7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatras

Aistė Šivytė

Žmogus (ir) mašina

„Nejaukos slėnis“ ir „Cyber Elf“ festivalyje „Sirenos“

Žmogaus ir kompiuterio ryšys darosi vis glaudesnis. Jis neišvengiamai tampa vis svarbesniu tarpininku socializuojantis, pramogaujant, dirbant. Didelę dalį karantino praleidome virtualioje erdvėje – nuotoliu dalyvaudami paskaitose, susirinkimuose, netgi šventėse ir spektakliuose. Mūsų kasdienybėje technologijos veikia kaip savitas kūno tęsinys. Tad ir šiemet festivaliui „Sirenos“ pasirinkus kūno temą, dažnas spektaklis apie ją kalbėjo būtent per sąveiką su technologijomis.

Magda Szpecht spektaklyje „Cyber Elf“. I. Juodytės nuotr.
Magda Szpecht spektaklyje „Cyber Elf“. I. Juodytės nuotr.
Scena iš spektaklio „Nejaukos slėnis“. D.Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Nejaukos slėnis“. D.Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Nejaukos slėnis“. D.Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Nejaukos slėnis“. D.Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Nejaukos slėnis“. D.Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Nejaukos slėnis“. D.Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Nejaukos slėnis“. D.Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Nejaukos slėnis“. D.Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Nejaukos slėnis“. D.Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Nejaukos slėnis“. D.Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Nejaukos slėnis“. D.Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Nejaukos slėnis“. D.Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Nejaukos slėnis“. D.Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Nejaukos slėnis“. D.Matvejevo nuotr.
Dovilė Zavedskaitė

Už visus, bet prieš vieną

„Sausasis sezonas“ festivalyje „Sirenos“

„Kai pamačiau šį spektaklį Avinjono festivalyje 2018 m., likau sukrėsta to, kaip įtaigiai kūrėjai mane panardino į pasaulį, kuriame nebevyravo binarinė lyties sąvoka“ (Kristina Savickienė). Tai ištrauka iš daugelio turbūt labiausiai laukto Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ spektaklio „Sausasis sezonas“ aprašymo (žiūrovų salė buvo sausakimša). Tačiau jau kitą vakarą buvo parodytas „Būti Ariele F“, kuriame salė buvo pustuštė ir kuris tikrai nebuvo laukiamiausias. Ir tik jame įgavo prasmę pradžioje cituojami žodžiai – nes būtent Arielė atsisakė binarinės lyties sąvokos.

Scena iš spektaklio „Sausasis sezonas“. Ch. Raynaud de Lage (Avinjono teatro festivalio) nuotr.
Scena iš spektaklio „Sausasis sezonas“. Ch. Raynaud de Lage (Avinjono teatro festivalio) nuotr.
Simonas Sennas spektaklyje „Būti Ariele F“. D. Matvejevo nuotr.
Simonas Sennas spektaklyje „Būti Ariele F“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Sausasis sezonas“. Ch. Raynaud de Lage (Avinjono teatro festivalio) nuotr.
Scena iš spektaklio „Sausasis sezonas“. Ch. Raynaud de Lage (Avinjono teatro festivalio) nuotr.
Scena iš spektaklio „Sausasis sezonas“. Ch. Raynaud de Lage (Avinjono teatro festivalio) nuotr.
Scena iš spektaklio „Sausasis sezonas“. Ch. Raynaud de Lage (Avinjono teatro festivalio) nuotr.
Scena iš spektaklio „Sausasis sezonas“. Ch. Raynaud de Lage (Avinjono teatro festivalio) nuotr.
Scena iš spektaklio „Sausasis sezonas“. Ch. Raynaud de Lage (Avinjono teatro festivalio) nuotr.
Scena iš spektaklio „Sausasis sezonas“. Ch. Raynaud de Lage (Avinjono teatro festivalio) nuotr.
Scena iš spektaklio „Sausasis sezonas“. Ch. Raynaud de Lage (Avinjono teatro festivalio) nuotr.
Scena iš spektaklio „Sausasis sezonas“. Ch. Raynaud de Lage (Avinjono teatro festivalio) nuotr.
Scena iš spektaklio „Sausasis sezonas“. Ch. Raynaud de Lage (Avinjono teatro festivalio) nuotr.
Scena iš spektaklio „Sausasis sezonas“. Ch. Raynaud de Lage (Avinjono teatro festivalio) nuotr.
Scena iš spektaklio „Sausasis sezonas“. Ch. Raynaud de Lage (Avinjono teatro festivalio) nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (VIII)

Sutinku, kad ruduo ir žiema tinka teatrui. Tik antrą kartą žiūrimas spektaklis man kaip tik, atvirkščiai, labiau dirgina širdį nei protą, nes jau nebereikia įsitempti, kad viską spėčiau aprėpti ir suvokti, jau žinau, kas laukia, ir galiu atsipalaiduoti. Taip man nutiko su „Austerlicu“ (rež. Krystianas Lupa, Jaunimo teatras, 2020) – antrą kartą galėjau pasinerti ir mėgautis buvimu tame lėtai tekančiame pasaulyje. Tačiau yra spektaklių, į kuriuos vargu ar norėtum eiti antrą kartą, ir tai nebūtinai ką nors pasako apie jų kokybę.

