Teatras
Evelina Kondrotaitė
Juodraščiai scenoje ir tai, kas lieka nepasakyta
Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymų festivalis „Dramokratija“
Parsiduodu – tai ne tik šių metų šiuolaikinės dramaturgijos skaitymų festivalio „Dramokratija“ tema, bet ir nejaukiai taiklus šiuolaikinės visuomenės būsenos apibūdinimas, slypintis tarp kasdienių kompromisų ir beveik nepastebimų „tylių susitarimų“. Demokratiška dramaturgijos laboratorija pristato procesą kaip estetinę bei vertybinę nuostatą ir atsisako tradicinės teatro hierarchijos, kviesdama susitelkti aplink tekstą, o ne vardus.
Aistė Šivytė
Pirmyn į laukinius 90-inius!
Eglės Vertelytės spektaklio „Šok, Edita, šok“ gastrolės Vilniuje
Paauglystė yra keistas laikas. Pasaulis kaip niekad jautrus, norisi visko, visaip ir visada, o pinigų neturi. Norisi to naujo stiliovo švarko, norisi, kad vaikinas iš paralelinės klasės pagaliau atkreiptų į tave dėmesį, norisi, kad tėvai juodai neužknistų, norisi savos chebros, gero vakarėlio ir bent stipraus septyneto iš matkės kontrolinio. Galiausiai norisi suvokti, kas pats iš tiesų esi ir kur tavo vieta šiame pasaulyje.
Viktorija Sinicyna
Stebuklas, kurio niekas nematė
Karolio Kaupinio „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“
Teatras jau niekad nebebus toks, koks buvo. Jei per vėlai gimęs nespėjai į legendomis ir mąsliojo genijaus pamėkle užantspauduotą lietuviškojo teatro aukso amžių, teks susitaikyti. Ieškantys Lietuvos teatro supergeno smarkiai nusivils – jis paprasčiausiai neegzistuoja. Nebuvo jo ir anuomet. Bet buvo dirva, derlinga kurti ir priimti: laikmečio tuštuma, žiūrovų alkis, kūrėjų ryžtas duoti tai, kas užginta, ir bendras suokalbis gliaudant, kas slypi tarp eilučių.
Daiva Šabasevičienė
Akistata su mankurtu
Estų „Totalitarinis romanas“ Lietuvoje
Balandžio 10 ir 11 dienomis Jaunimo teatre lietuvių publika turėjo galimybę ne tik susipažinti su dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus kūriniu „Totalitarinis romanas“, 2024 m. pastatytu Estijos dramos teatre, bet ir po ilgos pertraukos pasigėrėti mums artimos šalies teatrine kultūra, kiek kitokia aktorine mokykla ir jos tradicijomis. Prieš spektaklį buvo išdalintos ausinės – tuo pasirūpino gastrolių organizatoriai „Kūrybinės industrijos“ („Creative Industries“), girdėjome paties dramaturgo skaitomą savo kūrinio lietuvišką versiją.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXXII)
Tai, kaip tiksliai įvardijai, kad spektaklis „Mokyk mane“ (rež. Laura Kutkaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras) kalba kartu su paauglių auditorija, atvėrė kūrinį iš dar vienos perspektyvos. Pratęsdama kalbą apie balso tam tikrai grupei suteikimą ir politinius gestus, norėčiau aptarti režisieriaus Agniaus Jankevičiaus „Venecijos pirklę“ Vilniaus senajame teatre.
Nomeda Šatkauskienė
Ką gyvenime veikčiau, jei nekurčiau?
Aktoriaus Tautvydo Galkausko portretas
Prieš ketverius metus, 2022-aisiais, aktorystės studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigęs Tautvydas Galkauskas ryžosi grįžti į Šiaulius ir tęsti karjerą nedideliame regiono teatre. Augęs netoli Šiaulių, Meškuičių miestelyje, santūrus, be galo pareigingas ir darbštus jaunas aktorius atvira širdimi priėmė naują teatrinę realybę. Pasirodo, kai profesinis smalsumas ir kūrybinis alkis tampa stipresnis už nežinomybės baimę, atsiveria erdvė netikėtoms galimybėms.
Ingrida Ragelskienė
Šeima kaip gedimas: išgyvenimo režimas teatre
Agniaus Jankevičiaus spektaklio „Mes – žvėrys“ premjera
Lietuva vis dar turi problemų su vaikyste. Tiksliau, su jos reprezentacija mene, kultūroje, viešajame diskurse. Vaikystė pas mus pernelyg dažnai paverčiama arba sentimentaliu prisiminimu, arba pedagoginiu įrankiu, skirtu meno vartotojui „teisingai“ paveikti. Kovo 26 d. Alytaus miesto teatre įvykusi režisieriaus Agniaus Jankevičius spektaklio „Mes – žvėrys“ premjera šią tradiciją brutaliai nutraukia.
Kristupas Antanaitis
Povilo Gaidžio epocha
Minint Klaipėdos dramos teatro 90-metį
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvos padangę užtemdžius okupacijai, viskas tarsi kūrėsi iš naujo – teko susitaikyti su esama padėtimi, prisitaikyti prie sistemos, laviruoti tarp sąžinės ir politinio persekiojimo ar išdavysčių ir „gero“ gyvenimo. Teatras buvo ne išimtis. Ilgus metus buvo statomos propagandinės, bevertės pjesės, įsteigta „partinė kuopelė“, kuri per spektaklių vertinimus leisdavo sau pasisakyti daug ir gana aštriai.
Ingrida Jankauskaitė
Priėjimas prie kritinės ribos
Pokalbis su teatro menininke Laura Kutkaite
Režisierė Laura Kutkaitė sukūrė tokius spektaklius kaip „Mokyk mane“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2026), „Milena“ (Klaipėdos dramos teatras, 2025), „tremolo“ (Meno ir mokslo laboratorija, 2025), „Judith Shakespeare – Rape and Revenge“ (Dresdeno valstybinis teatras, 2024), „Teiresijo krūtis“ (LNDT, 2023), „Sirenų tyla“ (LNDT, 2022), „Fedros meilė“ (Oskaro Koršunovo teatras, Lietuvos teatro ir muzikos akademija, 2021).
Laura Šimkutė
Išmokę švęsti
Apie 2026-ųjų „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremoniją
Teatras – tai... Įrašykite savo norimą variantą ir, tikėtina, beveik pataikysite į 2026 m. „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremonijoje skambėjusių frazių popuri. Nė viena ceremonija neapsieina be klišinių, paaiškinamųjų teiginių – taip jau nutinka, kai ieškoma kompromiso tarp tų, kuriems tie apdovanojimai skirti, ir tų, kurie įsijungs transliaciją ir nebūtinai bus iš teatro pasaulio.
