Vidinė laisvė, nepriklausoma nuo aplinkybių

Žilvinas Beniušis – aktorius, režisierius, pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorius. Kartu su aktore Severina Špakovska įkūrė Šiuolaikinės intelektualios klounados teatrą, režisavo klounados vesterną „Odisėja“ (2021), tragikomediją „Adomas 2.0“ (2021), klounados monospektaklį „Lelijos laisvės mokymai“ (2022) ir kt.

Apie ką šiandien pasakoja klounada ir koks yra šiuolaikinis klounas?

Apskritai žodis „klounas“ įvairiuose kontekstuose vis dar tariamas su tam tikra nepagarba. Šis visuomenėje nusistovėjęs nepagarbus tonas man kėlė baimę, kai atvykau į pirmąsias savo gyvenime klounados dirbtuves. Baiminausi, kad tik nereikėtų užsidėti peruko, apsivilkti kvailai atrodančios aprangos ir neorganiškai staipytis. Vis dėlto po daugelio metų profesionalių studijų galiu pasakyti, kad minėtas įvaizdis skiriasi nuo to, ką vadiname šiuolaikine klounada. Egzistuoja skirtis tarp tradicinio cirko klouno ir šiuolaikinio klouno. Pastarasis atliepia kvailio (angl. fool) archetipą, egzistavusį per visą žmonijos istoriją. Kokia šio kvailio funkcija? Pavyzdžiui, per senuosius Dievo garbinimo ritualus šventikai matydavo, kad ritualams atsikartojant žmonės pradeda mechaniškai kartoti tam tikrus judesius ir elgesį, tarsi iš anksto žinotų, kaip reikia kalbėtis su Aukščiausiuoju, – nebelikdavo nuostabos, o tai trukdė visiškai atsiverti ir išgyventi akimirką. Dėl šios priežasties patys šventikai ėmė rengtis įdomesniais drabužiais ir prieš Dievo garbinimo ritualus eidavo pas žmones kvailioti, juoktis, juokinti. Panašių tokio elgesio apraiškų aptinkama ir XVII a. Ortodoksų bažnyčios pasakojimuose apie šventuosius kvailius ar „kvailius Kristaus vardan“, kurie per pamaldas ir mišias kvailiodavo tam, kad žmogui suteiktų aristotelišką nuostabos žvilgsnį. Tose mišiose jie nuiminėdavo skrybėlaites, tuštindavosi ar nusirengdavo nuogai. Tai darydavo tam, kad žmogų sukrėstų ir leistų išeiti iš santykio, pagrįsto žinau, ir įeiti į grįstą tikiu, tikiuosi, kad Dievas yra.

Pirmuosiuose klounų piešiniuose jie vaizduojami viena koja stovintys ant uolos, o kitą laikantys virš bedugnės. Jie šypsosi, tarsi savyje lengvai suderintų prasmę ir niekį, esmę ir beprasmybę, tvarką ir chaosą. Man atrodo, kad ši pusiausvyros būklė labai reikalinga kiekvienam žmogui. Šiuolaikinio klouno tikslas nėra vien tiktai prajuokinti – šiandien jis ir vėl stengiasi grąžinti mus į nuostabos ir tam tikro paradokso būseną, kuriai esant sunku suvešėti įvairioms „tiesą“ skelbiančioms ideologijoms. Klounas gali papasakoti skirtingų istorijų, bet dažniausiai jas plėtoja kartu su žiūrovu: aktorius reaguoja į auditoriją ir joje kartais pažadina dalykus, kurių ji pati pasąmoningai trokšta. Tai atpažinęs klounas nukeliauja ten, kur žiūrovas iš pradžių bijo, bet juokas palengvina šią kelionę ir atsivėrimo aktą.

Ar klounada leidžia laisviau pinti įvairias scenos meno formas ir išlaisvina iš rimtumo, kartais virstančio teatrine arogancija?

Perdėtas rimtumas ir pamiršimas, kad mes tik sukamės dangaus kūne tarp asteroidų, visada yra juokingas. Dabar menas vis dažniau atstoja žmonėms tai, ką atstoti ne jo prigimčiai, ir su tuo ateina nemažai bereikalingo susireikšminimo, tada telieka vartoti meną nesuskaičiuojamais kiekiais. Bet ką aš žinau, gal tai ir išgelbės pasaulį?

