Teatras
Ieva Tumanovičiūtė
Kito gyvenimo ilgesys
„Quanta“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Trijuose Lietuvos nacionaliniame dramos teatre lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio sukurtuose spektakliuose svarbus šokis. „Lokyje“ (2017) elektroninės muzikos ritmu aktoriai sinchroniškai atlieka choreografiją – hipnotizuojančią ir keliančią norą judėti kartu. Tai išsipildo „Respublikoje“ (2020): trečioje jos dalyje žiūrovai kartu su aktoriais šoka reivo vakarėlyje. O naujausiame spektaklyje „Quanta“, kurio premjera įvyko rugsėjo 13, 14 d., šokama poromis (choreografas Pawełas Sakowiczius). Taip pat čia svarbus „Serpantino šokis“, daugiau nei prieš šimtą metų ištobulintas Loie Fuller ir tapęs vienu pirmųjų kino filmų.
Aistė Šivytė
Epas, protmūšis ir kasdienybės katastrofos
Įspūdžiai iš Estijos teatro festivalio „Draama“
Rugsėjo 1–8 d. Tartu vyko Estijos teatro festivalis „Draama“. Jame ne tik parodyti naujausi praėjusio sezono Estijos teatrų darbai, bet ir surengtos diskusijos bei pjesių skaitymai. Šiame tekste – įspūdžiai apie didžiąją dalį festivalio spektaklių programos.
Greta Vilnelė
Žiūrovas kaip kertinė festivalio ašis
Apie festivalį „FiraTàrrega“ Ispanijoje
Minias tarptautinių žiūrovų į Katalonijos miestelį Taregą sutraukiantis scenos menų festivalis „FiraTàrrega“, šiais metais vykęs rugsėjo 5–8 d., itin atidus ir vietinei bendruomenei. Jo metu organizuojama scenos menų profesionalų mugė, veikianti kaip spektaklių pirkimo–pardavimo, verslo susitikimų, naujų pažinčių ir ryšių mezgimo erdvė. Pagal šią lygia greta su festivaliu atsiradusią sekciją sudaroma ir „FiraTàrrega“ programa, didžioji jos dalis – iš Katalonijos kilusių ar čia dirbančių menininkų kūryba.
Miglė Markulytė
Keistais Kauno keliais kartu su kaukais
Spektaklis-ekskursija „Pakopa po pakopos“
Performatyvus pasivaikščiojimas Kauno Žaliakalnio gatvėmis „Pakopa po pakopos“ (2022) prasideda nuo Kauko laiptų. Jų pavadinimas susieja legendą apie čia karaliaujantį Kauką – mitinę būtybę, nešančią turtus, derlių ir vaisingumą, ir vietos istoriją, bylojančią apie čia tekėjusį Kauko upelį, buvusį fontaną, žaidusius vaikus ir poilsiavusias ponias. Ausinėse klausydamiesi vedančių balsų, pasileidžiame į kelionę, kurioje sutiksime Žaliakalnyje gyvenusias asmenybes, išdaigas krečiančius, spalvingais apdarais pasidabinusius kaukus ir išgirsime aktorių, o kartais ir pačių gyventojų įgarsintas vietos istorijas.
Ingrida Ragelskienė
Teatras visur atsiduoda paraku
Nuo Rakverės iki Zalcburgo
Nerimo genama šią vasarą išsiruošiau į savotišką piligrimystę kaimyninių šalių vasaros teatro festivalių maršrutais. Taip į savo meninių patirčių trofėjų maišelį subėriau įspūdžius iš Estijoje, Rakverės mieste, vykusio jubiliejinio trisdešimtojo „Baltoscandal“, panašaus amžiaus ir ambicingumo Lenkijoje, Gdanske, naujausius pastatymus reprezentuojančio Šekspyro festivalio, devintą vasarą švenčiančio Valmieros vasaros teatro festivalio Latvijoje ir nuo 1920 m. gyvuojančio Zalcburgo festivalio Austrijoje. Dvi pastarosios kelionės būtų neįvykusios be Scenos meno kritikų asociacijos paramos.