Scena iš spektaklio „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Džiugas Grinys spektaklyje „Equus“. D. Matvejevo nuotr.
Džiugas Grinys spektaklyje „Equus“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Equus“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Equus“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Carrying my father“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Carrying my father“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Breast in Peace“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Breast in Peace“. D. Putino nuotr.
Martynas Berulis ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Martynas Berulis ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Scena iš vokalinio performanso „Big Pharma“. A. Gudo nuotr.
Scena iš vokalinio performanso „Big Pharma“. A. Gudo nuotr.
Scena iš vokalinio performanso „Big Pharma“. A. Gudo nuotr.
Scena iš vokalinio performanso „Big Pharma“. A. Gudo nuotr.
Greta Vilnelė

Lopšinė kančiai

Arturo Bumšteino „Big Pharma“

Kaip režisieriaus, kompozitoriaus Arturo Bumšteino kūrybos principams būdinga išskirti lakonišką kasdienį elementą, padėti jį po didinamuoju stiklu ir tyrinėti, taip net mažiausi dalykai Bumšteino pastatymuose, tarkim, garso instaliacijoje-performanse „Olympian Machine“ („Operomanija“, 2018), tampa visatos modeliu. Tai būdinga ir vokaliniam performansui „Big Pharma“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2021), kurio pagrindu tampa antidepresantų pakuotės informacinis lapelis.

Scena iš vokalinio performanso „Big Pharma“. A. Gudo nuotr.
Scena iš vokalinio performanso „Big Pharma“. A. Gudo nuotr.
Scena iš vokalinio performanso „Big Pharma“. A. Gudo nuotr.
Scena iš vokalinio performanso „Big Pharma“. A. Gudo nuotr.
Scena iš vokalinio performanso „Big Pharma“. A. Gudo nuotr.
Scena iš vokalinio performanso „Big Pharma“. A. Gudo nuotr.
Scena iš vokalinio performanso „Big Pharma“. A. Gudo nuotr.
Scena iš vokalinio performanso „Big Pharma“. A. Gudo nuotr.
Scena iš vokalinio performanso „Big Pharma“. A. Gudo nuotr.
Scena iš vokalinio performanso „Big Pharma“. A. Gudo nuotr.
Miglė Munderzbakaitė

Apie ką nori kalbėti jaunieji teatro kūrėjai

Kauno miesto kamerinio teatro festivalis „Išeities taškas“

Antroje rugsėjo pusėje su ypač gausia lietuvių, taip pat ir užsienio kūrėjų programa įvyko 7-asis Kauno miesto kamerinio teatro organizuojamas festivalis „Išeities taškas“. Jaunimui (ir ne tik) skirtos tematikos spektakliai pasižymėjo formos ir žanrų įvairove.

Scena iš spektaklio „Rašytojas ir gimdyvė“ eskizo. V. Lankauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Rašytojas ir gimdyvė“ eskizo. V. Lankauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Šokis objektui ir vaikui“. V. Lankauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Šokis objektui ir vaikui“. V. Lankauskaitės nuotr.
Birutė Kapustinskaitė, Greta Grinevičiūtė ir Aldona Vilutytė spektaklyje „Šokis objektui ir vaikui“. V. Lankauskaitės nuotr.
Birutė Kapustinskaitė, Greta Grinevičiūtė ir Aldona Vilutytė spektaklyje „Šokis objektui ir vaikui“. V. Lankauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Conclave“. V. Lankauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Conclave“. V. Lankauskaitės nuotr.
Klāvs’as Kristaps’as Košins’as spektaklyje „Conclave“. V. Lankauskaitės nuotr.
Klāvs’as Kristaps’as Košins’as spektaklyje „Conclave“. V. Lankauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Požiūrio taškas“ eskizo. V. Lankauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Požiūrio taškas“ eskizo. V. Lankauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Požiūrio taškas“ eskizo. V. Lankauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Požiūrio taškas“ eskizo. V. Lankauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Rašytojas ir gimdyvė“ eskizo. V. Lankauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Rašytojas ir gimdyvė“ eskizo. V. Lankauskaitės nuotr.
Ignas Zalieckas

