Teatras
2023-iųjų rudenį atsisveikinome su režisieriaus Kirilo Glušajevo spektakliu „Motina (Vasa Železnova)“. Stebėtina, kad daugiau nei dešimt metų Vilniaus mažajame teatre rodytą spektaklį režisierius sukūrė būdamas daugmaž tokio paties amžiaus kaip naujausio jo spektaklio „Mama“ herojus – sūnus Nikolia. 2011 m. jis buvo nepakenčiamai jaunas, įžūliai talentingas, demonstratyviai savo keliu einantis ir lyg tyčia kritikos įnirtingai su režisūros grandais Rimu Tuminu ir Oskaru Koršunovu lyginamas menininkas. 2023-iųjų gruodžio 18 d. Oskaro Koršunovo teatre (OKT) žiūrėdama premjerinę Glušajevo „Mamą“ pagal Floriano Zellerio pjesę, tariausi suprantanti, kodėl Maksimo Gorkio „Motina“ taip teatrališkai numarinta būtent šiemet: nes vis dar jauno, talentingo, unikaliu kūrybiniu keliu einančio bei pagaliau plieninį kūrėjo stuburą užsiauginusio menininko naujausiam spektakliui reikėjo oro, deguonies. Be to – juodai, demoniškai aktorės Eglės Gabrėnaitės motinai Vasai Železnovai atėjo metas užleisti vietą aktorės Rasos Samuolytės kuriamai mamai Anai. Simboliška ir tai, kad abiem teatrams režisierius šiemet pasiūlė naujos meninės egzistencijos galimybę: Mažajam teatrui pagaliau suteikiama proga išsivaduoti iš nemeilę, nusikaltimus, vienvaldystę „Motinos“ šerdyje įšaldžiusio kūrybinio etapo, o štai savo repertuarą „Mama“ praturtinusiam OKT dovanojama maloni atsakomybė atlaikyti milžinišką žiūrovų dėmesį, naujo sceninio reiškinio alkį.
Pabandžiau įlįsti į tokio naujai OKT premjerinį spektaklį „Mama“ atrandančio žiūrovo kailį. Man greičiausiai per keturiasdešimt metų, Ašmenos gatvėje Vilniuje lankausi retai, net nelabai gerai įsivaizduoju, kur ji yra, padeda guglo žemėlapis, gal dar prisiminimai apie kadaise į pasąmonės klodus nustumtą apsilankymą klube „Langas“. Gatvės siaurumas, grindinio nelygumas, prietema verčia įsitempti, nusiteikti netikėtumams. Pravėrus laukujes duris – trys galimybės: kilti laiptais, spausti lifto mygtuką arba stabtelėti prie afišos, žyminčios kelionės į spektaklį pradžią. „Mama“ – užrašas tarsi balta kreida, mažosiomis raidėmis, tik ne klasės lentoje, o ant tradicinės šeimyninės nuotraukos. Priekyje – šviesiaveidė vidutinio amžiaus moteris, įsitvėrusi į rudeninių gėlių puokštę. Ji neaukšta, veidas pakeltas į fotoaparato objektyvą, švelniai padažytos besišypsančios lūpos, raukšlelių voratinklis po akimis. Malonu atpažinti tokią mielą, ką tik visoje žiniasklaidoje su meile ir pagarba Nacionalinės premijos proga sveikintą aktorę Rasą Samuolytę. Už jos – du vyrai: jaunas, simpatiškas vaikinukas rimtu veidu kelia prie lūpų kavos puodelį, jaukiai įsitaisęs ant žemos kėdutės jis nugara remiasi į baltus krosnies koklius (sūnų Nikolia vadinantis Aurelijus Pocius). Žilaplaukis, jaunyvo, geraširdiško veido vyras stovi prie dujinės viryklės, verda kavą, žvelgia savo žmonai į nugarą (aktorius Dainius Gavenonis). Tai, be jokios abejonės, šeima: mama, vyras, sūnus – tarp jų juntamas tikras, nesuvaidintas meilės, artumo, kraujo ryšys. Nuotraukos gilumoje į durų staktą atsirėmusi mergina gali būti bet kas: dukra, sesuo, draugė, kaimynė, mamos jaunystės šešėlis (merginą Elodi vaidinanti Augustė Ona Šimulynaitė). Apglėbusi save ji tiesiog yra kartu toje jaukioje šeimyninėje nuotraukoje, kur visi vilki ramių, žemės, nublukusios žolės, kavos su pienu spalvų kasdieniais drabužiais.
„Mamos“ afiša nuteikia raminamai, ji anaiptol negrasina jokiomis šiuolaikiniam teatrui būdingomis katastrofomis ir kataklizmais. Kylant laiptais į trečią aukštą praslenka durys, už kurių vyksta remontas; tokia tipiška beasmeniais biurais užpildytų senamiesčio namų laiptinė. Už stiklinės pertvaros – bilietų kontrolė, prieangis su rūbine, vandens aparatu. Du suolai ir vis labiau tirštėjantis žiūrovų būrys. Jei būčiau žmogus, „Mamos“ premjeros pirmą kartą atviliotas į OKT erdvę, beregint patikėčiau, kad sėdimų vietų amfiteatriukas, atgręžtas į salės gelmę, čia buvo ir yra amžinai. Salėje prieblanda ir nejaukuma, pagaliau įsitaisius ant geresnius ir blogesnius laikus menančios kietos kėdės. O kur tai, kas pažadėta spektaklio afišoje, bus vaidinama? Salėje tik susuktas kilimas, kažkokie metaliniai rėmai pasienyje, netvarkingai sukabintos kelios pilkos užuolaidos, apnuogintos, iš pažiūros nešvarios betono sienos, tas klaikus dirbtinis apšvietimas palubėje, gilumoje matyti koridorius ir kelerios durys. Jokio panašumo į spektaklio afišoje užfiksuotą jaukią, kava kvepiančią šeimos virtuvę senamiestyje su vitrininiu langu į uždarą kiemą.
