7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Muzika – pasaulio siela, o teatras – jo kūnas

Pokalbis su aktoriumi Mantu Zemlecku

Ignas Zalieckas
Nr. 36 (1443), 2022-11-11
Teatras
Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.

Aktorius Mantas Zemleckas sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Dorianas“ (rež. Robertas Wilsonas, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2022), „Panika“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, NKDT, 2019), „Getas“ (rež. Gintaras Varnas, NKDT, 2018), „Varnas“ (rež. Aidas Giniotis, Keistuolių teatras, 2015) ir kt. Taip pat vaidina kine – filmuose „Sinefilija“ (rež. Algimantas Puipa, 2021), „Dainos lapei“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas, 2021) ir kt. Muzikos grupės „Kamanių šilelis“ narys.

 

Pirmiausia noriu paklausti apie vieną naujausių jūsų darbų teatre – Roberto Wilsono režisuotame spektaklyje „Dorianas“, kuris buvo laukiamas įvykis. Kuo skyrėsi ši patirtis nuo įprasto darbo teatre? Ar teko išgyventi ypatingų kūrybinių etapų?

Nuo pat tos akimirkos, kai antrą kartą skaitydamas Oscaro Wilde’o Doriano Grėjaus portretą“ pagalvojau, kaip būtų nuostabu, jeigu kas nors pastatytų šį kūrinį, o užvertęs knygą po kelių valandų sulaukiau skambučio su kvietimu į atranką Kaune, žinojau, kad man tai bus ypatingas įvykis.

 

Prieš aštuonerius metus Italijoje matytas Wilsono spektaklis iki šiol įstrigęs kaip vienas įspūdingiausių teatrinių patyrimų ir nuo to laiko vis pasvajodavau, kad būtų pati didžiausia dovana padirbėti su juo. Tiesa, kai žiūrėjome vokiškąją spektaklio „Dorianas“ versiją, buvau šiek tiek nusivylęs, bet tikriausiai slapta suveikė kūrybinė ambicija, kad mes galime padaryti geriau.

 

Pats procesas ir darbas man, kaip aktoriui, buvo nepaprastai naudingas ir įdomus. Iš pradžių mane sužavėjo chirurgiškai tikslus ir kartais net ties savotiškos obsesijos riba balansuojantis režisieriaus atidumas detalėms. Tačiau kai po penkių dienų nuo repeticijų pradžios aš vis dar laukiau savo išėjimo į sceną, nes buvo repetuojamos tos pačios dešimt minučių, man kilo visokiausių jausmų. Nepaisant to, per visą laiką, kiek dirbu teatre, tai buvo pirmas kartas, kai nesijaudinau ir nejutau atsakomybės už jokius kitus pastatymo komponentus, išskyrus savo vaidmenį. Toks pasitikėjimas visiškai išlaisvino nuo nereikalingos frustracijos ir pavertė šį procesą ypač maloniu. Ypatinga ši patirtis buvo ir dėl ilgo, beveik metus trukusio pasiruošimo. 

 

Kurti vaidmenį man įdomiausia tada, kai galiu išsikelti tikslą išmokti ką nors konkretaus. Kitelio vaidmeniui spektaklyje Getas“ per pusę metų pakenčiamai įvaldžiau saksofoną, filmams studijavau alaus gamybos techniką, šaudymo meną, mokiausi čekų kalbos. Doriano atveju tai buvo stepo šokis. Jau per atranką režisierius manęs paklausė, ar moku šokti šį šokį. Atsakiau, kad ne, bet galiu išmokti. Tada susiradau mokytoją ir aštuonis mėnesius kasdien bent po valandą treniravausi. Buvo sunkiau, nei tikėjausi, bet tokia kasdienė praktika man būtina, nes ji veikia kaip tam tikras vaidmens inkaras, leidžiantis nenutolti nuo medžiagos ir sistemingai bei labai konkrečiai per kūną įsileisti ją į save.

 

Kiek įtakos jums padarė Wilsono estetinio teatro forma, jos preciziškumas?

Negalėčiau sakyti, kad buvau tiesiogiai įkvėptas jo teatro estetikos, mane labiau formavo Alejandro Jodorowsky filmas „Šventasis kalnas“, Meredith Monk vokaliniai performansai bei Antonino Artaud idėjos, tačiau pirmą kartą išvydęs Wilsono kūrybą atradau kažką labai sau artimo. Manau, kad mus abu įkvepia panašūs dalykai, tokie kaip siurrealizmas, absurdas, Rytų fizinis teatras. Beje, įdomus sutapimas, kad mudu esame gimę tą pačią dieną ir net tais pačiais metais pagal kinų zodiaką, kaip ir mūsų abiejų mėgstamiausias nebyliojo kino aktorius – Busteris Keatonas.

 

Darbas su Wilsonu grąžino prie ištakų tokio teatro, kuris mane traukė nuo pat pradžių. Atsimenu, kad pirmaisiais metais akademijoje niekaip negalėjau suprasti, kaip galima kurti buitiškus etiudus apie santykius, kai žmonės tiesiog paprastai šneka. Tuo metu man tai atrodė be galo neįdomu ir nuobodu.

