Apie ką nori kalbėti jaunieji teatro kūrėjai

Antroje rugsėjo pusėje su ypač gausia lietuvių, taip pat ir užsienio kūrėjų programa įvyko 7-asis Kauno miesto kamerinio teatro organizuojamas festivalis „Išeities taškas“. Jaunimui (ir ne tik) skirtos tematikos spektakliai pasižymėjo formos ir žanrų įvairove.

Festivalis prasidėjo kino centre „Romuva“ parodyta trečiąja šokėjos ir choreografės Gretos Grinevičiūtės spektaklių trilogijos dalimi „Šokis objektui ir vaikui“. Per kūrybinį procesą sukonstruotas sceninis pasakojimas skirtingais rakursais kalba apie motinystę, tėvystę, norus, galimybes ir galiausiai pačią vaiko idėją. Spektaklis prasideda nuo komentarų apie salėn žengiančius žiūrovus – kamera nukreipiama į juos, apibūdinami jų fiziniai ir psichologiniai duomenys. Tai kelia šypseną, intriguoja, o spektakliui įsibėgėjus galiausiai supranti, kad būtent forma šįkart laimi prieš turinį. Spektaklyje daugybė stereotipinių dalykų, pasikartojančių, kažkur jau ne kartą girdėtų minčių ir išvada, kad vis tiek prieš visuomenę liksi kaltas: nesvarbu, turi ar neturi vaikų, vienu ar kitu gyvenimo etapu teks dėl to teisintis.

Vis dėlto estetiniai ir techniniai spektaklio sprendimai įtraukia. Itin pasiteisina, kaip pasitelkęs kamerą Paulius Markevičius veiksmą perkelia už scenos ribų į miesto erdvę, kurdamas kantrybės reikalaujančios kelionės su vaiku į teatrą iliuziją. Puikiai pademonstruota supervedėjo (Markevičius) ir supermamytės  (Aldona Vilutytė) pokalbių laida, švelniai tariant, šaržuojanti ir vieną, ir kitą pusę. Scenoje kompozitorės Agnės Matulevičiūtės atliekami muzikiniai kūriniai leidžia patirti įvairų emocijų spektrą: jausti atstumą, neutralumą, supratingumą.

Pirmą dieną taip pat parodytas latvių „Dirty Deal Teatro“ spektaklis „Conclave“, panardinęs į detektyvinę istoriją apie aktorių ir režisierių Klāvs’ą Kristaps’ą Košins’ą bei jo priklausomybę nuo svaigalų, sukėlusią jam nemažai problemų. Šiame pasakojime tikrovė supinta su fikcinėmis detalėmis. Tradicinės formos spektaklyje (dramaturgė Diāna Kondraša) pagrindinis herojus yra svarbiausias, o jo kolegos ir bendražygiai įkūnija paaiškinančius ir istoriją papildančius personažus. Įtraukiantis sceninis vyksmas tikrai turi savo tikslinę auditoriją – paauglius, kurie meno pasaulį gali įsivaizduoti kaip pernelyg romantizuotą vakarėlį, neįvertindami grėsmių ir galimų pasekmių.

Festivalyje pristatomame eskizų konkurse, jau subrandinusiame ne vieną spektaklį, šiemet parodyti keturi darbai, antrą konkurso dieną – du. Grinevičiūtės spektaklyje dėmesys buvo sutelktas į vaiko idėją, o jaunosios režisierės Linos Židonytės eskize „Požiūrio taškas“ siekiama analizuoti sudėtingus vaiko ir tėvo santykius. Tema neabejotinai aktuali, o kai kurie monologai ir dialogai išties paveikūs, tačiau žaidžiama su įprasta tokio pobūdžio spektaklių formule: pirmiausia girdime vieną pusę – šiuo atveju negatyvius suaugusiųjų vaikystės prisiminimus, lėmusius traumines patirtis. Vėliau žodis suteikiamas kitai pusei – tėvams, bet kol kas dominuoja pirmoji. Kai kurie scenografiniai sprendimai įdomūs, tačiau jaunųjų aktorių vaidyba dar reikalauja gludinimo ir įsigilinimo į personažus, o ne tik teatrališko sudėtingos personažo situacijos išrėkimo.

