Pro krikšto akutę pažvelgus

Lapkričio 5 d. užsukau į galeriją „Arka“ – atsisveikinti su scenografijos paroda „Teatro navigacija: kas ten“. Traukė suskaičiuoti parodos lankytojų pėdsakus, per ekspozicijos mėnesį įsispaudusius salės grindis dengusiame žėrutyje, ir pakartoti tik šioje parodoje buvusį galimą savotiškai šventvagiškai sakralų veiksmą – pasimatuoti antkapį arba senąją formą išsaugojusį, bet veidrodiniu paviršiumi dengtą kuršių krikštą, prieiti arčiau, įsistebeilyti ir gal net susitikti su savimi, išnyrančiu ir dingstančiu tarp laiko sluoksnių. Ir galiausiai priglusti prie akutės, užsidėti ausines ir išgirsti, rasti krikštų viduje krutančią gyvastį, gana retą porūšį – dabartyje tarpstantį teatrą, arba jo esenciją, atsiskleidžiančią per krikšto vidinėje ankštumoje suspaustus šešių scenografių kurtų spektaklių audiovizualinius pristatymus. Ir, žinoma, kirbėjo klausimas – kaip pavyks tarpinės parodos idėją išplėtoti didžiojoje Prahos kvadrienalės (PQ23) ekspozicijoje ateinančių metų birželio mėnesį.

Impulsą klausimui „Kas ten?“ koduojantis parodos pavadinimas kartu yra ir viliojanti nuoroda į pagrindinį 2023 m. teatro įvykį – Prahos kvadrienalę (PQ23), kurioje „Teatro navigacijos“ kūrėjos turės galimybę išplėtotą nacionalinės Lietuvos scenografijos ekspozicijos koncepciją pristatyti maksimaliai plačiai tarptautinei profesionalų ir žiūrovų, parodos lankytojų, auditorijai. Lietuvės scenografės Sigita Šimkūnaitė, Julija Skuratova, Neringa Keršulytė, Birutė Ukrinaitė, Barbora Šulniūtė ir Laura Luišaitytė yra būtent tos kūrėjos, pasiryžusios atsiliepti į PQ pasiūlytą temą „Retas“ (angl. Rare). Pirminė temos apibrėžtis greičiausiai nukreipia į kiekvienos iš šių kūrėjų meninio braižo unikalumą, gimstantį iš autentiškų idėjų, materijos suvaldymo, kūrybinio žiūros taško bei praktinių scenos apiforminimo įgūdžių visumos.

1967 m. pirmą kartą surengta Prahos kvadrienalė „Spektaklio dizainas ir erdvė“ vyksta kas ketverius metus. Per keletą savaičių pavasarinėje Prahoje galima pamatyti įdomiausias pasaulio scenografų ekspozicijas, menine vyšnia ant kvadrienalės programos torto kaskart tampančią teatrinių performansų programą, aukštųjų mokyklų, ruošiančių vizualiųjų teatro menų specialistus, prisistatymus bei naujausių teatrinių technologijų, teatro architektūros reiškinių reprezentacijas. Didžiųjų lietuviškos scenografijos grandų Vitalijaus Mazūro, Jono Arčikausko pastangomis Lietuvos paviljonas sulaukdavo deramo dėmesio, deja, pastaroji lietuviška ekspozicija PQ buvo pristatoma 2015 metais.

PQ23 birželio 8–18 d. vyks trijose pagrindinėse vietose: Prahos turguje, Nacionalinėje galerijoje ir Prahos menų akademijos Teatro fakultete. Kaip ir didžioji dalis kitų nacionalinių ekspozicijų, lietuvių paroda bus eksponuojama 1895 m. pastatytame turgaus pastatų komplekse, kuris pagal pirminę paskirtį buvo galvijų skerdykla, įsikūrusi septintajame Prahos rajone, Holešovice. Būtent čia idėjai plėtoti lietuvės gaus idealias sąlygas – erdvę ir aukštį, kurias turės maksimaliai išnaudoti ekspozicijos architektė Šimkūnaitė. Kino menui širdį atidavusi menininkė yra kelių dešimčių dramos teatro, šiuolaikinio šokio ir muzikinio teatro spektaklių scenografijos autorė. „Arkoje“ eksponuotos parodos prasminė ašis – senieji Kuršių nerijos krikštai – yra būtent Šimkūnaitės kurtos scenografijos spektakliui „Laikas nė(e)rimui“ svarbiausi objektai.