Kaip sukurti geriausią visų laikų spektaklį

Pokalbis su Urošu Kaurinu ir Vito Weisu

Urošas Kaurinas ir Vito Weisas – Slovėnijos teatro aktoriai, šokėjai, atlikėjai, autoriai, apdovanojimų pelnę scenos menininkai, dirbantys valstybiniuose ir nevalstybiniuose teatruose bei įvairiuose projektuose. Kaip aktorius, Kaurinas Lietuvos žiūrovams pažįstamas iš į 2021 m. „Sirenų“ programą įtraukto spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ (rež. Oliver Frljić, Slovėnijos jaunimo teatras, 2016). Šių metų festivalio tarptautinėje programoje bus rodomas jų spektaklis „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“ (2018). Tai antroji spektaklių trilogijos „Herojus“ dalis.

Urošas Kaurinas ir Vito Weisas spektaklyje „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“. N. Žgank nuotr.
Urošas Kaurinas ir Vito Weisas spektaklyje „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“. N. Žgank nuotr.
Vito Weisas ir Urošas Kaurinas spektaklyje „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“. N. Žgank nuotr.
Vito Weisas ir Urošas Kaurinas spektaklyje „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“. N. Žgank nuotr.
Urošas Kaurinas ir Vito Weisas spektaklyje „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“. N. Žgank nuotr.
Urošas Kaurinas ir Vito Weisas spektaklyje „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“. N. Žgank nuotr.
Scena iš spektaklio „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“. N. Žgank nuotr.
Scena iš spektaklio „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“. N. Žgank nuotr.
Urošas Kaurinas. V. Weiso nuotr.
Urošas Kaurinas. V. Weiso nuotr.
Vito Weisas. U. Kaurino nuotr.
Vito Weisas. U. Kaurino nuotr.
Julijus Lozoraitis

Teatrinė erezija ar feminizmo manifestas?

Įžvalgos po Vilniaus mažojo teatro spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“

Kalbant apie Vilniaus mažojo teatro (VMT) naujojo sezono pirmąją premjerą „Scilė nori būti žmogumi“, tenka pradėti iš toli, t.y. nuo pandemijos meto. Pačiame karantino įkarštyje, 2021 m. sausį, izoliacijos ir griežto kaukių režimo sąlygomis režisierė Gabrielė Tuminaitė, panaudodama teatro sceną kaip kino filmavimo paviljoną, surengė eksperimentą – sukurti film noir filmą pagal Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“.

Spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“ kostiumo eskizas (dailininkai Deividas Katkus ir Sidas Martinavičius). VMT nuotr.
Spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“ kostiumo eskizas (dailininkai Deividas Katkus ir Sidas Martinavičius). VMT nuotr.
Agnė Šataitė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. Kadras iš filmo
Agnė Šataitė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. Kadras iš filmo
Eglė Mikulionytė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. Kadras iš filmo
Eglė Mikulionytė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. Kadras iš filmo
Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. Kadras iš filmo
Elžbieta Latėnaitė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. Kadras iš filmo
Elžbieta Latėnaitė, Arvydas Dapšys ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. Kadras iš filmo
Elžbieta Latėnaitė, Arvydas Dapšys ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. Kadras iš filmo
Elžbieta Latėnaitė, Rasa Jakučionytė, Eglė Mikulionytė ir Tomas Kliukas spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. Kadras iš filmo
Elžbieta Latėnaitė, Rasa Jakučionytė, Eglė Mikulionytė ir Tomas Kliukas spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. Kadras iš filmo
Rimantas Bagdzevičius ir Agnė Šataitė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. Kadras iš filmo
Rimantas Bagdzevičius ir Agnė Šataitė spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. Kadras iš filmo
Spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“. Kadras iš filmo
Spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“. Kadras iš filmo
Linas Vildžiūnas

Sergejus Loznica: „Apie susaistytus pralieto kraujo“

Žinomas kino režisierius Sergejus Loznica Valstybiniame jaunimo teatre pradėjo repetuoti spektaklį pagal pasaulyje plačiai pagarsėjusį amerikiečių rašytojo Jonathano Littello romaną „Gera linkinčiosios“ (pr. „Les Bienveillantes“, angl. „The Kindly Ones“), beje, parašytą prancūzų kalba. Šis didžiulės apimties kūrinys, 2006 m. įvertintas Goncourt’ų premija, yra unikalus šiuolaikinės literatūros kontekste. Remdamasis gausiais archyviniais šaltiniais Littellas kuria fantasmagorišką Antrojo pasaulinio karo vaizdinį, nagrinėja Holokausto problemą, atskleidžia visuomenę ir atskirą individą įtraukiantį masinio naikinimo mechanizmą tarsi iš vidaus, nes pagrindinis romano veikėjas ir pasakotojas yra žudynėse tiesiogiai dalyvaujantis SS karininkas.

