Mums nelemta pasveikti?

Kiekvienas apsilankymas atnaujintoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažojoje salėje nuteikia viltingai. Net galima būtų teigti, kad čia po truputį įsitvirtina sveika meninio, teatrinio eksperimento dvasia. Man patinka ilgas, meditatyvus kopimas laiptais, jauki koridorių pilkuma, mąsliai įrėminanti Mažąją salę, – pats ėjimas į spektaklį tampa panašus į vienišos žmogląstelės klajonę tuneliais ir latakais link pažadėtosios Gralio taurės. Nors greičiausiai tokiems apmąstymams galėjo nuteikti naujausio Jokūbo Brazio spektaklio premjera LNDT – jaunas režisierius pasiryžo šturmuoti jau klasika tapusią britų dramaturgo Peterio Shafferio „pereinamojo amžiaus kančių dramą“ „Equus“. Spektaklį žiūrėjau spalio 22 dieną. Kadangi mūsų sudėtingais laikais bet koks neatsargiai kritiko paleistas žodis gali jam akmeniu į dantis grįžti, šį kartą pasistengsiu į „Equus“ pažvelgti pro gana pozityvios analizės prizmę.

Taigi trys „taip“, dėl kurių turėtumėte surizikuoti palypėti tais keliasdešimčia laiptelių aukščiau dangaus į Mažojoje salėje lizdą susisukusį Brazio „Equus“. Esminė ir apčiuopiamiausia šio spektaklio vertė – nuostabi, didinga, į teatrinės amžinybės analus įrašyta dramaturgija. 1973 m. Londono teatrinį pasaulį supurčiusi ir tebepurtanti Shafferio drama yra retas šiuolaikinio teatro reiškinys, vis dar surenkantis pilnas sales žiūrovų, teatre besiilginčių būtent aukščiausios prabos literatūrinės kokybės. Antras premjeros pliusas – pagaliau LNDT scenoje matoma harmoninga aktorių kartų pusiausvyra. Regis, tiek nedaug reikėjo – į teatrą įleisti gryno, jauno kūrybinio deguonies: aktoriai Džiugas Grinys, Gerda Čiuraitė ir Laurynas Jurgelis tapo idealia, ypatingu psichofiziniu plastiškumu pasižyminčia menine medžiaga, iš kurios ir nulipdytas esminis spektaklio ideologinis konstruktas. Matant, kaip tiksliai jaunieji aktoriai dirba ansamblyje su LNDT scenos grandais, kokių naujų spalvų ir niuansų prisipildo virtuoziška aktorių partnerystė – spektaklyje itin svarbūs tampa aktorių duetai, – galima teigti, kad LNDT pagaliau tapo gyvu ir atsinaujinančiu teatru.

Trečias, ko gero, esmingiausias „Equus“, o gal ir viso šio Lietuvos rudens teatro sezono pliusas – režisierius Jokūbas Brazys. Man patinka skaityti šio menininko priešpremjerinius interviu, juose daug šviesos ir kažkokio vaikiško tikėjimo mumis – žiūrovais, bendrapiliečiais, teatro bendruomenės nariais. Keista, kad tuose interviu deklaruojami teiginiai, idėjos, meninės erezijos dažniausiai virsta tikra, apčiuopiama teatrine realybe. Gal niekada neturėsiu galimybės gyvai to paliudyti jaunam menininkui, tai naudodamasi proga turiu prisipažinti: man Brazio kuriamas teatras atrodo labai reikalingas ir šiuo metu aktualus. Sugalvojau net tokį apibrėžimą – „magiškasis psicho(pato)logizmas“, maždaug tokiu turiniu ir idėjine esme šiuo metu yra įkrautas Brazio kuriamas teatras. Sakote, kad magija ir psichologija – nesuderinama kaip vanduo ir aliejus? Anaiptol, tereikia dažniau išeiti pasivaikščioti po Lietuvos miestų gatves, laukus – dieną, naktį, ryte atsisėsti ant suolelio šalia atsitiktinio pakeleivio, ir aliejus susiplaks su vandeniu.