Pamenu, kaip būdamas paauglys žiūrėjau spektaklį Klaipėdoje: aktoriai kalbėjo keista maniera ir garsiai rėkė, nors sėdėjau visai šalia, dar jie žiūrėjo į sieną lyg į horizontą jūroje, bet niekad taip ir nepažvelgė į žiūrovus, nors mes šiaip jau visi buvome tame pačiame kambaryje. Nesupratau, kodėl jie šitaip apsimeta ir bando slėpti tai, kad apsimeta. Gal tai ir paskatino mane pamėgti klounadą: joje daug melą dekonstruojančios tiesos – klounas visada pasakys, jei karalius nuogas. Klounadoje būtinai turi jaustis, kad scenoje tik apsimetama, tik žaidžiama, tada atsiranda tam tikras sveikas santykis su vaidmeniu. Tik svarbu kuo geriau pažinti savo žaidžiantį klouną arba, kaip sakydavo Jacques’as Lecoq’as, – savo vidinį vaiką. Tai sudėtinga, nes neaišku, kas ir koks ir ar išvis jis yra. Bet su džiaugsmu atsiverti šiam nežinojimui, ypač scenos žmogui, yra pareiga.

Dar pridėčiau, kad klounada skelbia nepatogią žinią apie tai, kad ne kokie nors dalykai yra juokingi, o tu juokingas juose. Tinkamai treniruotas aktorius geba nesislėpti už personažo ar situacijos ir scenoje yra pažeidžiamesnis. Su šiuo žinojimu gali laisvai pinti įvairias teatro formas ir jomis žaisti, jų nesureikšmindamas.

Jūsų režisuotuose spektakliuose mitiniai ir bibliniai pasakojimai apie Odisėją ar Adomą ir Ievą atsiskleidžia naujai. Kuo svarbus juokas, tyrinėjant šiuos naratyvus ir vaizdinius?

Pirmiausia, ruošiantis klounados spektakliui, geriausia rinktis žinomą medžiagą, nes nusistovėjusius archetipus ir simbolius galima dekonstruoti – tai gera žaidimų aikštelė klounui. Pasakojime, kurį visi žino, žmonės greičiau supranta, koks yra tikslas. Tarkim, Odisėjas nori grįžti namo. Tada mes galime mėgautis meistryste, stebėdami, kaip jis grįš.

Pirmaisiais klounados studijų metais dažnai atliekamas pratimas, kai reikia išeiti į sceną ir iškart visa savo esybe parodyti, ko šioje scenoje nori. Manau, dauguma sutiks, kad aiškiai žinoti ir parodyti, ko nori, nėra taip lengva. Žiūrovai turi tai suprasti, nes tik tada galės atsirasti klounų maistas – klaidos. Žaisdami archetipinėmis istorijomis klounai sukuria naujas prasmes.

Man, kaip klounui, buvo nesunku „Odisėjoje“ pamatyti žmogaus prigimties juokingumą. Jei suvaldytų savo aistringumą, Odisėjas galėtų grįžti namo ganėtinai greitai, bet ne, jam būtinai norisi sušukti, kai reikia tylėti, ar paragauti to, ko geriau neragauti. Jis lyg tikras klounas norėjo kaip geriau, o išėjo...

Spektaklis „Adomas 2.0“ nagrinėja žmogaus negebėjimo priimti kito netobulą autentiškumą temą. Komiški elementai ir klouniška vaidyba padeda šiuos dalykus pateikti su nauju nuoširdumu, tarsi ir pačia vaidyba pabrėžiant, kad žmogaus netobulumas gali būti raktas į meilę.

Ir Pradžios knygos pasakojimas, ir Homero epas man svarbūs asmeniškai, nes šie kūriniai mane formavo kaip asmenybę, gerai juos žinau ir jaučiau, kad galiu su jais žaisti bei atrasti iš naujo, pasitelkdamas drauge su humoru einantį kritišką žvilgsnį.

Turite kūrybinės patirties, parsiveržtos iš Philippe’o Gaulier klounų mokyklos Paryžiuje. Prancūzai dažnai būna ištikimi formalumui ir konkrečiam braižui, jų sukurtos sistemos sunkiai įsileidžia naujoves. Ar ten kurdamas ir dirbdamas tai jautėte?

Iki šios mokyklos susidurdamas su aukščiausio lygio klounais ir įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse matydamas jų lygį jausdavau, kad mano vidinė laisvė ir pasitikėjimas savimi svyruoja, kad visiškai priklausau nuo aplinkybių. Dažnai atrodžiau sau nepakankamai juokingas ir šiaip ne toks geras, koks galėčiau būti. Išvykau studijuoti į Paryžių, nes norėjau patirti tą vidinės laisvės jausmą, nepriklausantį nuo aplinkos, kurioje esu.