 

Taip pat šis procesas parodė, kad teatre galima sukurti tokias sąlygas, kai vyrauja profesionalumas ir besąlygiškas kūrybinės vizijos išpildymas. Tuo man šis darbas gerąja prasme priminė kino aikštelę, kurioje visi yra iš anksto pasiruošę ir greitai bei efektyviai atlieka reikalingus veiksmus. Šio spektaklio statymas dar kartą įrodė, kad kuriant teatrą svarbiausias dalykas – komanda. Man šiame spektaklyje vaidinti lengva, nes pasitikiu kiekvienu valandų valandas atidirbtu grimo potėpiu, kiekviena kostiumo detale, apgalvota taip, kad aktoriui būtų patogu judėti ir veikti, kiekvienu tiksliai į tave sukoncentruotu šviesos tašku, tobulu garso lygiu scenoje dainuojant ir net tuo, kad kai kurių scenos darbininkų rankose yra mano sveikata, nes per itin trumpą laiką mane turi saugiai pakabinti ant trosų ir iškelti į maždaug septynių metrų aukštį. Visa tai sukuria žmonės, žiūrovų dažniausiai nepastebimi, bet būtent dėl jų atsidavimo ir aistros savo darbui teatre matome laikrodžio tikslumu veikiantį mechanizmą, kurio grožis ir grynumas gal netgi svarbesni nei spektaklio turinys.

 

Pastarųjų metų kontekste ypač keitėsi scenos meno pasaulis, buvo ieškoma naujų formų. Ar darbas su Wilsonu leido atrasti dar kitokių būdų kurti teatrą?

Sunku iš dabarties taško atsakyti į šį klausimą, nes kol kas dar negaliu išsivaduoti iš popremjerinės depresijos. Šiuo metu atrodo, kad apskritai nenoriu kurti jokio teatro. Tikiuosi, šis jausmas greit praeis, nes, objektyviai žvelgiant, vis dėlto matau kūrybos prasmę.

 

Kai karo pradžioje aš, kaip ir tikriausiai kiekvienas menininkas, mąsčiau, kuo konkrečiai galėčiau padėti laisvos šalies žmonėms, patiriantiems agresiją, į „Kamanių šilelio“ feisbuko paskyrą gavome žinutę nuo mūsų klausytojo ukrainiečio: jis dėkojo už tai, kad mūsų muzika jam padeda išgyventi šį beprotišką laiką. Tai rašė žmogus, net nemokantis lietuvių kalbos, ir mus šis nuoširdus pasidalinimas taip sujaudino, kad man pasidarė aišku, jog šalia tų savaime suprantamų ir paprasčiausių veiksmų, tokių kaip aukojimas, tiesiog turiu toliau daryti tai, ką moku geriausiai, – kurti. O idealiu atveju noriu kurti tokį meną, kuris bent šiek tiek padeda žmogui ištverti gyvenimą.

 

Koks yra jūsų siekiamas kurti teatras?

Iš pradžių teatrą suvokiau kaip šamano atliekamą apeigą, kurios metu visi jos dalyviai patenka į transą. Muzikos vaidmuo tokiame ritualiniame akte man buvo pats svarbiausias. Pirmame kurse net buvau parašęs savo teatro manifestą, kurio pagrindinis teiginys – spektaklyje privalo skambėti tik gyvai atliekama muzika.

 

Vėliau studijuodamas pamačiau, kad teatras gali būti visoks, kad įdomu gilintis ir į žmogaus psichologiją arba tiesiog žaisti, tad muzikos, kaip esminės teatro transcendentalumo nešėjos, klausimu tapau nuosaikesnis.

 

Tačiau kurdamas vaidmenį dažniausiai atsispiriu nuo muzikos. Darbo pradžioje intuityviai surandu kokią nors dainą arba albumą, kuriuo galėtų būti mano kuriamas žmogus. Kai pavyksta pataikyti, šis personažo esmės užčiuopimas muzikoje atveria daugybę jo sluoksnių ir padeda išvengti pavojų, kurie tyko, jeigu iš karto bandau vaidmenį analizuoti protu. 

 

Kurdamas teatre išlaikote stiprų ryšį su muzika. Kuo ji yra teatrališka?

Jei žodžiu teatrališkas“ norima apibrėžti tai, kas yra „ne visai natūralu“ arba „vaidinama“, tada muzika teatrališka tik tuo, kad ji dažniausiai išgaunama pasitelkiant keistus įnagius ir atliekant absurdiškus braukymo, pūtimo ar spaudinėjimo veiksmus. O jeigu teatrališkumas suprantamas kaip tam tikra komunikacija, tada, manau, visos meno rūšys iš esmės yra apie tai.

 

Muzika – pati seniausia ir universaliausia bendravimo forma, atsiradusi anksčiau nei kalba. Ne veltui visi menai siekia būti į ją panašūs, juos jungia tie patys ritmo, kaitos bei dinamikos principai. Man muzika yra pasaulio siela, o teatras – jo kūnas.

 

Dėkoju už pokalbį.

Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Mantas Zemleckas ir Gytis Laskovas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Mantas Zemleckas ir Gytis Laskovas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Getas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Getas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Jovita Jankelaitytė ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Getas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Jovita Jankelaitytė ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Getas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Liubomiras Laucevičius, Mantas Zemleckas ir Sigitas Šidlauskas spektaklyje „Getas“. D. Stan-kevičiaus nuotr.
Liubomiras Laucevičius, Mantas Zemleckas ir Sigitas Šidlauskas spektaklyje „Getas“. D. Stan-kevičiaus nuotr.
Gytis Laskovas, Mantas Zemleckas ir Danas Kamarauskas spektaklyje „Keturi“. D. Stankevi-čiaus nuotr.
Gytis Laskovas, Mantas Zemleckas ir Danas Kamarauskas spektaklyje „Keturi“. D. Stankevi-čiaus nuotr.
Nelė Savičenko ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. D. Matvejevo nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Sapnas“. L. Vansevičienės nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Sapnas“. L. Vansevičienės nuotr.