7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Komunistinis mokyklos režimas

„Gyvuliai“ Meno ir mokslo laboratorijoje

Greta Vilnelė
Nr. 36 (1443), 2022-11-11
Teatras
Scena iš spektaklio „Gyvuliai“. T. Tereko nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvuliai“. T. Tereko nuotr.

Spalio 19, 20 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko Meno ir mokslo laboratorijos (MMLAB) spektaklio „Gyvuliai“ premjera. Ją laikyčiau proveržiu Lietuvos paauglių teatro scenoje. Pjesę inscenizavo pati dramaturgė Goda Simonaitytė – tai jos režisūrinis debiutas. Simonaitytė yra baigusi vaidybos magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovai Vytautas ir Velta Anužiai). Kūrėjos išsilavinimas lemia teatrališką, vaidybos svarbai pirmenybę teikiančią sceninę raišką bei režisūroje plačiai ir sumaniai išnaudojamus simbolius.

 

Austėjos Marijos Jaščaninaitės sukurtas kiekvieno veikėjo kostiumas ir grimas išduoda jo charakterį, remdamasis gyvūno prototipu: Beatričės (Ieva Stašelytė) strazdanos ir masyvūs aukštakulniai įvaizdina stirną, Jokūbo (Valerijus Kazlauskas) paukštiškas snapas ir boa dekoruotas švarkas – balandį, Deno (Gytis Laskovas) paršiukiška nosis – kiaulę, o Liutauro (Tomas Šečkus) antkaklis, primenantis pavadėlį, – šunį. Vizualinės sąsajos ties tuo nesibaigia. Tėvo ir sūnaus ryšys atpažįstamas iš vienodos mėlynos spalvos kostiumų. Iš tos pačios raudonos languotos medžiagos pasiūti aktorių drabužiai ir kėdžių atkaltės subtiliai įprasmina unifikuojančios uniformos tikslą.

 

Komunistinės mokyklinės sistemos pažiūros, perteikiamos vienintelio suaugusio personažo – Liutauro tėvo ir mokyklos mokytojo (Aleksas Kazanavičius). Spektaklio gale ant grafičiais išpaišytų kėdžių atsiveria groteskiškas vaizdas: mylimiausi mokinių vaikystės animacinių filmų herojai, supančioti raudonu siūlu, kurį paskui save tempia lego figūrėlę primenantis miniatiūrinis Stalinas. Žiauraus tirono vaizdinį visą spektaklį dengė plati mokytojo nugara. Dažniausiai spektakliuose, skirtuose paaugliams, vaizduojami suaugusieji – tai paauglių gyvenimo aktualijų nesuprantantys, savo tiesą karštligiškai primesti besistengiantys dorovingi, tačiau aklumu tikrovei pasižymintys visagaliai. „Gyvuliuose“ pasirenkama visiška priešybė – manipuliuojantis, abejingas ir Liuciferį, laisvalaikiu cituojantį Bibliją, įkūnijantis tėvas. Tai jis – komunistinio mokyklos režimo tąsa, bet kokia kaina tildantis individualią asmenybės raišką ir užtveriantis kelią mokiniams priimti sąmoningus sprendimus.

 

Spektaklis „Gyvuliai“ nepanašus į ankstesnius bandymus kurti tikslinei 14–18 metų auditorijai. Simonaitytės debiutą reikėtų laikyti pavykusiu eksperimentu. Spektaklis išlaiko ryškią, jaudinančią ir kinematografišką estetiką, įtraukdamas jaunąją auditoriją amerikietiškų mokyklos tematikos filmų koloritu. Žiūrovų dėmesį išlaikyti padeda nenuvalkioti personažai, turintys aiškią motyvaciją. Nusibodusį pirmosios meilės naratyvą pakeičia netikėtas meilės trikampis. Beatričė sutrikusi, nes ją vienodai stipriai dėl skirtingų charakterio bruožų traukia tiek jos vaikinas Liutauras, tiek ją įsimylėjęs Denas. Kaip atsvarą įsisenėjusiam pakelto tono stereotipui scenoje matome nugara į žiūrovus ant stalo stovinčius veikėjus, tarpusavyje į mikrofonus šnabždančius rūpesčius ir apkalbas. Taip ne tik užtikrinama geresnė garso kokybė, bet ir įterpiami intymesni tête-à-tête pasimatymai. Tiesa, vakarėlio scenoje šūkaujantys balsai kirtosi su garsia muzika, tad buvo neįmanoma suprasti nė vieno žodžio.

 

Aktorių kuriami veikėjai – ne sausi tipažai, o jaunieji suaugusieji, pradedantys sąmoningą gyvenimo tarpsnį. Po kulminacinio įvykio Denas prisiima kaltę už tai, ko nepadarė, o incidento kaltininkas Jokūbas lieka nenubaustas. Tačiau ką tik prabudusi paauglio moralė jį tarsi kalėjime „uždaro“ berniukų tualete. Nuoširdūs, įvairialypiai veikėjų vidiniai pasauliai tikroviškai atkartoja jauno žmogaus galvoje ir širdyje kunkuliuojančias mintis ir jausmus. Be to, prigimtinio noro būti savarankiškiems ir sąmoningiems vedami personažai jaunuosius žiūrovus skatina pasikliauti vidine nuojauta ir pačius lipdyti vertybinę sistemą.

 

Stilingą spektaklio „Gyvuliai“ estetiką kuria žaisminga ir intelektualias nuorodas į veikėjų santykius atskleidžianti scenografija (grafičių ir dizaino autorius Pijus Čeikauskas), romantizuotai vėjavaikiškos nuotaikos apšvietimas (Dainius Urbonis), paauglystės laikinumą įgarsinanti muzika (Jokūbas Tulaba). Kartu su daugiasluoksniais veikėjais šie elementai parodo savitą, jautrų požiūrį į paauglius, scenoje kurdami nekasdienišką, stereotipus apie teatrą, skirtą paauglių auditorijai, griaunantį reginį.

Scena iš spektaklio „Gyvuliai“. T. Tereko nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvuliai“. T. Tereko nuotr.
Tomas Šečkus ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Gyvuliai“. M. Frolovos nuotr.
Tomas Šečkus ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Gyvuliai“. M. Frolovos nuotr.
Valerijus Kazlauskas spektaklyje „Gyvuliai“. M. Frolovos nuotr.
Valerijus Kazlauskas spektaklyje „Gyvuliai“. M. Frolovos nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvuliai“. M. Frolovos nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvuliai“. M. Frolovos nuotr.
Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Gyvuliai“. M. Frolovos nuotr.
Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Gyvuliai“. M. Frolovos nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvuliai“. T. Tereko nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvuliai“. T. Tereko nuotr.
Aleksas Kazanavičius ir Tomas Šečkus spektaklyje „Gyvuliai“. T. Tereko nuotr.
Aleksas Kazanavičius ir Tomas Šečkus spektaklyje „Gyvuliai“. T. Tereko nuotr.
Ieva Stašelytė ir Gytis Laskovas spektaklyje „Gyvuliai“. T. Tereko nuotr.
Ieva Stašelytė ir Gytis Laskovas spektaklyje „Gyvuliai“. T. Tereko nuotr.