Greta Vilnelė
Menas – ne vien akims, ausims ir jausmams
Pokalbis su kompozitore Agne Matulevičiūte
Kompozitorė Agnė Matulevičiūtė – svarbi daugelio Lietuvos teatro ir šokio spektaklių kūrybinių komandų narė, festivalio „Muzika erdvėje“ meno vadovė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) doktorantė; taip pat rašo šiuolaikinę bei kino muziką. Pavasarį kartu su Meno ir mokslo laboratorija, režisieriumi Naubertu Jasinsku ir aktoriumi Matu Dirginčiumi sukūrė vienos dalies performansą „Pilėnai*“, paremtą nacionaliniu mitu. Neseniai grįžusi iš rezidencijos Japonijoje, buria menininkų komandą naujam kūriniui, įkvėptam paslaptingo Japonijos kultūros reiškinio „Sayonakidori“.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXI)
Naujo teatro sezono belaukiant, nurimusioje tarsi jūra per štilį sąmonėje išnyra aktoriaus Mato Dirginčiaus ir režisieriaus Nauberto Jasinsko performansas „Pilėnai*“ (Meno ir mokslo laboratorija, 2024). Kūrinys leidžia pamatyti, kas galėtų pakeisti dabartinį homo sapiens (protingąjį žmogų). Ateities žmogumi galėtų tapti švelnusis, jautrusis žmogus. Antroje pasirodymo dalyje, atlikėjams lėtai judant ir sustingstant skulptūriškomis pozomis, skamba dokumentiškos, asmeniškos dviejų draugų susirašinėjimo balso žinutėmis ištraukos.
Gustė Vyšniauskytė
Kas ganosi juodose lankose?
„Ultraficción Nr. 1 / Fracciones de tiempo“ festivalyje „ConTempo“
„Pagrindinė festivalio žvaigždė“, „stipriausias šių metų „ConTempo“ programos pasirodymas“ – taip buvo skelbiama dar iki Barselonoje kuriančio dueto „El Conde de Torrefiel“ spektaklio „Ultraficción Nr. 1 / Fracciones de tiempo“ parodymo Obelynėje. Išties, skamba intriguojančiai: nei aktorių, nei tradicinės scenos, užtat – ekranas, tekstas, muzika, gyvūnai... ir dar gamtoje! Tai nekantraudami aptarinėja besirenkantys ar jau ant medinių suolų įsitaisę žiūrovai. Obelys, kurių tiek daug aplink, tikriausiai sodintos čia gyvenusio gamtininko, profesoriaus Tado Ivanausko. Ši mintis nuteikia ypač romantiškai.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XX)
Viename laiške su apmaudu iškėlei klausimą, ar teatro tikslas ir yra tiksliai panaudojant teatrines priemones perskaityti pjesę susirinkusiems žiūrovams. Manau, kiekvienas kūrėjas pasirenka savaip, bet vis dėlto neatmetu galimybės, kad kartais užtenka meistriškai pastatyti pjesę. Bet tik tada, kai pavyksta jai įpūsti gyvybės ir personažai atgyja. Lyginant du pagal panašaus modernizmo laikotarpio kūrinius pastatytus spektaklius, ypač išryškėja, kad tai įvyksta pagal Roger Vitraco 1928 m. pjesę Gintaro Varno sukurtame spektaklyje „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024). Jis leidžia pasimėgauti aktorių vaidmenimis – stebina ne tik vaikų, bet ir išradingi, komiški, psichologiškai tikslūs, ir šiandien atpažįstami aktorių Elzės Gudavičiūtės bei Miglės Polikevičiūtės sukurti motinų personažai. Tačiau tai, kas pavyko Varnui, mažiau pasisekė jo mokiniui režisieriui Žilvinui Vingeliui, Vilniaus mažajame teatre pastačiusiam „Orfėją“ pagal 1925 m. Jeano Cocteau pjesę.
Ingrida Ragelskienė
Teatre gimstantys žmonės, titanai ir dievai
„Graikai“ Klaipėdos tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“
Tą liesą, net kaulėtą, aštrius veido bruožus žilomis ilgų plaukų sruogomis išryškinusią, seniokiškai kojas scena velkančią būtybę, vilkinčią juodu firminiu sportiniu kostiumu, latvis režisierius Elmāras Seņkovas pavadino Gaja. Liepojos teatro spektaklyje „Graikai“, uždariusiame klaipėdiečių festivalio „TheATRIUM“ tarptautinę programą, aktorės Inesės Kučinskos vaidinama graikų mitologijos pramotė Gaja, arba Žemė Motina, man regėjosi stebėtinai panaši ir į latvių mitologijoje knibždančias motes.
