7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Judesiai, vaizdai ir praradimai

„Laukys“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre

Greta Vilnelė
Nr. 36 (1443), 2022-11-11
Teatras
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.

Spalio 28, 29 d. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre įvyko režisierės Olgos Lapinos spektaklio „Laukys“ premjera, ją kartu kūrė ir keli nauji aktoriai, visai neseniai baigę vaidybos studijas ir įsilieję į Miltinio teatro trupę. Likus keletui dienų iki Vėlinių parodyto kūrinio tema susijusi su mirtimi. Aprašyme teigiama, kad pasirinkta atsiremti į filosofinę mirties koncepciją, o ne į asmeninę konkretaus žmogaus patirtį, tačiau spektaklyje paeiliui pristatomos devynių bevardžių asmenų istorijos, tik vėliau susijaukiančios į anoniminių pokalbių srautą. Teksto svarba šiame kūrinyje gerokai nublankusi – „Laukys“ susieja judesį ir vaizdą, kurdamas originalią aplinką šnekėti abstrakcijomis.

 

Spektaklio „Laukys“ scenografijos, kostiumų ir šviesų dailininkės Renatos Valčik sukurta vizualinė stilistika daugiasluoksnė, įmantri. Scenoje kyla ir leidžiasi permatomos uždangos, veliūriniu minoru apgaubiančios aktorių veiksmus, įrėminančios ant galinės sienos projektuojamus Mindaugo Nastaravičiaus pjesės žodžius (vaizdo projekcijų autorius Dinas Marcinkevičius), tarsi jie būtų sakomi ne gyvųjų. Sukuriama antgamtinė nuotaika, spektaklis plėtojasi mistinėje erdvėje, kurioje ryšys tarp po žeme gulinčiųjų ir ja vis dar vaikštančiųjų tampa tikrove.

 

Valčik kurti juodos, laisvai krintančios medžiagos kostiumai, kuriais apgaubti ir aktorių veidai, pabrėžia pasakojimo anonimiškumą ir bendražmogiškumą. Pabaigoje scena paskęsta dūmuose – publika tarsi smilkalais apvaloma nuo prisilietimo prie anapusybės. Vaizdiniais pasakojimą kuriantis „Laukys“ vertas dėmesio dėl savitos, ne taip dažnai Lietuvoje matomos sceninės kalbos.

 

Vienintelis spektaklyje atviras – aktoriaus Albino Kėlerio veidas. Žiūrovams renkantis į salę, aktorius rėžia pasikartojantį ir kol kas bereikšmį monologą apie namą prie upės ir iš uosio pagamintą stalą. Prologas turėtų įvesti į sceninį veiksmą, tačiau nerišlumas ima viršų. Rūke skendinčioje pabaigoje Kėleris vėl pasirodo ir konvulsiškų judesių pagautomis rankomis, šviesoms pamažu gęstant, dingsta tarsi atmintyje blėstantis sapnas. Jo būtis sujungia spektaklio pradžią ir pabaigą, sugrąžindama žiūrovus iš fiktyvaus teatro pasaulio. Kėlerio veidas neretai pasirodo vaizdo projekcijose, jo galva vaizduojama įdėta į lizdą. Šie pasivaidenimai atrodė dirbtini ir retkarčiais trikdantys dramaturginį spektaklio vientisumą.

 

Scenoje veikia aktoriai, projekcijose – tekstas, o salėje aidi įgarsinta pjesės versija išvien su kompozitoriaus Tomoo Nagai muzikine kompozicija, spinduliuojančia ilgesingai melancholišką nuotaiką. Įsimintiname garso takelyje išsiskiria duslūs, trumpi laikrodžio dūžiai – aliuzija į artėjančią paskutinę valandą.

 

„Laukys“ nestokoja judesio etiudų (choreografė Agnietė Lisičkinaitė). Scenoje aktoriai judesiais piešia pasakojamos istorijos fragmentus, iš pelenus primenančių smulkių, juodai dažytų skiedrų formuodami simbolius. Į tolygiai lėtą spektaklio rimtą įterpiama tautiškų elementų kupina dinamiška scena, kurioje aktoriai liuoksi pasitelkdami medines, grėblius primenančias pagalių konstrukcijas. Energingu epizodu, regis, norima priminti vaikystės nerūpestingumą. „Grėbliai“ universaliai panaudojami: jais stumdomi „pelenai“, pagarbiai paguldyti jie tampa kryžiais. Kitas objektas – baltas, į ritinį susuktas kilimas. Tinkamai sužaidus apšvietimu, aktorių nešami kilimai ima panėšėti į karstus. O jautriame nestabiliai pastatytų kilimų sugavimo etiude galima įžvelgti paralelę tarp šį pasaulį palikusiojo ir jo besiilginčio artimojo gedulo.

 

Spektaklio „Laukys“ kūrėjai taip pat siekia kartu su žiūrovais pajusti, koks dvilypis gali būti ryšys su prarastu šeimos nariu, kurio gerai nepažinojai. Menkomis užuominomis, istorijų nuotrupomis bandoma atkurti paskutinius prisiminimus. Scenoje matome aktorius, sustojusius į šeimos nuotrauką. Staiga vienas po kito jie krinta ant žemės. Sūnus klausia mamos, ar ji atsimena tą iš šeimos nuotraukos iškirptą asmenį. Spektaklyje kartu keliama ir klaidingų prisiminimų problema. Kartais trokšdami sukurti glaudesnį santykį su nepažintais artimaisiais, mintyse kuriame neįmanomus pokalbius, įvykius ir įtikime, kad jie neišgalvoti. Tarp tikrų ir pramanytų prisiminimų mazgų bei ilgesio pančiais suveržtos meilės „Laukys“ nesiūlo sprendimų, tik bando suprasti ir sukurti tinkamą dvasinį vakuumą nutylėtiems jausmams pasireikšti.

Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Albinas Kėleris spektaklyje „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Albinas Kėleris spektaklyje „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.