Eskizų konkurso nugalėtojas režisieriaus Balio Švedo spektaklis „Rašytojas ir gimdyvė“ pasiūlė mūsų scenoje nedažną sprendimą – dramaturginį tekstą žiūrovams skaityti patiems. Pjesės apie opias savižudybės problemas skaitymo pauzes diktavo užslopinamas apšvietimas, o scenoje liejosi pučiamųjų ir klavišinių instrumentų garsai. Dvidešimties minučių eskizas į tokį teatrinį patyrimą įtraukia, belieka laukti jo plėtotės.

Jaunosios kartos režisierius Justinas Vinciūnas spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“ ėmėsi sudėtingos temos – mūsų siekio įprasminti savo būtį nebūties akivaizdoje ir nelengvos Jeano Paulio Sartre’o pjesės, kuri tapo išbandymu visai kūrybinei komandai. Pirmose scenose dar buvo galima užčiuopti tam tikrus veikėjų bruožus, bet vėliau jie ėmė niveliuotis, ir nors galima numanyti, kad pabaigos akivaizdoje visi supanašėjame, šiuo atveju viskas tapo ištęsta, pernelyg nuspėjama ir prisodrinta hipertrofuotos emocijų raiškos. Minimalistinė scenografija šįkart pastatymui nepadėjo, nes išryškino aktorių vaidybą, kuriai dar trūksta svorio ir personažų pilnakraujiškumo.

Festivalio programoje parodytas ir daugelio kolegų kritikų gerai įvertintas režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklis „Žmogus iš žuvies“. Jame režisierė, atrodytų, labiau skaitytiną pjesę pavertė sceniniu vyksmu, kuriame dalyvauja būrelis humanitarų, besispraudžiančių viename bute ir keliančių įvairiausius mūsų visuomenėje aktualius klausimus apie lingvistiką, patriotizmą, istoriją, santykius, paauglystę, savęs suvokimą ir kt. Galiausiai šiuos pasyvius svarstymus pertraukia gyvenimiška problema, kurią reikia spręsti, o ne tik apie ją kalbėti. Personažų virsmus gerai kuria visa aktorių komanda, bet itin pažymėtinas Viktorijos Kuodytės indėlis – stiprus monologas, tarsi pokalbis su vyru, kuriame jo balso negirdime, tačiau viskas išjaučiama per jos žodžius. Aktorius Matas Dirginčius, įkūnijantis su akcentu kalbantį prancūzą, dėmesį kausto ne tik kalbiniais niuansais, bet ir atskleisdamas personažą. Išskirtinis dėmesys čia tenka spektaklio pabaigoje pasirodančiam Alekso Kazanavičiaus vaidinamam Stasikui, kuris visomis savo savybėmis kontrastuoja su intelektualiaisiais diskutuotojais ir supaprastina juos klampinančias problemas, parodydamas kitą realybės pusę. Ir dar būtina paminėti, anot teatrologės Daivos Šabasevičienės, dramaturginę „raziną“ – muzikinį kūrinį, kurį atlieka aktorė Ieva Kaniušaitė.

„Apeirono“ teatro psichodraminio žaidimo „Anomalija OM“ (rež. Eglė Kazickaitė ir Greta Gudelytė) aprašymas suponavo idėją apie interaktyvumą ir čia teko apsigauti, tiesa, ne blogąja prasme. Iš žiūrovų nebuvo prašoma ko nors daryti, o tik pasyviai ar net meditatyviai pasinerti į kelionę Hado karalystėn. Ši ekskursija ne kokia poilsinė, visuomet patogu nebuvo, progos kažkam užsnūsti tikriausiai irgi nepasitaikė, nes masyvūs scenografijos objektai – stalai, metalinės kopėčios, praskriejančios bauginančiu atstumu šalia žiūrovų, – triukšmingai įgarsinami, o keisti, besitransformuojantys personažai, vieni artimesni žmogiškajai būčiai, kiti mažiau pažintam pasauliui, įtraukia. Emociškai itin paveikias scenas sukūrė Gudelytė ir Vilma Raubaitė. Pagirtinas kostiumų dailininkių Erikos Jankauskaitės ir Polinos Nimrea darbas – nuo įstabiai išraiškingų kaukių buvo sunku atitraukti žvilgsnį, o kartu su „Grid 707“ muzika jos panardino į to kito pasaulio nuotaiką. Kadaise teko rašyti, kad „Apeirono“ teatras itin tekstualus, bet stebint pastarųjų metų darbus ryškėja kita – fizinio teatro kryptis.

Festivalis „Išeities taškas“ išlaiko savo misiją leisti su jaunu žiūrovu kalbėti jauniems kūrėjams ir siūlyti savo žiūros perspektyvas bei išeities taškus.