Teatras
Ingrida Ragelskienė
Pro krikšto akutę pažvelgus
Scenografijos paroda „Teatro navigacija: kas ten“
Lapkričio 5 d. užsukau į galeriją „Arka“ – atsisveikinti su scenografijos paroda „Teatro navigacija: kas ten“. Traukė suskaičiuoti parodos lankytojų pėdsakus, per ekspozicijos mėnesį įsispaudusius salės grindis dengusiame žėrutyje, ir pakartoti tik šioje parodoje buvusį galimą savotiškai šventvagiškai sakralų veiksmą – pasimatuoti antkapį arba senąją formą išsaugojusį, bet veidrodiniu paviršiumi dengtą kuršių krikštą, prieiti arčiau, įsistebeilyti ir gal net susitikti su savimi, išnyrančiu ir dingstančiu tarp laiko sluoksnių. Ir galiausiai priglusti prie akutės, užsidėti ausines ir išgirsti, rasti krikštų viduje krutančią gyvastį, gana retą porūšį – dabartyje tarpstantį teatrą, arba jo esenciją, atsiskleidžiančią per krikšto vidinėje ankštumoje suspaustus šešių scenografių kurtų spektaklių audiovizualinius pristatymus.
Ingrida Ragelskienė
Naujoji opera kaip idėja
Apie festivalį NOA (Naujosios operos akcija)
Spalio 14–22 d. Vilniuje vykęs festivalis NOA (Naujosios operos akcija) – programos intensyvumu ir netikėtai aukštai kilstelėta meninės kokybės bei inovatyvumo kartele išsiskiriantis renginys. Į akis krito ir žiūrovų gausa visuose pasirodymuose, akivaizdžiai signalizuojanti, kad NOA tampa gyvybiškai būtinu reiškiniu naujų idėjų stokojančiame šiuolaikinio lietuviško teatro kontekste. Man asmeniškai galimybė pamatyti penkis NOA spektaklius tapo neįkainojama profesine patirtimi ir netikėtai atsivėrusia kokybiško meninio dialogo, apsikeitimo mintimis ir emocijomis erdve.
Ignas Zalieckas
Muzika – pasaulio siela, o teatras – jo kūnas
Pokalbis su aktoriumi Mantu Zemlecku
Aktorius Mantas Zemleckas sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Dorianas“ (rež. Robertas Wilsonas, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2022), „Panika“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, NKDT, 2019), „Getas“ (rež. Gintaras Varnas, NKDT, 2018), „Varnas“ (rež. Aidas Giniotis, Keistuolių teatras, 2015) ir kt. Taip pat vaidina kine – filmuose „Sinefilija“ (rež. Algimantas Puipa, 2021), „Dainos lapei“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas, 2021) ir kt. Muzikos grupės „Kamanių šilelis“ narys.
Greta Vilnelė
Judesiai, vaizdai ir praradimai
„Laukys“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre
Spalio 28, 29 d. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre įvyko režisierės Olgos Lapinos spektaklio „Laukys“ premjera, ją kartu kūrė ir keli nauji aktoriai, visai neseniai baigę vaidybos studijas ir įsilieję į Miltinio teatro trupę. Likus keletui dienų iki Vėlinių parodyto kūrinio tema susijusi su mirtimi. Aprašyme teigiama, kad pasirinkta atsiremti į filosofinę mirties koncepciją, o ne į asmeninę konkretaus žmogaus patirtį, tačiau spektaklyje paeiliui pristatomos devynių bevardžių asmenų istorijos, tik vėliau susijaukiančios į anoniminių pokalbių srautą. Teksto svarba šiame kūrinyje gerokai nublankusi – „Laukys“ susieja judesį ir vaizdą, kurdamas originalią aplinką šnekėti abstrakcijomis.
Greta Vilnelė
Komunistinis mokyklos režimas
„Gyvuliai“ Meno ir mokslo laboratorijoje
Spalio 19, 20 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko Meno ir mokslo laboratorijos (MMLAB) spektaklio „Gyvuliai“ premjera. Ją laikyčiau proveržiu Lietuvos paauglių teatro scenoje. Pjesę inscenizavo pati dramaturgė Goda Simonaitytė – tai jos režisūrinis debiutas. Simonaitytė yra baigusi vaidybos magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovai Vytautas ir Velta Anužiai). Kūrėjos išsilavinimas lemia teatrališką, vaidybos svarbai pirmenybę teikiančią sceninę raišką bei režisūroje plačiai ir sumaniai išnaudojamus simbolius.