Čia reikėtų paminėti, kad „Mamos“ scenografas Marijus Jacovskis buvo ir Glušajevo „Motinos (Vasos Železnovos)“ dailininkas. Anas spektaklis nebevaidinamas, o tamsi, masyviais baldais apstatyta, skersine sija prislėgta, ankšta, tarsi išretintu oru ir dulkėmis apnuodyta erdvė prieš akis stoja lyg žmogiškosios tragedijos košmaras. Kurdamas „Mamos“ scenovaizdį dailininkas nueina radikaliai priešingu – erdvės atvėrimo, apnuoginimo, visų jos elementų nusidėvėjimo, anksčiau čia statytų spektaklių ir vykusių žmogiškų dramų paliktų žymių išryškinimo – keliu. Spektaklyje natūralia vaidybine aikštele tampa ir salės prieškambaris, laiptinė, liftas, gatvė, kuri įsileidžiama į veiksmą atvėrus langą, netikėtai įleidžiant gryno oro ir natūralių miesto garsų. Tarsi iš lauko į spektaklį įsiveržia aktoriaus Gavenonio vaidinamas tėvas Pjeras. Tai veiksmo, judesio, energijos įkrovos žmogus. Įsiverždamas į Samuolytės mamos Anos, kurią visiškai tenkina nejaukuma, apleistumas, pakrikimas, erdvę, jis bando kurti šeimos būsto iliuziją visų pirma patiesdamas kilimą.
Prisimenu, kad pagrindinė spektaklio „Mama“ vizualinė medžiaga vaizdavo visus keturis aktorius tarsi be drabužių gulinčius po raštuotu kilimu. Tarsi jie būtų patys virtę tomis bet kokiai šeimai būdingomis emocinėmis šiukšlėmis, mentalinėmis dulkėmis, tiesiog niekingomis paslaptimis, kažkodėl dažniausiai pašluojamomis, slepiamomis po kilimais. Ypač tai dažnai nutinka netikėtai užklupus pašaliniam stebėtojui: kaimynui, giminaičiui, žiūrovui, užsukusiam pasmalsauti, kaip gyvena jaukią šeimyninę nuotrauką primenanti miela šeima. Nes prieš mūsų akis būtent tokia – šiuolaikinė, mylinti, jautri, nuoširdi, vienas kitą remianti, girdinti šeima, kurioje žodžiai „myliu tave“, „mano meile“, „apsikabinkime“, „pabučiuok mane“ yra emocinė kasdienybės norma arba rutina. Gal todėl su tokiu įkarščiu aktoriaus patiestas kilimas akimirksniu virsta kovos ringu, čia kaunamasi dekonstruojant esamą, dabarties situaciją iki tarsi sapne atsitinkančio mirtino apsikabinimo, mamos pasmaugimo. Ant kilimo vyksta ir begalinis preparavimas, analizė, vidinis išvalymas kažko šiai šeimai esminio, sakralaus, tarsi tam, kad mūsų akivaizdoje sudėjus išardytas dalis galėtume konstatuoti, jog atsirado kažkas visiškai naujo.
Spektaklio siužetinė ašis – kiekvienam mūsų iki skausmo pažįstama kasdienybė: suaugę ir gimtuosius namus palikę vaikai, neištikimas, šeimą išduoti nusprendęs vyras, praėjusi jaunystė, visiška vienatvė esant tarp artimiausiųjų. 2010 m. parašyta Zellerio pjesė iki šiol stulbina nepralenkiamu gebėjimu pabirti ir vėl susijungti į netikėčiausias logines kombinacijas. Tad kas yra siejanti, viską į vienį sujungianti veiksmo kvintesencija? Samuolytės vaidinama mama Ana. Išoriškai ji turi naivaus, tyro vaiko nesužeidžiamumo, tokios būtybės negalima nekęsti arba jausti jai pasibjaurėjimą. Dažną jos poelgį lydi žiūrovų juokas, nes, kas kartą išgirdus eilinę baisybę iš tokio naivios nekaltybės laku padengto padaro lūpų, norisi apsiginti geraširdišku krizenimu. Žinoma, joje veriasi ir kiti sluoksniai: gyvenimo išmėsinėtos moters, nuo vaistų ir alkoholio priklausomos isterikės, ieškančios preteksto konfliktui sukelti, į depresiją grimztančios motinos, praradusios savo pagrindinį gyvenimo vaidmenį, aplinkoje nebesiorientuojančio, savo fantazijose, vizijose pasiklydusio žmogaus ir daugybės kitų pavidalų. Tai, kad greičiausiai viskas vyksta tik šios moters pasąmonės kambariuose ir labirintuose, sufleruoja ir makabriškos paskutinės dešimt veiksmo minučių, kai staiga apleista, nugyventa, maksimaliai nejauki sceninė aikštelė pasitelkiant pilkas užuolaidas paverčiama estetiškai išgryninta slogaus sapno erdve. Prieš mus akimirksniu suformuojama masyviomis audeklo draperijomis slegianti, siaubo riksmą sugerianti, lovos katafalką išryškinanti palata, kurioje iš esmės negalima, neįmanoma laiminga pabaiga. Nes pragaras – tai aš.
