Keistais Kauno keliais kartu su kaukais

Performatyvus pasivaikščiojimas Kauno Žaliakalnio gatvėmis „Pakopa po pakopos“ (2022) prasideda nuo Kauko laiptų. Jų pavadinimas susieja legendą apie čia karaliaujantį Kauką – mitinę būtybę, nešančią turtus, derlių ir vaisingumą, ir vietos istoriją, bylojančią apie čia tekėjusį Kauko upelį, buvusį fontaną, žaidusius vaikus ir poilsiavusias ponias. Ausinėse klausydamiesi vedančių balsų, pasileidžiame į kelionę, kurioje sutiksime Žaliakalnyje gyvenusias asmenybes, išdaigas krečiančius, spalvingais apdarais pasidabinusius kaukus ir išgirsime aktorių, o kartais ir pačių gyventojų įgarsintas vietos istorijas.

Spektaklyje-ekskursijoje svarbiausia yra ne tiksli istorinė atmintis, o legenda ir rajono dvasia, suformuota įvykių, ten gyvenusių žmonių ir jų atsiminimų, nugriautų ir tebestovinčių pastatų. Keliaujant per spektaklio režisierės ir choreografės Indrės Puišytės-Šidlauskienės ir dramaturgės Linos Lauros Švedaitės sukurtą pasakojimų mozaiką, rajonas tampa tarsi dėžute su daugybe langelių, už kurių atsiveria praeities istorijos ir legendos. Naratyvas atsiskleidžia ne tik per ausines girdimais Žaliakalnio gyventojų atsiminimų įrašais bei Kristijono Lučinsko garsinėmis kompozicijomis, bet ir šiuolaikiniais šokio intarpais.

Sumanymas papasakoti Kauno rajono istoriją, įtraukiant įvairius pojūčius, kuria lūkestį, kad tai leis labiau įsiklausyti į dokumentinę medžiagą. Tačiau net ir itin susitelkusiam žiūrovui-keliautojui ne visada pavyksta išgirsti žodinį pasakojimą. Kartais visą dėmesį pasiglemžia šokis: judantys kūnai sutrikdo gatvių eismą, hipnotizuoja pasikartojančiais veiksmais, abstrakčiomis šokio formomis ir intriguojančiais kostiumais. Antra vertus, šokėjai padeda geriau įsivaizduoti pasakojime minimas ir lankomas vietas, savo judesiais papildydami, pratęsdami arba išryškindami pastatų architektūrą ar viešųjų erdvių atmosferą. Judėdami tarp praeivių, automobilių ir namų, šokėjai įsilieja į dabartį, o kartu primena praeities dvasias. Mes praeiname, o jos amžinai lieka: mažos mergaitės žaidžia gatvėje, balerina, kurios importinius džinsus kažkas nudžiovė, kol šie džiūvo saulėje, šoka prie namo tvoros, Lietuvos kariuomenės kapitonas, sovietų sušaudytas Baltarusijoje, vis dar žingsniuoja prie garažo vartų. Istorinius faktus ir asmenybių pavardes žyminčios memorialinės lentelės ant pastatų sienų pabrėžia dokumentinį kūrinio sluoksnį ir tarsi nebyliai liudija: „Taip, šie žmonės čia iš tiesų gyveno, mes juos vis dar prisimename.“

Ausinėse skambanti istorija apgaubia žiūrovus pasirodymo nuotaika, atriboja klausytojus nuo dabartinio miesto šurmulio, o šokis veikia priešingai – sulieja ribas ir sukuria stiprų dabartiškumo įspūdį: tarsi Žaliakalnis vis dar alsuotų praeities istorijomis. Ne tik balsu, bet ir judesiu pasakojamos istorijos ir atsiminimai įgauna gilesnę emocinę dimensiją. Šių dviejų raiškos priemonių turinys ne visuomet sutampa: kūrinyje nevengiama iliustratyvumo, bet jis abstrahuotas – šokis perteikia įvykio nuotaiką ar laikotarpio atmosferą. Taip istorija tampa ne tik pasakojimu, bet ir patirtimi. Įsiminti tokią gausybę istorijų būtų rimtas išbandymas, tačiau kūniškas žiūrovo judėjimas leidžia asmeniškai patirti psichosocialinį rajono peizažą, besidriekiantį per skirtingus istorinius laikotarpius. Nenuspėjamai kintanti, netikėtų detalių ir keistų personažų pripildyta pasakojimų mozaika primena sapną, kuris pabudusiajam palieka ryškų įspūdį ir kartu sunkumą jį atpasakoti.

Verta paminėti, kad šio projekto reikšmė neapsiriboja tik žiūrovo patirtimi. Jo įgyvendinimas autoriams padėjo ne tik susieti praeitį su dabartimi, prikeliant ir įgarsinant nebylius gatvių prisiminimus, bet ir šiam tikslui suvienyti skirtingo amžiaus vietos bendruomenes. Čia šoka ne tik režisierės vadovaujama šokio trupė „Ulna“, bet ir Miko Petrausko scenos menų mokyklos auklėtiniai, skamba Žaliakalnio senjorų choro „Gaida“ balsai. Scenografijos objektus kūrė Simonas Šidlauskas su Kauno dailės gimnazijos mokiniais, o kostiumus – dailininkė Radvilė Kisieliūtė kartu su Kauno menų kolegijos studentėmis.

Galima būtų ir toliau vardyti prie projekto įgyvendinimo prisidėjusias grupes, įmones bei institucijas, tačiau idėja ir taip aiški – tai kūrinys, išsiskiriantis plačiu bendradarbiavimu, jungiantis žmones ir skirtingus laikus.