Viktorija Sinicyna
Pabėgti nuo kitų suprojektuoto savęs
„Edžio pabaiga“ Jaunimo teatre
Sakydama, kad skurdą kvaila romantizuoti, netarsiu nieko naujo. Tačiau stebėtina, kaip lengva tarp visų sėkmės istorijų užmiršti tamsiąją pusę, kurioje taip pat gyvena žmonės. Skurdas – purvinas, riebaluotas, įkyraus, visur prasiskverbiančio kvapo, įkalinantis pavienius žmones, šeimas, gimines ir kartas. Šis dusinantis skurdas su jėga prasiveržia jau kelerius metus prancūzų literatūros pirmose eilėse įsitvirtinusio jauno rašytojo Édouardo Louis knygose. Jo raštų kalba paprasta, bet tokia sodri, kad skaitydamas pats jautiesi įstrigęs nešvariais patalais uždengtame lovyje.
Ignas Zalieckas
Kiek prodiuseris yra ir kūrėjas?
Pokalbis su teatro prodiusere Rusne Kregždaite
Rusnė Kregždaitė – teatro prodiuserė, teatro ir kultūros edukacijos projektų vadovė, įkūrusi Meno ir mokslo laboratoriją (MMLAB) ir jai vadovaujanti. Prodiusavo tokius MMLAB spektaklius kaip „Gyvuliai“ (rež. Goda Simonaitytė, 2022), „Pasakų parkas“ (rež. Gediminas Rimeika, 2022), „Šokis objektui ir vaikui“ (choreografė Greta Grinevičiūtė, 2021), „Brilijant advenčers“ (rež. Rimeika, 2021), „Miražas“ (rež. Paulius Markevičius, 2020), „Errorai“ (rež. Markevičius, 2018) ir kt.
Ingrida Ragelskienė
Mums nelemta pasveikti?
Jokūbo Brazio „Equus“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Kiekvienas apsilankymas atnaujintoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažojoje salėje nuteikia viltingai. Net galima būtų teigti, kad čia po truputį įsitvirtina sveika meninio, teatrinio eksperimento dvasia. Man patinka ilgas, meditatyvus kopimas laiptais, jauki koridorių pilkuma, mąsliai įrėminanti Mažąją salę, – pats ėjimas į spektaklį tampa panašus į vienišos žmogląstelės klajonę tuneliais ir latakais link pažadėtosios Gralio taurės.
Ignas Zalieckas
Vidinė laisvė, nepriklausoma nuo aplinkybių
Pokalbis su Žilvinu Beniušiu
Žilvinas Beniušis – aktorius, režisierius, pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorius. Kartu su aktore Severina Špakovska įkūrė Šiuolaikinės intelektualios klounados teatrą, režisavo klounados vesterną „Odisėja“ (2021), tragikomediją „Adomas 2.0“ (2021), klounados monospektaklį „Lelijos laisvės mokymai“ (2022) ir kt.
Ieva Tumanovičiūtė
Aktorių ir žiūrovų ryšio variantai
„Sirenų“ dienoraščiai (II)
Šiųmečių „Sirenų“ tarptautinė programa paskatino dar kartą susimąstyti apie aktorių ir žiūrovų ryšį, kuris gali būti labai įvairus, pasižymėti intelektualumu, draugiškumu, kūniškumu, geidulingumu, atvirumu, formalumu, žaisme, estetiniu grožiu ir kt. bei derinti ne vieną bruožą. Festivalis pasiūlė skirtingus ryšio variantus, o kaip kraštutinius jo polius pasirinkau pirmoje šio teksto dalyje aptartą spektaklį „Nejaukos slėnis“, kuriame vaidino robotas humanoidas, ir slovėnų aktorių Urošo Kaurino ir Vito Weiso darbą „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“. Pastarasis papildo šių metų festivalio temą „Kūnas“, susitelkdamas į roboto priešybę scenoje – aktorių.
