje, be įmantrios aparatūros galima daug pasiekti. Įvertinęs technines galimybes stengiuosi maksimaliai jas išnaudoti. Aišku, kartais erdvės architektonika būna tiesiogiai susijusi su kūrybiniais sprendimas. O, pavyzdžiui, spektaklyje „Sapnavau sapnavau“ kūrybinis sprendimas padiktavo techninį – reikėjo šešių kolonėlių, nes tai pakankamas skaičius sudaryti sąlygas garsui tolygiai sklisti apvalioje erdvėje aplink žiūrovus. Garso erdviškumas tapo savotiška spektaklio ašimi, tai padarė įtaką tekstams, muzikai ir jų santykiui su žiūrovais, sėdinčiais ratu. Man visad patinka, kai žiūrovą apgaubia garsas ir dingsta distancija grįstas santykis su scena.

Neseniai Kompozitorių namuose šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ atliko aštuonių valandų trukmės kūrinį „Ką sapnavai?“, per jį klausytojai buvo raginami atsipalaiduoti ir pamiegoti. Erdvė buvo suskirstyta į dvi atskiras patalpas: vienoje muzikantai groja gyvai, kitoje skamba įrašyta muzika. Abi erdvės ganėtinai plačios, jose išdėlioti sėdmaišiai. Man tai idealiausios sąlygos klausytis muzikos, kai gali išeiti ir sugrįžti, nesi įpareigotas įsiklausyti į kiekvieną detalę.

Teatre daugėja spektaklių su gyvai atliekama muzika. Pavyzdžiui, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre Aleksandro Špilevojaus režisuotame spektaklyje „Sala, kurios nėra“ Mantvydo Leono Pranulio muziką scenoje gyvai atlieka Panevėžio muzikinio teatro orkestras. Koks jūsų požiūris į gyvą muzikos atlikimą teatre?

Spektakliuose su iš anksto fiksuota muzika gali suplanuoti pakylėjimus ir pagarsėjimus, tačiau gyvas atlikimas atveria erdvę netikėtumams, žmogiškajam dėmeniui. „Dalykuose...“ yra dirigentas, kurio rankose sutelkta visa kūrinio tėkmė. Kai darėme bandomuosius įrašus, muzikantams trumpai paaiškinome, ką vienoje ar kitoje vietoje sakys aktoriai, ir kai jie sužinojo, kam akompanuos, jų atliekamoje muzikoje išryškėjo jautrumas, atsirado artimesnis santykis su operos dramaturgija. Galbūt žiūrovams tai nebus pastebima, tačiau prisidės prie bendros nuotaikos kūrimo.

Ne kartą esate dirbęs su choreografais ir šokėjais. Ar su šokio srities kūrėjais susikalbėti lengviau nei su dramos teatro? Juk šokio ritmiškumas ir plastiškumas artimesnis muzikai.

Susikalbėjimo aspektas priklauso nuo žmogaus, su kuriuo dirbi. Šokio spektaklių formos laisvė man daugeliu atžvilgių artimesnė nei dramos spektaklių struktūra. Šokio spektakliai įprastai kuriami kūrybinės laboratorijos, ieškojimų, skirtingų intertekstų sintezės principu. Apskritai tiek šokyje, tiek teatre man vertingiausia patirtis, kai galiu aktyviai dalyvauti repeticijose. Pavyzdžiui, statydami šokio spektaklį „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“ nežinojome, kaip išspręsti vieną sceną, vėliau tapusią kūrinio kulminaciniu tašku. Šokėjos Agnietė ir Greta išėjo iš salės pasitarti, aš likau salėje improvizuoti. Pertraukėlės metu jos įrašė tekstą, iškart jį sutvarkiau ir įdėjau į garso takelį. Taip bendromis pastangomis ir gimė scena. Jei manęs toje repeticijoje nebūtų buvę, galbūt dabar ta scena atrodytų kitaip. Tai tik vienas iš sėkmingo proceso pavyzdžių, parodančių, kad kompozitoriui svarbu dalyvauti repeticijose. Tačiau neišskirčiau, kad teatras ar šokis man būtų aukščiau vienas kito, – man tai lygiavertės sritys.

Kokios temos šiuo metu jus labiausiai domina?

Šalia visų kitų projektų nuolatos sugrįžtu prie asmeninės kūrybos, kurioje šiuo metu vyrauja santykio su aplinka, įsiklausymo, atidaus, atsakingo stebėjimo temos. Nenoriu stereotipiškai minėti nuolatinio skubėjimo problemos aktualumo, tačiau tai irgi pasaulyje vykstančių įvykių ir mūsų viduje kunkuliuojančių procesų dalis. Mano pasirinkta medija – garsas, tad per ją ir bandau tyrinėti šias temas. Turbūt žmogui, pirmą kartą išgirdusiam garsovaizdžio sąvoką, atrodo, kad tai foninis triukšmas kino filmo takelyje, bet iš tiesų tai labai platus apibrėžimas. Tai visi mus supantys garsai, kurie daro įtaką mūsų nuotaikai, pasirinkimams, būsenoms. Mane domina ne patys garsai, bet labiau mūsų santykis su jais ir tai, ką jis lemia.

Dėkoju už pokalbį.