Atsakomybė žiūrovui

Aktorius Martynas Berulis sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Dulkės“ (rež. Justinas Vinciūnas, Jaunimo teatras (JT), 2023), „Rubinaitis Peliūzė, arba Lietuvio išgyvenimo būdas“ (rež. Saulė Degutytė-Šiekštelienė, JT,  2023), „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, JT, 2023), „Nepalaidoti mirusieji“ (rež. Vinciūnas, Kauno miesto kamerinis teatras bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), 2023), „Erinijos“ (rež. Sergejus Loznica, JT, 2022), „Guašas“ (rež. Adomas Juška, JT, 2022), „Belaukiant Godo“ (rež. Gintaras Varnas, JT, 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Varnas, JT, 2021), „Getas“ (rež. Varnas, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2018) ir kt.

Kaip prisimenate studijų LMTA laikotarpį?

Geras jausmas prisiminti studijas. Iš tiesų į vaidybą stojau negalvodamas šią programą baigti. Norėjau tik pasižiūrėti, kaip čia viskas vyksta. Visų savo vidinių išgyvenimų neatsimenu, bet pirmaisiais metais svarsčiau perstoti, nes dar buvo išlikusi galimybė tai padaryti nemokamai. Vis mąsčiau, ar nešvaistau savo aukštojo mokslo kortelės, kol galiausiai supratau, kad studijos man labai patinka. Jos mane sulaikė, todėl neišėjau, o galimybei praėjus prasidėjo rimti lūkesčiai.

Jūsų kurso vadovai – Nelė Savičenko ir Gytis Ivanauskas, tačiau dėstė ir Gintaras Varnas. Kaip sekėsi pas juos mokytis?

Mūsų kursui labai svarbi buvo ir Viktorija Kuodytė. Jie keturi turėjo savo įtakos sferas ir dalijosi mokymosi bei dėstymo procesu. Galiausiai viskas organiškai susidėliojo. Daugiausia vaidybos paskaitų mums dėstė Varnas ir Kuodytė. O Savičenko ir Ivanauskas prie mūsų prisitaikė, pajuto, ko mes norime ir ką jie gali mums duoti. Ivanauskas suteikė daug žinių iš prodiusavimo pusės – apie vyraujantį mentalitetą, davė patarimų, kaip ieškoti darbo ir jį susirasti. Taigi pasidalijo projektinio darbo žiniomis. Varnas su Kuodyte perteikė aktorinę ir mokslo patirtį. O Savičenko tarsi svyravo per vidurį – nuo pradžios iki galo matė, kaip mes keičiamės, ir bent jau man atrodo, kad ji pateikdavo esminių komentarų, reikiama linkme nukreipiančių pastabų. Su visais dėstytojais buvo išties geri ir savaip rūpestingi santykiai.

Po studijų buvote priimtas į Jaunimo teatrą. Kadangi gauti etatą nėra lengva, kaip tai nutiko?

Viskas susiklostė netikėtai. Į pirmus tris spektaklius Jaunimo teatre mane tiesiog pakvietė, nedalyvavau nė vienoje atrankoje. Pirmiausia Varnas beveik visą mūsų kursą pakvietė vaidinti „Puikaus naujo pasaulio“ masinėse scenose. Toliau buvo „Belaukiant Godo“ repeticijos, kai pakeičiau kitą aktorių, nes sutariau tiek su Varnu, tiek su bendrakursiais, dar akademijoje vaidinusiais šios pjesės ištrauką. Žinoma, tikriausiai kažkiek ir tikau tam vaidmeniui, bet kadangi repetuojant man gimė sūnus, tai ryškiausiai prisimenu būtent tėvystės patirtis, o ne repeticijas. Ir, aišku, mizansceną, kurioje vaidinau, kai mane iš užkulisių pašaukė ir pranešė, kad man skambina iš ligoninės.