Kalbant apie formalumą, šioje mokykloje jo nejutau ir nesusidūriau su tam tikros primestos formos keliamu spaudimu. Jei Philippe’as Gaulier ir siūlydavo kokią raiškos formą, ji būdavo gimusi manyje kaip koks skydas ir jis specialiai man ją primesdavo iki visiškai absurdiško lygmens. Taip galėdavau pats pamatyti savo apgailėtiną norą įsikibti į tai, kas praeina, iš to pasijuokti ir atrasti save vis iš naujo. Toks kismas kėlė man baimę, nes iki tol klasikinė filosofija, kurią studijavau, suteikdavo man daug aiškiau apibrėžtą tapatumą. Per studijų laiką Prancūzijoje supratau ir, svarbiausia, praktiškai pajutau, kad galiu būti vis kitoks, bet neprarasti savo tapatumo. Ši laisvė buvo meistriškai ir su atidumu ugdoma. Tai įrodo ir faktas, kad vieni kūrybiškiausių komedijas šiuo metu kuriančių artistų ir klounų dažniausiai yra baigę Gaulier mokyklą.

Kai buvau paauglys, mane sukrėtė aktoriaus, bardo Sauliaus Mykolaičio likimas. Tuo metu klausiausi jo dainų, buvau ganėtinai užsidaręs savyje. Liūdna, gili Mykolaičio muzika atrodė įspūdinga, bardiška iš širdies. Maniau, kad toks žmogus kaip jis žino visus atsakymus. Permąstydamas, kodėl jis atėmė sau gyvybę, daviau sau pažadą ieškoti būdo, kaip būtų galima vaidinti taip, kad nežalotum savęs. Juk aktoriai – gražūs, jautrūs žmonės, dovana yra būti tarp jų, juk jie ir yra teatro esmė, gyvybė, kūnas, kraujas ir kvėpavimas. Gaulier yra pasakęs: „Vaidinti atsispiriant nuo to, kad tavo tėvas mirė, kai tau buvo septyneri, negarbinga.“ Laikausi šio teiginio. Man svarbu, kad aktoriaus kūrybinis šaltinis kiltų iš džiaugsmo. Tikriausiai ne vienas aktorius, paklaustas, kodėl pasirinko šį kelią, paminės momentą, kada esant scenoje buvo tiesiog gera. Juk tai teikia džiaugsmą. Ar jis jaučiamas, ar ne, matyti iš aktoriaus akių, kurios klounadoje būtinai turi ieškoti žiūrovų, griaudamos ketvirtąją sieną. Jei jos žiba, tada galima kvailioti, įsivaizduoti, žaisti, atsiverti kosmosui, žmonėms ir keliauti kartu.

Jei kalbėtume apie klouno įvaizdžio kitimą, kokios galimybės šiam personažui išryškėja šiandien?

Jau ketverius metus dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Manau, iš pradžių matyti klounadą tarp pagrindinių aktoriams dėstomų dalykų daugeliui atrodė mažų mažiausiai keistoka. Esu dėkingas Oskarui Koršunovui, kuris per pirmąjį studentų klounados egzaminą pasakė, kad tai yra pati aktorystės esmė. Smagu, kad tai taip pat jaučia ir vaidybos studentai, ir profesionalūs aktoriai, su kuriais tenka susidurti įvairiuose Lietuvos teatruose. Ta aktorystės esmė ir yra gebėjimas, kai tau labiausiai nepatogu ir esi pažeidžiamiausias, nenuleisti akių, pasidalinti tuo, kaip jautiesi, neprarasdamas vidinio džiaugsmo.

Šiuo metu klounados principai taip pat ryškiai naudojami tiek tokiuose serialuose kaip „Biuras“ („The Office“), tiek stand up pasirodymuose – manau, klounados nuoširdumo žmonėms labai trūksta. Prieš dvidešimt metų dominavo meniška, poetinė klounada su ilgais atodūsiais ir vaikišku naivumu, o dabar matau, kad klounai dar labiau mažina ir taip mažiausią kaukę pasaulyje – raudoną nosį, vis dažniau rodydami savąją, kuri gal kartais ir atrodo nekorektiškai, bet užtat leidžia kvėpuoti.

Dėkoju už pokalbį.