„Nejaukos slėnis“ ir „Cyber Elf“ festivalyje „Sirenos“
Žmogaus ir kompiuterio ryšys darosi vis glaudesnis. Jis neišvengiamai tampa vis svarbesniu tarpininku socializuojantis, pramogaujant, dirbant. Didelę dalį karantino praleidome virtualioje erdvėje – nuotoliu dalyvaudami paskaitose, susirinkimuose, netgi šventėse ir spektakliuose. Mūsų kasdienybėje technologijos veikia kaip savitas kūno tęsinys. Tad ir šiemet festivaliui „Sirenos“ pasirinkus kūno temą, dažnas spektaklis apie ją kalbėjo būtent per sąveiką su technologijomis.







„Sausasis sezonas“ festivalyje „Sirenos“
„Kai pamačiau šį spektaklį Avinjono festivalyje 2018 m., likau sukrėsta to, kaip įtaigiai kūrėjai mane panardino į pasaulį, kuriame nebevyravo binarinė lyties sąvoka“ (Kristina Savickienė). Tai ištrauka iš daugelio turbūt labiausiai laukto Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ spektaklio „Sausasis sezonas“ aprašymo (žiūrovų salė buvo sausakimša). Tačiau jau kitą vakarą buvo parodytas „Būti Ariele F“, kuriame salė buvo pustuštė ir kuris tikrai nebuvo laukiamiausias. Ir tik jame įgavo prasmę pradžioje cituojami žodžiai – nes būtent Arielė atsisakė binarinės lyties sąvokos.








Laiškai apie teatrą (VIII)
Sutinku, kad ruduo ir žiema tinka teatrui. Tik antrą kartą žiūrimas spektaklis man kaip tik, atvirkščiai, labiau dirgina širdį nei protą, nes jau nebereikia įsitempti, kad viską spėčiau aprėpti ir suvokti, jau žinau, kas laukia, ir galiu atsipalaiduoti. Taip man nutiko su „Austerlicu“ (rež. Krystianas Lupa, Jaunimo teatras, 2020) – antrą kartą galėjau pasinerti ir mėgautis buvimu tame lėtai tekančiame pasaulyje. Tačiau yra spektaklių, į kuriuos vargu ar norėtum eiti antrą kartą, ir tai nebūtinai ką nors pasako apie jų kokybę.








Arturo Bumšteino „Big Pharma“
Kaip režisieriaus, kompozitoriaus Arturo Bumšteino kūrybos principams būdinga išskirti lakonišką kasdienį elementą, padėti jį po didinamuoju stiklu ir tyrinėti, taip net mažiausi dalykai Bumšteino pastatymuose, tarkim, garso instaliacijoje-performanse „Olympian Machine“ („Operomanija“, 2018), tampa visatos modeliu. Tai būdinga ir vokaliniam performansui „Big Pharma“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2021), kurio pagrindu tampa antidepresantų pakuotės informacinis lapelis.
Kauno miesto kamerinio teatro festivalis „Išeities taškas“
Antroje rugsėjo pusėje su ypač gausia lietuvių, taip pat ir užsienio kūrėjų programa įvyko 7-asis Kauno miesto kamerinio teatro organizuojamas festivalis „Išeities taškas“. Jaunimui (ir ne tik) skirtos tematikos spektakliai pasižymėjo formos ir žanrų įvairove.








Pokalbis su Urošu Kaurinu ir Vito Weisu
Urošas Kaurinas ir Vito Weisas – Slovėnijos teatro aktoriai, šokėjai, atlikėjai, autoriai, apdovanojimų pelnę scenos menininkai, dirbantys valstybiniuose ir nevalstybiniuose teatruose bei įvairiuose projektuose. Kaip aktorius, Kaurinas Lietuvos žiūrovams pažįstamas iš į 2021 m. „Sirenų“ programą įtraukto spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ (rež. Oliver Frljić, Slovėnijos jaunimo teatras, 2016). Šių metų festivalio tarptautinėje programoje bus rodomas jų spektaklis „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“ (2018). Tai antroji spektaklių trilogijos „Herojus“ dalis.






Įžvalgos po Vilniaus mažojo teatro spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“
Kalbant apie Vilniaus mažojo teatro (VMT) naujojo sezono pirmąją premjerą „Scilė nori būti žmogumi“, tenka pradėti iš toli, t.y. nuo pandemijos meto. Pačiame karantino įkarštyje, 2021 m. sausį, izoliacijos ir griežto kaukių režimo sąlygomis režisierė Gabrielė Tuminaitė, panaudodama teatro sceną kaip kino filmavimo paviljoną, surengė eksperimentą – sukurti film noir filmą pagal Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“.








Žinomas kino režisierius Sergejus Loznica Valstybiniame jaunimo teatre pradėjo repetuoti spektaklį pagal pasaulyje plačiai pagarsėjusį amerikiečių rašytojo Jonathano Littello romaną „Gera linkinčiosios“ (pr. „Les Bienveillantes“, angl. „The Kindly Ones“), beje, parašytą prancūzų kalba. Šis didžiulės apimties kūrinys, 2006 m. įvertintas Goncourt’ų premija, yra unikalus šiuolaikinės literatūros kontekste. Remdamasis gausiais archyviniais šaltiniais Littellas kuria fantasmagorišką Antrojo pasaulinio karo vaizdinį, nagrinėja Holokausto problemą, atskleidžia visuomenę ir atskirą individą įtraukiantį masinio naikinimo mechanizmą tarsi iš vidaus, nes pagrindinis romano veikėjas ir pasakotojas yra žudynėse tiesiogiai dalyvaujantis SS karininkas.
Adomo Juškos „Guašas“ Jaunimo teatre
Jaunimo teatre Adomo Juškos sukurtas „Guašas“ – potėpių, intonacijų, nuojautų, prisiminimų rinkinys. Lyg slystum vandeniu ir nieko nejaustum, neliestum, tik asociatyviai bandytum suvokti tai, kas vyksta. Šiame spektaklyje žvelgiama į pasąmonę, kuri yra didžiausias žmonių kankinimo ir palaimos „įrenginys“. „Guašas“ – šviesus ir režisūrine laisve kvėpuojantis spektaklis. Toks antiplakatiškas kūrinys, kuriame nemojuojama idėjomis, nedeklaruojamos vertybės, atsisakoma tiesioginių įvaizdžių, mūsų sąmonę užvaldžiusių trafaretų. Tai spektaklis, kuris išlaisvina esamąjį laiką, leisdamas žiūrovui atmintimi nuklysti ten, kur veda spektaklio kūrėjai.








Pokalbis su režisiere Anna Smolar
Režisierė Anna Smolar, Sorbonos universitete Paryžiuje baigusi literatūros studijas, šiuo metu gyvena ir kuria Lenkijoje. Dirbo režisierių Krystiano Lupos, Jacques’o Lassalle’o ir Andrzejaus Seweryno asistente, bendradarbiavo su kino režisiere Agnieszka Holland. Sukūrė tokius spektaklius kaip „Žydų aktoriai“ (Žydų teatras Varšuvoje, 2015), „Dibukas“ (Lenkų teatras Bydgoščiuje, 2015), „Poilsio centras“ („Komuna Warszawa“, 2017), „Kaubojai“ (Juliuszo Osterwos teatras Liubline, 2019), „Edžio pabaiga“(„Teatr Studio“ Varšuvoje, 2020) ir kt.. 2017 m. šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ ji vedė kūrybines dirbtuves, o 2018 m. šiame festivalyje įvyko pjesės „Henrietta Lacks“ skaitymas.