Į „Guašą“ pakvietė režisierius Adomas Juška, žiūrėjęs mūsų kurso egzaminų įrašus ir nusprendęs pasiūlyti vaidinti jo spektaklyje. Todėl atrodo, kad man tiesiog labai pasisekė. Žinoma, akademijoje ilgai ir nuoširdžiai dirbau, iš visų darbų susikūrė bendras vaizdas, išryškėjo gebėjimai ir galimybės. Tad negaliu sakyti, kad tai buvo vien tik sėkmė, bet vis dėlto matau daug jos motyvų. Atsimenu, studijų laikais su kurso draugais eidavome į šalia esantį barą ir romantiškai žiūrėdavome į Jaunimo teatro užrašą. Tikrai norėjau čia dirbti, todėl po „Guašo“ pasikalbėjau su teatro vadovu ir paprašiau priimti į teatrą. Kaip tik sutapo, kad spektakliui „Erinijos“ reikėjo daugiau aktorių, tad sutikau vaidinti ir ten. Taip gavau ir ketvirtą vaidmenį šiame teatre. Aišku, viso to nebūtų nutikę, jei ne žmonos pagalba ir tėvų malda.

Kaip jus priėmė Jaunimo teatro trupė?

Viskas man labai patiko. Džiaugiuosi, kad teatre yra stipri meninė dalis. Kadangi atėjau ne vienas – mano kurso draugas Matas Sigliukas čia jau kurį laiką dirbo, tad mes buvome drauge. Su dalimi trupės jau buvau susipažinęs vaidindamas spektakliuose. Tai jauki trupė, daug draugiškų, įdomių ir stiprių aktorių. Trupės nariai mane noriai priėmė be kažkokio išankstinio nusistatymo, todėl jaučiuosi laisvai ir lengvai įsiliejęs į jų būrį.

Vaidinate ne tik Jaunimo, bet ir kituose teatruose kaip laisvai samdomas aktorius. Ar galėtumėte palyginti sąlygas?

Šnekant labai buitiškai, man atrodo kur kas sveikiau turėti nuolatinį darbą. Taip visada turėsi vaidmenų ir stabilių pajamų. Kai esi laisvai samdomas, viduje tarsi girdi tokį laikroduką: dabar esi viename projekte, bet jau reikia ieškoti kito. Man atrodo, tai labai sunkus darbas ir dalia. Kadangi nesu išbandęs tik tokio amplua, nežinau, ar pavežčiau. Iš šono, su tuo nesusidūrus, atrodo labai sunku: turi kovoti už save, stengtis išlikti. Nors gal taip tik atrodo žvelgiant iš šalies.

Per šiuos du sezonus Jaunimo teatre turėjote jau septynis vaidmenis. Kaip sekėsi juos kurti?

Procesas labai panašus kaip ir akademijoje, kai vienu metu repetuoji po kelis darbus, todėl dėl krūvio didelio skirtumo nejaučiau. Šiek tiek sunkiau buvo, kai per metus išleidome penkias premjeras, tada jutau šiokį tokį nuovargį, bet jis įprastas. Be to, ne visi mano vaidmenys dideli. Kai kur esu tik bevardis berniukas, kuris atneša ar išneša lagaminą. Žinoma, tai taip pat reikalinga ir turi sceninę atsakomybę, bet aktorinis krūvis vis dėlto mažesnis. Nepaisant to, tai labai vertingi vaidmenys, nes juos kurdamas turi galimybę gerti į save kitų aktorių sukauptą patirtį: matai, kokius papildomus uždavinius sau kelia labiau patyrę kolegos, kurdami personažus.

Tarp šių kūrinių buvo ir pirmasis jūsų spektaklis vaikams „Rubinaitis Peliūzė, arba Lietuvio išgyvenimo būdas“. Kaip atrodė šis procesas?