Sergejus Loznica ir Jonathanas Littellas. A. Prokulevič („Atoms&Void“) nuotr.
Sergejus Loznica ir Jonathanas Littellas. A. Prokulevič („Atoms&Void“) nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Neuždžiūvęs spektaklis

Adomo Juškos „Guašas“ Jaunimo teatre

Jaunimo teatre Adomo Juškos sukurtas „Guašas“ – potėpių, intonacijų, nuojautų, prisiminimų rinkinys. Lyg slystum vandeniu ir nieko nejaustum, neliestum, tik asociatyviai bandytum suvokti tai, kas vyksta. Šiame spektaklyje žvelgiama į pasąmonę, kuri yra didžiausias žmonių kankinimo ir palaimos „įrenginys“. „Guašas“ – šviesus ir režisūrine laisve kvėpuojantis spektaklis. Toks antiplakatiškas kūrinys, kuriame nemojuojama idėjomis, nedeklaruojamos vertybės, atsisakoma tiesioginių įvaizdžių, mūsų sąmonę užvaldžiusių trafaretų. Tai spektaklis, kuris išlaisvina esamąjį laiką, leisdamas žiūrovui atmintimi nuklysti ten, kur veda spektaklio kūrėjai.

Andrius Bialobžeskis ir Augustė Šimulynaitė spektaklyje „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Andrius Bialobžeskis ir Augustė Šimulynaitė spektaklyje „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Augustė Šimulynaitė spektaklyje „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Augustė Šimulynaitė spektaklyje „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Simonas Storpirštis, Aleksas Kazanavičius ir Martynas Berulis spektaklyje „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Simonas Storpirštis, Aleksas Kazanavičius ir Martynas Berulis spektaklyje „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Martynas Berulis ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Martynas Berulis ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Aleksas Kazanavičius ir Simonas Storpirštis spektaklyje „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Aleksas Kazanavičius ir Simonas Storpirštis spektaklyje „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Ignas Zalieckas

Sisteminė socialinė neteisybė

Pokalbis su režisiere Anna Smolar

Režisierė Anna Smolar, Sorbonos universitete Paryžiuje baigusi literatūros studijas, šiuo metu gyvena ir kuria Lenkijoje. Dirbo režisierių Krystiano Lupos, Jacques’o Lassalle’o ir Andrzejaus Seweryno asistente, bendradarbiavo su kino režisiere Agnieszka Holland. Sukūrė tokius spektaklius kaip „Žydų aktoriai“ (Žydų teatras Varšuvoje, 2015), „Dibukas“ (Lenkų teatras Bydgoščiuje, 2015), „Poilsio centras“ („Komuna Warszawa“, 2017), „Kaubojai“ (Juliuszo Osterwos teatras Liubline, 2019), „Edžio pabaiga“(„Teatr Studio“ Varšuvoje, 2020) ir kt.. 2017 m. šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ ji vedė kūrybines dirbtuves, o 2018 m. šiame festivalyje įvyko pjesės „Henrietta Lacks“ skaitymas.

Anna Smolar. D. Matvejevo nuotr.
Anna Smolar. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Henrietta Lacks“. M. Hueckel nuotr.
Scena iš spektaklio „Henrietta Lacks“. M. Hueckel nuotr.
Scena iš spektaklio „Henrietta Lacks“. M. Hueckel nuotr.
Scena iš spektaklio „Henrietta Lacks“. M. Hueckel nuotr.
Scena iš spektaklio  „Sulėtintai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Sulėtintai“. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas ir Miglė Polikevičiūtė spektaklyje „Sulėtintai“. D. Putino nuotr.
Martynas Nedzinskas ir Miglė Polikevičiūtė spektaklyje „Sulėtintai“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Edžio pabaiga“. B. Warzecha nuotr.
Scena iš spektaklio „Edžio pabaiga“. B. Warzecha nuotr.
Scena iš spektaklio „Edžio pabaiga“. B. Warzecha nuotr.
Scena iš spektaklio „Edžio pabaiga“. B. Warzecha nuotr.
Scena iš spektaklio „Dibukas“. M Stolarska nuotr.
Scena iš spektaklio „Dibukas“. M Stolarska nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 143  >>> Archyvas