Jei paklaustumėte, ar yra Brazio spektaklyje minusų, neneigčiau, kad abejonių sukėlė darbas su literatūrine medžiaga, ganėtinai radikalus pjesės kupiūravimas – po jo režisierius nebepaliko dramaturgo dovanotos teisės personažams ir žiūrovams atsibusti po psichozės ir tiesiog elementariai, žmogiškai banaliai, žingsnis po žingsnio pasveikti pagrindiniam herojui Alenui Strengui. Kelčiau klausimą ir dėl netolygių proporcijų tarp pirmo ir antro veiksmo: užsitęsęs pirmas veiksmas, pasibaigęs nuogo nukryžiuotojo ekspozicija, gana smarkiai atpurtė dalį žiūrovų ir paskatino nebegrįžti į salę, nes tarsi jau ir nebeaišku, ko dar galima laukti iš šio zovada lekiančio „Equus“... Bet tai labiau technikos, amato dalykai.

Be to, nerimą kelia perdėtas jauno režisieriaus prisirišimas prie mokytojo tematinių, meninių tiesų, net savotiška užsitęsusi diskusija su didžiuoju tautinės scenos metru. Turiu galvoje debiutinę Brazio „Žuvėdrą“, labai aštriai komunikavusią su jo pedagogo, režisieriaus Oskaro Koršunovo kurta „Žuvėdra“. Šiuo atveju mokinio „Equus“ yra tam tikra Koršunovo spektaklio „Kankinys“ pagal Mariuso von Mayenburgo pjesę parafrazė. Manau, yra juntamas temų ir meninių priemonių panašumas, net savotiškas erdvinis konfliktas, aistringa mokinio ir mokytojo diskusija apie tikėjimo tiesas. Bet kiek tai vis dar tikslinga?

Spektaklis „Equus“ ištikimas Shafferio dramai, su nuogu, nervus supurtančiu atvirumu pasakojančiai tragišką istoriją apie vienišą, sergantį jaunuolį Aleną Strengą – jauną žmogų, suluošintą pasaulio ir savaip jam už tai keršijantį. Kadaise pjesės veikėjas psichiatras Martinas Daisartas tapo vienu ryškiausių ir žmogiškai patraukliausių šiuolaikinio teatro herojų, išsiskiriančiu dideliu, gal net perdėtu pareigos jausmu ir atsakomybe už viską, kas vyksta aplinkui. Klasikiniuose sceniniuose pastatymuose ir, tarkim, 1977 m. filme šių dviejų herojų – jaunuolio Aleno ir psichiatro – akistata, jų susiliejimas–atstūmimas sukūrė nepakartojamą duetą, kerintį ir jaudinantį, su atsiveriančiomis neišsemiamomis psichologinėmis gelmėmis.

Brazio pastatyme šis pagrindinių herojų duetas nebėra esminis, dramatizmas, įtampa tarp dviejų personažų meistriškai nukenksminama, apgalvotai dozuojant dramatines įtampas, konfliktus, psichologines akistatas tarp visų personažų. Net sakyčiau, kad svarbesnės nei Dainiaus Gavenonio vaidinamo psichiatro tampa religinio kvaitulio apsėstos motinos (Dalia Michelevičiūtė) ir arklininko (Povilas Budrys) personažų plėtojimosi linijos. Daugiausia malkų į „magiškojo psicho(pata)logizmo“ aukurą sumeta būtent Michelevičiūtės vaidinama Dora Streng, kažkuriuo metu drąsiai pačiumpanti veiksmo vadeles į savo plienines profesionalės rankas ir užkurianti tikrą titaniškų aistrų draskomos motinos Danse macabre – atsivertimo, sielos sanacijos, dvasinio gijimo ir meilės link. Stulbinanti spektaklio herojės paralelė su šios puikios aktorės romia, religinga lietuviškos šeimos madona, suvaidinta režisieriaus Emilio Vėlyvio filme „Piktųjų karta“. Lyg pagaliau būtų atėjęs metas stipriausiems mūsų teatro grandams įkvėpti ugnies ir kraujo tvaiko prisigėrusios tiesos bei riktelėti iš visos metų metus gniuždytos, slėgtos Angry young men (piktų jaunuolių) vaikų kartos sielos – „Zovada pirmyn!“