2021 m. Nidoje parodytas režisierės ir choreografės Agnijos Šeiko performansas, davęs pradžią „Neringos – Lietuvos kultūros sostinės 2021“ meninėms veikloms. Pandeminėje nejaukumoje, žmonių retose krantinėse, marių vandenyje, mistinėje Neringos tyloje ir ramybėje įvyko tai, ką daugelis gali pamatyti tik vaizdo įrašuose ir kvapą gniaužiančiose fotografijose. Kaip sakė pati scenografė: „Mano asmeninės kelionės tikslas buvo nematomai prisiliesti prie nuostabaus kraštovaizdžio, naudojant esamus erdvės elementus: smėlį, vandenį, urbanistinius objektus, dangų kaip didžiulę besikeičiančią teatro uždangą, kuri niekada nebūna vienoda. Taip atsirado sumažinta supilta kopa, tarsi dialogas su milžine Parnidžio kopa, didžiulis povandeninis tiltas – šokėjų kelionei vandeniu, išdžiauti Neringos skalbiniai su milžinės įsispaudusiu atvaizdu, didžiulis saulėlydžio stalas sutemus bendrumui pajusti, veidrodiniai krikštai molo gale – mūsų praeičiai prisiminti, o su dabartimi susitikti ir įsižiūrėti.“

Nuo Nidos molo nukelti ir į ankštą Vilniaus parodinę erdvę įkomponuoti krikštai atrodė konceptualiai, jų monumentalumas, masyvi formos ramybė, grubaus paviršiaus faktūriškumas prašėsi apžiūrimas iš visų pusių, nesusikoncentruojant į fasadinę veidrodžio plokštumą. Skirtingų spektaklių audiovizualinis turinys, sutalpintas krikštų viduje, pro individualiam stebėjimui skirtus įrenginius kol kas atrodo mažai susijęs ir gerokai susmulkėjęs, fragmentiškas, pranykstantis pasirinktos formos masyvume. Spektakliai „Undinė“ (scenografė Ukrinaitė), „Skrajojantis olandas“ (scenografė Šimkūnaitė), „Apie pasaulį“ (scenografė Keršulytė), „12 gramų į šiaurę“ (scenografė Šulniūtė), „Raudonoji knyga“ (scenografė Skuratova) ir „Idomenėjas“ (scenografė Luišaitytė) pagal parodos koncepciją idėjiškai tampa tomis vėlėmis arba iš mirusiųjų prisikeliančiais kūnais, kurių virsmui ir buvo kapinėse statomas krikštas, praktiškai tam, kad prisikeliančiam iš mirusiųjų būtų patogiau įsitverti, lipant iš kapo duobės. Aliuzija į spektaklio trumpalaikiškumą kitų menų kontekste ir akimirksnį tetrunkantį jo „gyvenimą“ ypač aštriai parodo scenografijos, kaip dailės šakos, paskirtį.

Drįsčiau teigti, kad parodoje „Teatro navigacija: kas ten“ dalyvaujančių menininkių atveju scenografija – tai visų pirma stipri, gyvybinga, erdvę keičianti vizualinė metafora, ne tik apibendrinanti konkretaus pastatymo dramaturgiją, palaikanti aktorius, veikiančius scenoje, bet ir pateikianti tikslią dabarties diagnozę. Paradoksalu, kad būtent teatro dailininkai šiuo sudėtingu pasauliui metu nebijo ir netingi kelti nepatogius, grėsmes įvardijančius, pokyčius provokuojančius klausimus. Kas ten?!