Buvo išties įdomi ir dar neišbandyta patirtis. Repetuodamas spektaklius suaugusiesiems pripranti prie vienokio žiūrovo. Išgirsti atsiliepimų iš be galo skirtingų požiūrio kampų, supranti, kokia įvairi būna spektaklių publika. Kai kurių atsiliepimų net nesupranti dėl labai tolimos pasaulėžiūros – tai turtina akiratį. Galiausiai suvoki, kad tos spalvotos masės neįmanoma „perprasti“ ar „nuspėti“, ir tiesiog dirbi. O repetuodamas spektaklį vaikams iš naujo supratau, kaip mąstau apie žiūrovą. Buvo keista suvokti, kad vaidinsiu vaikams. Jie tokie pat jautrūs, protingi, intelektualūs kaip ir suaugusieji, bet tu žinai, kad kai kurie galbūt pirmąkart teatre, ir jei spektaklis bus blogas, jie gali teatru nusivilti ir daugiau niekada čia nebesugrįžti. Suvokiau, jog kažkam tai bus lemtingas spektaklis, kurį tas žmogus prisimins visą gyvenimą ir galvos, kad teatras jam patinka arba nepatinka. Tai didelė atsakomybė. Aš džiaugiuosi, kad šis spektaklis man priminė apie tą atsakomybę, kuri galioja visiems kūrėjams, nesvarbu kokiai publikai vaidinama.

Šiuo metu su režisieriumi Ignu Jonynu repetuojate spektaklį „Sūnus“. Kaip jaučiatės kurdamas pagrindinį vaidmenį?

Režisierius yra pasiruošęs ir turi aiškią viziją. Įdomu dirbti su žmogumi, kuris stato spektaklį po ilgos pertraukos. Man tai vienas įdomiausių repeticijų procesų. Labai gera, kad turime laiko ir galime ieškoti daugybės papildomų sprendimų, juos visus išbandyti. Lygindamas šį darbą su praėjusiais metais, kai turėjau daug premjerų, tikrai jaučiu skirtumą. Dažnai repeticijų procesas nebūna toks idealus. O dabar ir spaudimo mažiau, galima lengviau tvarkytis su baimėmis, jas suprasti, su jomis pasikalbėti. Aktoriams yra laiko viską „pasimatuoti“. Taigi galima daug kam pasiruošti. Be to, spektaklio tema turi aiškią kryptį, yra begalė medžiagos, tad man labai aišku, ką skaityti ir žiūrėti, kuo domėtis ir kaip ruoštis.

Kiek jums artima šio spektaklio tema?

Vien savižudybės temai, kuri yra viena iš daugelio mūsų tiriamų temų, jautrus kiekvienas žmogus. Suicidologai prie to paties reiškinio priskiria ir netiesioginę savižudybę, kai kokia nors forma, galbūt nesąmoningai, žmogus trumpina arba apriboja savo gyvenimą. Manau, tai liečia daugumą. Ypač Lietuvoje, kurioje savižudybių statistika itin prasta. Be to, spektaklis ne vien apie tai. Kūrinyje išryškėja ir kaip žmogus, siekiantis laimės, nustoja matyti jį supančią nelaimę. O tai – bendražmogiškas reiškinys, susisiejantis tiek su aktualijomis, tiek su filosofija. Iki premjeros dar toli, bet tikimės, kad kalbėsime apie tarp mūsų egzistuojančius dalykus ir kad tai palies žiūrovus.

Kokį vaidmenį dar norėtumėte suvaidinti?

Kada nors kokiu nors formatu norėčiau suvaidinti Vytautą Kernagį. Manau, kad ši asmenybė lietuvių sąmonėje užima ypatingą vietą. Net nežinau, ar kiekviena tauta turi tą kėdę, kuri skirta Kernagiui. Atrodo, visi jį žino, ir tiek senajai, tiek vidurinei, tiek jaunajai kartai jis kažką reiškia ir dar reikš. Man įdomus jo daugiareikšmiškumas.

Ar stebite kolegų darbus ir kokie pastarieji spektakliai įsiminė?

Man labai patiko „Vienos miško pasakos“ Jaunimo teatre – tai buvo itin stipri patirtis. Taip pat neseniai žiūrėjau Vilniaus mažojo teatro „Dėdę Vanią“. Labai geras darbas. Tam tikra prasme šie spektakliai panašūs – abu labai žiūroviški ir patyriminiai.

Dėkoju už pokalbį.